Žemo starto ir starto blokų istorija: kaip padėtis prie linijos tapo mokslu

Šiandien žemas startas atrodo savaime suprantamas: sprinteris atsiklaupia, atsiremia į metalines atramas ir laukia šūvio. Tačiau vos prieš pusantro šimto metų tokia padėtis buvo laikoma keistenybe, o kai kurie teisėjai net svarstė, ar ji nepažeidžia sportinio orumo. Žemo starto įsitvirtinimas yra geras pavyzdys, kaip praktinė nuojauta pirma pralenkia teoriją, o vėliau mokslas paaiškina, kodėl ji veikė – ir kartu nustato ribas, už kurių prasideda taisyklių pažeidimas.

Nuo stovimo starto prie klūpčio padėties

XIX a. viduryje sprinteriai startuodavo stovėdami, dauguma – su nedideliu pasvirimu į priekį. Žemo starto išpopuliarinimas siejamas su XIX a. pabaigos JAV ir Australijos trenerių praktika; dažniausiai minimas Charleso Sherrillo pasirodymas 1888 m. varžybose, kai jis pritūpė prie linijos ir sukėlė teisėjų sumaištį. Naujovė plito ne dėl teorijos, o dėl paprastos priežasties – taip startavę bėgikai laimėdavo pirmuosius metrus.

Ilgą laiką atrama buvo improvizuota: bėgikai kastuvėliu išsikasdavo šlako take dvi duobutes kojoms. Tai buvo nepatikima ir nevienoda – duobės gylis priklausė nuo bėgiko įgūdžio ir dangos būklės. Metalinius reguliuojamus blokus XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pradėjo naudoti JAV, o tarptautinėse varžybose jie galutinai įsitvirtino po Antrojo pasaulinio karo. Blokas išsprendė ne tik patogumo, bet ir teisingumo klausimą: visi gavo vienodą atramos standumą.

Kodėl žemas startas fiziškai pranašesnis

Mechanizmas paprastas, bet ne visada teisingai suprantamas. Startuojant svarbiausia yra ne greitis, o įgreitis, o jį lemia horizontaliosios jėgos dedamoji. Žema padėtis pakreipia kūną taip, kad atsispyrimo jėgos vektorius nukreipiamas labiau į priekį, o ne į viršų. Kartu žemas kūno svorio centras leidžia ilgiau išlaikyti pasvirimą nenugriūvant – tai reiškia daugiau nuoseklių žingsnių, kuriuose vyrauja pagreitinimas, o ne kūno kėlimas.

Antras veiksnys – iš anksto įtempti raumenys. Blokuose koja jau yra sulenkta ir apkrauta, o šlaunies bei blauzdos raumenys – ištempti. Tai leidžia panaudoti raumens ir sausgyslės elastines savybes bei sutrumpinti laiką nuo nervinio signalo iki jėgos atsiradimo. Būtent todėl gerai atliktas žemas startas duoda pranašumą tik pirmuosius 20–30 metrų: toliau lemia maksimalus greitis ir jo išlaikymas, o starto technikos indėlis palaipsniui išnyksta.

Falstarto riba ir 0,1 sekundės ginčas

Nuo aštuntojo dešimtmečio blokuose įrengiami jėgos jutikliai, o falstartas nustatomas ne teisėjo akimi, o pagal tai, kiek laiko praėjo nuo šūvio iki jėgos padidėjimo. Riba nustatyta ties 0,1 sekundės, remiantis prielaida, kad greičiau žmogus fiziologiškai negali reaguoti į garsinį dirgiklį. Ši riba nuo pat pradžių kelia diskusijų: dalis tyrimų rodo, kad kai kurie sportininkai gali reaguoti ir per maždaug 0,08 sekundės, ypač kai garsas labai stiprus.

Techninė detalė, kuri ilgai buvo nepastebima – garso sklidimas. Kai starto pistoletas buvo vienas, tolimesnių takelių bėgikai šūvį išgirsdavo vėliau, todėl atsirado sisteminis, nors ir mažas, nelygiateisiškumas. Dėl to šiandien garsas per garsiakalbius pateikiamas kiekvienam bėgikui atskirai, prie pat blokų. Tai pavyzdys, kaip taisyklių tikslumas verčia tobulinti ne sportininką, o pačią varžybų infrastruktūrą.

Ką žemo starto istorija reiškia ilgesnėms distancijoms

Ilgesnėse nei 400 m rungtyse žemas startas nenaudojamas ir tai nėra tradicijos reikalas. Kuo ilgesnė distancija, tuo mažesnę viso rezultato dalį sudaro pradinis įsibėgėjimas ir tuo brangiau kainuoja pradžioje sunaudota anaerobinė energija. Vidutinių nuotolių bėgikui staigus startas iš žemos padėties duotų kelias dešimtąsias sekundės, bet padidintų ankstyvą laktato kaupimąsi ir sutrikdytų tempo pojūtį.

Vis dėlto pagreitinimo mechanika svarbi ir ištvermės bėgikams – tik kitomis aplinkybėmis. Pozicijos užėmimas po starto, spurtas nuo kalno kroso trasoje ar finišo pagreitinimas remiasi ta pačia fizika: kūno pasvirimu ir horizontaliąja jėgos dedamąja. Todėl net maratonininkui naudinga bent kartą per savaitę atlikti trumpus greitėjimus – jie palaiko nervų ir raumenų gebėjimą greitai generuoti jėgą, kuris kitaip pamažu nyksta.

Patarimai kasdieniam bėgikui

Mėgėjui blokai nereikalingi, bet greitėjimai – labai. Praktinis sprendimas: du kartus per savaitę, po lengvo bėgimo, atlikite 4–6 pagreitinimus po 60–80 metrų, pradedant ramiai ir palaipsniui didinant greitį iki maždaug 90 % pastangos, tarp jų ramiai vaikštant. Pradžioje kelias sekundes leiskite kūnui būti šiek tiek pasvirusiam į priekį, o žvilgsnį laikykite keliais metrais prieš save – tai natūraliai suformuoja teisingą pagreitinimo padėtį be jokios technikos teorijos. Šie trumpi intarpai beveik nedidina nuovargio, bet gerina žingsnio elastingumą ir dažnai sumažina lėtų bėgimų sunkumo pojūtį. Jei jaučiate Achilo sausgyslės ar užpakalinės šlaunies raumenų grupės jautrumą, greitėjimus pradėkite tik po visiškai atlikto apšilimo ir ant lygaus paviršiaus.

Patarimai profesionaliam sportininkui

Sportininkui, treniruojantis 5 ir daugiau kartų per savaitę, starto ir pagreitinimo darbą verta atskirti nuo bendro greičio darbo ir planuoti jį pagal nervų sistemos šviežumą – t. y. dienos pradžioje ir po pilnos poilsio dienos, o ne po ilgo bėgimo. Sprinto ir vidutinių nuotolių sportininkams blokų padėtis (priekinės atramos atstumas nuo linijos, atramų kampas) turi būti fiksuojama treniruočių dienoraštyje ir keičiama tik po objektyvaus matavimo, pavyzdžiui, pirmųjų 10 ir 30 metrų laiko su fotoelementais; subjektyvus pojūtis čia klaidina ypač dažnai. Reakcijos laiką verta traktuoti kaip treniruojamą, bet ribotai gerinamą rodiklį – didesnę naudą duoda darbas ties pirmųjų trijų žingsnių jėgos kryptimi, tam naudojant pasipriešinimo bėgimus su rogėmis ar guma, kurių krūvis neviršija maždaug 10 % kūno masės, kad nebūtų iškreipta pati technika. Ištvermės specializacijos sportininkams pakanka 1–2 trumpų greitėjimų blokų per savaitę, tačiau jie turėtų būti nuoseklūs ištisus metus, o ne tik varžybiniu laikotarpiu.

Šaltiniai

• World Athletics. Technical Rules – starto procedūra ir falstarto nustatymas (worldathletics.org).
• Britannica. Sprint (athletics) – žemo starto ir starto blokų raida.
• PubMed / NCBI – tyrimai apie reakcijos į garsinį dirgiklį trukmę ir 0,1 s ribos pagrįstumą.
• Journal of Sports Sciences – pagreitinimo fazės biomechanikos apžvalgos.