Sekmadienį, liepos 19 d., Italijos Rieti mieste, Stadio Raul Guidobaldi arenoje, uždarytas penktasis Europos U18 čempionatas. Keturias dienas trukusiose varžybose paaugliai atletai iš daugiau nei 40 Europos federacijų pasiekė tris žemyno geriausius rezultatus (ang. European U18 Best) ir įrašė net 18 naujų čempionato rekordų. Medalių lentelės viršuje – Didžiosios Britanijos rinktinė, iškovojusi 14 medalių, iš kurių aštuoni – aukso.
Pirmoji atidarymo dienos sensacija buvo britas Joe’as Scanesas, 3000 m bėgime iš karto perrašęs čempionato rekordą ir iškovojęs čempionato pirmąjį aukso medalį. Antrąją dieną varžybos gavo pagrindinę žvaigždę: šešiolikmetė italė Kelly Doualla 100 m distancijoje pasiekė 11,14 sek. laiką – naują Europos U18 sezono geriausią rezultatą ir čempionato rekordą. Antra liko graikė Apostolia Antonatou (11,46 sek.), trečia – britė Celine Obinna-Alo (11,50 sek.).
#Botkova
Trečiąją dieną laukė moterų 400 m su barjerais finalas ir jame – akimirka, kurią Rieti stadionas prisimins ilgai. Čekė Linda Botková, kuriai vos 16 metų, distanciją įveikė per 55,19 sek. ir sugriovė ne tik Europos U18, bet ir Europos U20 amžiaus grupės rekordą. Šešiolikmetė gerino čempionato rekordą kiekvienoje pakopoje (56,79 atrankoje, 56,78 pusfinalyje), o finale pasiektas 55,19 – antras rezultatas pasaulio U18 visų laikų sąraše, nusileidžiantis tik dukart olimpinei čempionei Sydney McLaughlin-Levrone. Po vieno savaitgalio jau kalbama apie ryškiausią pastarųjų metų Europos barjerinio bėgimo naujokę.
Vyrų 100 m aukso medaliu praėjusį penktadienį pasipuošė britas Divine’as Iheme’as, distanciją įveikęs per 10,29 sek. Vyrų 1500 m tapo britiška dviguba pergale: pirmas kirto finišo liniją Freddie Rowe’as, antras – jo tautietis Alistairas Streetas. Iš viso britai penkiose rungtyse pasiekė čempionato rekordus, o keliuose finaluose užėmė dvi pirmąsias vietas iš eilės.
Medalių lentelės viršūnę pagal aukso medalius (8) užėmė Didžioji Britanija. Daugiausiai medalių iš viso surinko šeimininkė Italija (15) ir Ispanija, tačiau abiem rinktinėms pritrūko auksinių; ketvirta pagal pajėgumą rikiavosi Vokietija. Baltijos šalių atletai laureatų sąrašuose neužėmė ryškių pozicijų, tačiau kelios šalys pasiekė finalus ir surinko vertingos tarptautinės patirties prieš 2027 m. Europos U20 čempionatą Bydgoščiuje.
Rieti čempionatas patvirtino: karta, kuri 2028 m. Los Andželo olimpines žaidynes pasitiks būdama 18–20 metų amžiaus, jau turi dešimtis vardų, vertų kiekvieno trenerio dėmesio. Baltijos federacijoms tai signalas rimtai ruošti savo U16 ir U18 grupes ne tik nacionaliniams rekordams, bet ir tarptautinei kovai su geriausiais Europos jaunaisiais atletais. Kitas svarbus žingsnis – liepos 21 d. Baltijos U20 komandinis čempionatas Estijos Võru mieste, kurio rezultatai parodys, kaip Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunimas atrodo palyginti su Rieti finalistais.
Laktatas nėra atliekinis produktas ir nesukelia „raumenų deginimo”. Tai vienas svarbiausių organizmo kurų ir signalinė molekulė, valdanti prisitaikymą prie krūvio.
Nuovargio kaltininkas nėra „pieno rūgštis”. Rūgštėjimą (H⁺) ir laktatą reikia atskirti – tai dvi skirtingos molekulės, o naujesni tyrimai rodo, kad laktatas/H⁺ fiziologinėje temperatūroje net turi apsauginį, o ne slopinantį poveikį.
Treniruoti reikia gebėjimą gaminti, transportuoti ir panaudoti laktatą – ne jo „iškęsti”.
Natrio bikarbonatas (soda) realiai pagerina 45 s – 8 min trukmės pastangų rezultatus ~1–3 %. Tolimoms ištisinėms distancijoms nauda maža, bet intervalinėse treniruotėse ir finišo spurtuose – reikšminga.
Sodos vartojimas NEPRIEŠTARAUJA laktato adaptacijų treniravimui – soda buferuoja H⁺, o ne laktatą. Laktato (signalinės molekulės) net padaugėja. Šią logiką paaiškinu skyriuje „Prieštaravimo išsprendimas”.
#aurora_greitumo_klubas
1. Paradigmos lūžis: kas iš tikrųjų yra laktatas
Dešimtmečiais treneriai laktatą laikė „pieno rūgštimi”, kuri kaupiasi, „degina” raumenis ir stabdo. Ši samprata mokslo jau paneigta. Šiuolaikinis požiūris remiasi George’o Brookso laktato šaudyklės (lactate shuttle) teorija: laktatas nuolat gaminamas ir nuolat sunaudojamas – tai pagrindinė energijos apykaitos jungtis tarp greitųjų ir lėtųjų raumenų skaidulų, širdies, smegenų, kepenų.
Kai laktatas patenka į oksidacines (lėtąsias) skaidulas, jis paverčiamas piruvatu ir aerobiškai metabolizuojamas mitochondrijose. Maždaug 75 % laktato pašalinama būtent tokiu būdu (oksidacija), likusi dalis kepenyse ir inkstuose paverčiama gliukoze (Cori ciklas). Aukšto intensyvumo metu laktatas tampa pageidaujamu kuru smegenims ir raumenims – greitu ir efektyviu.
Trenerio išvada: kai treniruotėse matai laktato „šuolius”, tai nėra pavojaus signalas. Tai signalas, kad organizmas gauna stimulą tapti efektyvesniu.
2. Laktatas kaip signalinė molekulė – kodėl būtent dėl to auga ištvermė
Svarbiausias praktinis dalykas treneriui: laktatas ne tik kuras, bet ir hormono tipo signalas, įjungiantis genetines adaptacijos programas (Nalbandian & Takeda, Biology, 2016 – „Lactate as a Signaling Molecule That Regulates Exercise-Induced Adaptations”).
Signalinis kelias
Ką daro
Praktinė nauda bėgikui
HIF-1 (hipoksijos indukuojamas faktorius-1)
Didina gliukozės pasisavinimą greitai energijai; didina MCT1 ir MCT4 baltymų kiekį
Efektyvesnis laktato išleidimas ir pasisavinimas – „laktato mašina”
PGC-1α
Pagrindinis mitochondrijų biogenezės reguliatorius
Daugiau mitochondrijų → geresnė ištvermė ir greitesnis atsigavimas tarp intervalų
MCT1 / MCT4 (monokarboksilato transporteriai)
Perneša laktatą per ląstelės membraną (išleidimas/pasisavinimas)
Didesnis laktato „srautas”, greitesnis panaudojimas kaip kuro
Grandinė paprastais žodžiais: intensyvus krūvis → laktato kaupimasis → laktatas signalizuoja kūnui statyti daugiau mitochondrijų ir transporterių → didesnis pajėgumas panaudoti laktatą kaip kurą. Būtent todėl treniruotas žmogus bėga ilgiau ir greičiau – ne todėl, kad gamina mažiau laktato ar geriau jį „iškenčia”, o todėl, kad raumenys prisitaikė greičiau panaudoti šį kurą (Babraj & Lorimer, The High Intensity Workout).
Papildomas argumentas iš kardiologijos: 2025 m. Critical Care tyrimas (Berg-Hansen ir kt., „Cardiovascular effects of lactate in healthy adults”) parodė, kad laktato infuzija sveikiems žmonėms, pakėlusi laktatą nuo 0,9 iki 2,5 mmol/L, padidino širdies minutinį tūrį ~20 % per didesnį sistolinį tūrį, nekeldama pulso. T. y. laktatas gerino deguonies pristatymą – tai energiją palengvinanti, o ne stabdanti molekulė.
3. „Pieno rūgšties mitas”: ar acidozė iš tikrųjų kaltа dėl nuovargio?
Trumpai – ne taip, kaip mokė seni vadovėliai.
Klasikiniai tyrimai, „įrodydavę”, kad acidozė stabdo raumenį, buvo atliekami nefiziologinėmis sąlygomis: dirbtinai sukurta anaerobinė aplinka (azotu vietoj deguonies), išeminė manžetė, žema temperatūra.
Kai Pate ir kt. (J Physiol, 1995) tyrė triušio raumenį realioje kūno temperatūroje (30 °C), žema pH įtaka maksimaliam greičiui ir jėgai buvo minimali. 10 °C acidozė mažino jėgą, o 30 °C – beveik ne. Išvada: pH vaidina daug mažesnį vaidmenį nuovargyje, nei manyta.
Kai raumenys buvo veikiami laktato ir rūgštinio H⁺, matytas apsauginis poveikis nuo nuovargio, o ne jo didinimas (per Bohr efektą – geresnį O₂ atsipalaidavimą iš hemoglobino, ventiliacijos ir raumenų kraujotakos stimuliavimą).
Trenerio išvada: finišo „deginimas” nėra „pieno rūgšties nuodijimas”. Nuovargis daugiafaktorinis (fosfato kaupimasis, kalio jonai, centrinis nuovargis, substrato išsekimas), o laktatas šioje istorijoje – veikiau sąjungininkas.
4. Ką tai reiškia treniruočių metodologijai (vidutinės ir ilgos distancijos)
Jei laktatas – kuras ir signalas, treniruotės tikslas ne „vengti” jo, o išvystyti tris gebėjimus: (a) laktato gamybą reikiamu momentu, (b) transportą, (c) panaudojimą (klirensą). Praktinės, moksliškai pagrįstos priemonės:
4.1. Laktato slenksčio ir MLSS zonos vystymas (aerobinis pagrindas)
Laktato slenkstis (LT) ir maksimali laktato pastovioji būsena (MLSS) yra geriausi ilgų distancijų rezultato prognozės rodikliai. Gerai treniruotiems bėgikams LT ir MLSS yra ties skirtingu intensyvumu (LT ~60–70 % VO₂max, MLSS ~85–95 % VO₂max) – jų negalima naudoti pakaitomis.
„Norvegų” laktatu valdomos slenksčio treniruotės (lactate-guided threshold training) pastaraisiais metais tapo etalonu būtent dėl Norvegijos vidutinių/ilgų distancijų sėkmės. Esmė – didelis kiekis kontroliuojamo intensyvumo darbo ties ~2,0–3,5 mmol/L laktato, matuojant laktatą realiu laiku, kad krūvis nenukryptų aukščiau slenksčio.
4.2. Laktato „šaudyklės” ir klirenso vystymas
Slenksčio intervalai (pvz., 5–6 × 1000–2000 m ties ar šiek tiek žemiau MLSS) – moko organizmą laktatą sunaudoti tokiu pat greičiu, kokiu gamina.
Lengvas atsigavimo bėgimas po smailių – aktyviai panaudoja laktatą kaip kurą (klirensas didesnis judant, ne stovint).
4.3. Laktato tolerancijos ir gamybos galios vystymas (specifika 800–3000 m)
Ilgi HIIT ir sprinto intervalai sukelia didelius laktato šuolius treniruotėse – būtent tokie šuoliai stipriausiai įjungia HIF-1/PGC-1α signalus.
VOₐₘₐₓ (maksimalus laktato gamybos greitis) – kritinis vidutinių distancijų rodiklis. 800 m bėgikui reikia aukšto VLamax, maratonininkui – žemesnio. Krūvio pobūdis (trumpi galingi vs. ilgi slenksčio) leidžia kryptingai „stumti” VLamax aukštyn arba žemyn priklausomai nuo distancijos.
Trumpi poilsio intervalai, neleidžiantys visiškai atsigauti kitiems energijos šaltiniams, priverčia kūną efektyviau naudoti alternatyvų kurą – tai ir yra laktato panaudojimo treniravimas (Babraj – High Intensity Training).
Pagrindinis principas: laktatui leidžiama kauptis ne tam, kad „kentėti”, o tam, kad įjungtų adaptacijos signalus ir kad organizmas išmoktų jį panaudoti kaip kurą.
5. Natrio bikarbonatas (soda): kiek realiai gerina rezultatus?
Ar sodos milteliai naudingi treniruojant laktato toleranciją ir kiek pagerina ilgo sprinto bei bėgimo rezultatus.
5.1. Kaip veikia
Natrio bikarbonatas – ekstraląstelinis buferis. Jis neveikia laktato tiesiogiai; jis suriša H⁺ (protonus) kraujyje, pakelia kraujo pH ir HCO₃⁻ lygį. Dėl to padidėja pH gradientas tarp raumens ir kraujo, ir laktatas su H⁺ greičiau išnešamas iš raumens per MCT transporterius. Rezultatas – galima ilgiau palaikyti aukštą glikolizinį srautą.
5.2. Ką rodo mokslas – efektas pagal pastangos trukmę
Pastangos tipas / trukmė
Efektas
Šaltinis
Anaerobinė galia ir talpa; ~45 s – 8 min pastangos
Reikšmingas (~1–3 %, panašus į kofeiną)
Umbrella review, McNaughton grupė; 2017 m. meta-analizė
Aukšto intensyvumo intervalinis bėgimas
Reikšmingas
Umbrella review (PMC8600864)
2000 m irklavimas
Reikšmingas
Umbrella review
Ilgesnės TT pastangos (40 km dviračiu, Maurten Bicarb)
800 m, 1500 m, mylia, 3000 m (pastangos ~2–8 min) – čia sodos nauda didžiausia ir moksliškai patikimiausia.
400 m ir ilgas sprintas – naudinga (patenka į 45 s–8 min langą).
5000 m, 10000 m, pusmaratonis, maratonis – ištisinis efektas mažas; reali nauda labiau finišo spurtuose, tempo kaitose ir gebėjime atlikti kokybiškesnes intervalines treniruotes.
5.3. Dozavimas ir GI problemos
Parametras
Rekomendacija
Dozė
0,2–0,3 g/kg kūno masės
Laikas
60–180 min prieš pastangą (individualus „peak alkalosis” laikas skiriasi)
GI diskomforto mažinimas
Vartoti su angliavandeniais (~1,5 g/kg) ir skysčiais; arba enteriškai dengtos kapsulės; arba hidrogelio sistema
Progresinis („serial loading”)
Mažesnės dozės kelias dienas iš eilės – mažiau viduriavimo, panašus efektas
Pagrindinė istorinė problema – virškinimo sutrikimai (viduriavimas, pykinimas) prie 0,3 g/kg. Nuo 2023 m. Maurten Bicarb System (bikarbonato mini-tabletės angliavandenių hidrogelyje) šią problemą iš esmės išsprendė: tyrimai patvirtina reikšmingai mažesnį GI diskomfortą ir ilgesnį naudingos alkalozės langą, nors pats bikarbonato efektyvumas nepadidėja – tik pagerėja toleravimas.
6. Prieštaravimo išsprendimas: ar soda „nesugadina” laktato adaptacijų?
Tai svarbiausias ir subtiliausias klausimas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo prieštaravimas: jei tikslas – leisti laktatui kauptis, kad įjungtų adaptaciją ir taptų kuru, o soda kaupimąsi „numuša” – argi ji nekenkia?
Atsakymas: prieštaravimo nėra, ir štai kodėl.
Soda buferuoja H⁺, o ne laktatą. Tai dvi atskiros molekulės. Laktato jonas (signalinė/kuro molekulė) išlieka. Buferuojami tik protonai (H⁺), susiję su rūgštėjimu ir nuovargiu, o ne su adaptacija.
Su soda laktato net PADAUGĖJA. Pakėlus kraujo pH, laktatas efektyviau išnešamas iš raumens, o glikolizinis srautas padidėja. Tyrimai fiksuoja didesnę laktato koncentraciją ir ~16 % didesnį glikogeno suvartojimą su soda (Percival ir kt.). Vadinasi, laktato signalas – stipresnis, ne silpnesnis.
Adaptacijų duomenys rodo pagerėjimą, ne slopinimą:
Žiurkėms treniruotės su bikarbonatu davė didesnį mitochondrijų masės ir kvėpavimo prieaugį nei placebo (Bishop ir kt., 2010; sumažinus H⁺ kaupimąsi soleus raumenyje).
Žmonėms bikarbonatas prieš HIIT padidino PGC-1α mRNR raišką atsigavimo metu – tiesioginis mitochondrijų biogenezės stimulo mechanizmas (Percival ir kt.).
8 savaičių HIIT su soda pagerino laktato slenkstį (Edge ir kt. – iki +11 %) ir laiką iki nuovargio, kai bendras krūvis buvo suvienodintas; padidėjo ir laktato transporterių (MCT) raiška.
Kodėl taip veikia? Sumažinus H⁺ „triukšmą”, atletas gali atlikti daugiau kokybiško darbo ties reikiamu intensyvumu, o kartu išsaugoma (net sustiprinama) laktato signalizacija. Tai priešingai antioksidantų/NVNU logikai, kur buferuojamas pats adaptacijos signalas.
Esminė mintis: kaupti reikia laktatą (signalą ir kurą), o ne H⁺ (rūgštėjimą ir nuovargį). Soda kaip tik leidžia atskirti šiuos du dalykus – palikti naudingą kaupimąsi ir sumažinti trukdantį.
Sąžininga išlyga: dauguma stipriausių adaptacijos duomenų gauti su žiurkėmis ir netreniruotais žmonėmis; gerai treniruotų atletų duomenys prieštaringesni. Todėl praktikoje siūloma strategiškai, o ne kasdien:
Varžyboms ir kontrolinėms 400–3000 m – soda kaip ergogeninė priemonė.
Raktinėms intervalinėms treniruotėms – kai norima „ištraukti” daugiau kokybiško darbo (potencialiai geresnė adaptacija).
Kasdieniam lengvam bėgimui – nereikia.
7. Praktinis protokolas (santrauka treneriui)
Tikslas
Priemonė
Soda?
Aerobinis pagrindas, ekonomiškumas
Didelis kiekis lengvo bėgimo, slenksčio darbas ties LT
Taip (0,2–0,3 g/kg, 60–180 min prieš, su angliavandeniais)
5 km+ / maratonas
—
Ribota nauda; svarstyti tik dėl finišo/tempo kaitų
Šaltiniai (pagrindiniai)
Nalbandian M., Takeda M. Lactate as a Signaling Molecule That Regulates Exercise-Induced Adaptations. Biology (MDPI), 2016.
Berg-Hansen K. ir kt. Cardiovascular effects of lactate in healthy adults. Critical Care, 2025.
Pate E. ir kt. Reduced effect of pH on skinned rabbit psoas muscle mechanics at high temperatures: implications for fatigue. J Physiol, 1995.
Babraj J., Lorimer R. The High Intensity Workout.
Bishop D. ir kt. Sodium bicarbonate ingestion prior to training improves mitochondrial adaptations in rats. Am J Physiol Endocrinol Metab, 2010.
Percival M. ir kt. Sodium bicarbonate augments PGC-1α mRNA expression during recovery from intense interval exercise.
Shannon E. ir kt. Sodium bicarbonate mini-tablets in a carbohydrate hydrogel on 40 km cycling TT. Eur J Appl Physiol, 2024.
Navarro S., Joubert D. Effect of Maurten Sodium Bicarbonate System on 5k Running Performance, 2024.
Grgic J. ir kt. Effects of sodium bicarbonate supplementation on exercise performance: an umbrella review.
Meta-analizė: Negligible benefit of oral single-dose sodium bicarbonate on continuous running performance. J Int Soc Sports Nutr, 2025.
Pastaba: šis straipsnis skirtas informavimui ir treniruočių planavimui. Papildų vartojimą (ypač natrio bikarbonato) derinkite individualiai, atsižvelgdami į sveikatos būklę ir toleravimą.
Nori žinoti savo laktato slenkstį ir tiksliai suplanuoti treniruočių zonas? 4active atliekame laktato testavimą ir sudarome individualius planus vidutinių ir ilgų distancijų bėgikams. Susisiek – ir bėk protingiau, ne tik sunkiau.
★ 4ACTIVE PASIŪLYMAI · Treniruokis su profesionalais
Pakelk savo bėgimą į kitą lygį
Teorija – gerai, bet greičiausiai tobulėsi su treneriu. Išsirink, kas tinka tau:
Šių metų sausio 13 d. „Sports Medicine” žurnale publikuotas ir birželio bei liepos mėnesiais lengvosios atletikos bendruomenėje pradedantis grąžinti karštas diskusijas Australijos Flinderso universiteto tyrimas gali reiškti didžiausią sprinto treniravimo krypties poslinkį per dešimtmetį. Straipsnyje „Sprint Running Coordination: A Dynamical Systems Perspective” (autoriai — Dylan S. Hicks, Stuart McMillan, Wolfgang Schöllhorn, Roland van den Tillaar) skelbiama, kad sprinto rezultatas negimsta iš vieno „idealios technikos” modelio, prie kurio treneris privalo nutempti visus sportininkus.
#antropometrija
Tyrimas atliktas bendradarbiaujant Flinderso universitetui, garsiajai Arizonos treniravimo bazei „ALTIS”, Johaneso Gutenbergo universitetui Vokietijoje bei Norvegijos „Nord” universitetui. Autorius Dr. Dylan’as Hicks’as pabrėžia: „Dešimtmečiais sprinto treniravimas dažnai buvo pagrįstas įsitikinimu, kad visi sportininkai turi judėti vienu paskirtu būdu. Mūsų duomenys rodo priešingai.” Būtent todėl elitiniai sprinteriai — nuo Usain’o Bolt’o iki australo Gout Gout’o — vizualiai atrodo tokie skirtingi.
Iš esmės mokslininkai perkelia sprinto biomechaniką į dinaminių sistemų teorijos rėmus. Rezultatas — kūno, aplinkos ir treniruočių istorijos sąveika: koordinacija, jėga, galūnių mechanika ir individualios fizinės savybės kartu formuoja greičio profilio unikalumą. Judesio variabilumas, kurį daugelis trenerių ilgai laikė „nešvara” ar prasta technika, pagal autorius yra svarbus ilgalaikio ugdymo veiksnys ir savireguliacijos rodiklis.
Ką tai reiškia treniruojantiems? Pirma — greta biomechaninių šablonų reikia atsižvelgti į individo antropometriją. Antra — periodizavime turėtų atsirasti daugiau vietos „nustatinėti” (angl. constraints-led approach) sportininko sąveiką su takeliu, kliūtimi, oro pasipriešinimu bei komandine dinamika. Trečia — asmeninių rekordų tikslas ne visada tapatus „padirbti” per kojų pastatymą pagal vieną modelį; kartais reikia leisti sportininkui susirasti savo judesio šabloną, ir tik tada nustatyti mažus mikro-korekcijas.
Papildomai gegužės mėn. paskelbti ir kiti tyrimai atspindi tą pačią kryptį. „Frontiers in Sports and Active Living” publikuotas straipsnis apie overload training sąlygas pateikia klasterinę analizę, kuri padeda treneriams parinkti tas svorio priedo ir traukiamos apkrovos konfigūracijas, kurios geriausiai atkartoja neapribotą sprintą. Kartu vyksta ir kitas klinikinis tyrimas su ankstyvo pauglystės amžiaus lengvaatlečiais — horizontaliai orientuoti šokinėjimai (angl. horizontal plyometrics) tikrinami kaip alternatyva klasikinei „bump’ų” metodikai.
Baltijos ir Skandinavijos treneriams tai suteikia svarbų argumentą, kai konsultuojame su tėvais, klubais ar sporto mokyklomis: „viena metodika visiems netinka” nebėra tik trenerio nuomonė, bet ir mokslinio žurnalo išvada. Praktinis įrankis, kurį galime pasiūlyti nuo šio rudens: rekomenduojame kartu su sportininku fiksuoti individualią pėdų kontakto trukmę, žingsnio dažnį ir ilgį per pirmuosius 10, 20 ir 30 m — ir stebėti pokytį per pusę sezono, o ne siekti sutapimo su „elito” reikšme.
Baigiant, „Sports Medicine” recenzentai autoriams akcentavo dar vieną punktą: dinaminių sistemų požiūris labiau tinka sportininko autonomijai plėsti nei tradicinei „komandinei” komunikacijai. Nauda treneriui — daugiau motyvacijos, mažiau perdegimo, mažiau griuvimo pilnų talentų pusiaukelėje.
1995 m. rugpjūčio 7 d. Geteborgo Ullevi stadione vyko vyrų trišuolio finalas pasaulio lengvosios atletikos čempionate. Britas Jonathanas Edwardsas, tuometis pasaulio rekordo savininkas (jis ką tik buvo pakėlęs ribą iki 17,98 m), aikštynan įžengė kaip favoritas, bet niekas, įskaitant jį patį, nesitikėjo, kas įvyks per kitas trisdešimt minučių.
Pirmojo bandymo metu Edwardsas peržengė 18 metrų ribą – nušoko 18,16 m. Per istoriją iki tos akimirkos joks žmogus nebuvo to pasiekęs. Tribūnos nuščiuvo: pasaulio rekordas, naujas 18m lygis, pirmas pasaulio čempionato medalis – viskas viename šuolyje. Bet vos po dvidešimties minučių, antrojo bandymo metu, Edwardsas vėl įsibėgėjo, atsispyrė ir… 18,29 m!. Antrasis šuolis. Antrasis pasaulio rekordas tą popietę. Pirmasis žmogus, peržengęs ir 18 metrų ir 60 pėdų ribas.
Tas 18,29 m – iki šios dienos nenuverstas pasaulio rekordas. Per visą paskesnę kartą tik septyni vyrai apskritai peržengė 18 m ribą, o niekam iš jų – net dvigubai pasaulio čempionui amerikiečiui Christianui Tayloriui – nepavyko priartėti arčiau nei per 10 cm prie britiško etalono.
Edwardsas vėliau yra pasakojęs, kad pati popietė buvo tarsi „šiaurinis vėjas“: viskas tilpo į savo vietą. Atsispėrimo metu jis nenešė kuprinės su skaičiais ir formulėmis – jis ramiai bėgo bei tikslingai uždėdavo koją taip, kaip akmenėlis žinguliuoja vandens paviršiumi. Jo trišuolio esme dažniausiai įvardijamas kaip „šuolis-spyruoklė (bouncas)“: minimalus kontaktas su žeme, maksimalus greičio išlaikymas, beveik nematomas hop-step-jump perėjimas.
Šįmet, 2026 m. rugpjūtį, sukaks lygiai 30 metų nuo Geteborgo pavakario. Tai ne atsitiktinai sutampa su Europos čempionatu Birmingame – Britanijoje natūrališkai aktyvinama visa Edwardso istorija, o pats jis dalyvauja kelete jubiliejinių renginių. Įdomi detalė: pats Edwardsas yra pripažinęs, kad nei vienas iš dviejų istorinių šuolių jam neatrodė ypatingas iki tol, kol nepamatė rezultato lentos. „Antrasis tikrai pasirodė lengvas. Vis dar bandau suprasti, kodėl tą popietę negalėjau prijungti dar penketo centimetrų,“ – „Team GB“ jubiliejinio interviu pasakojo Edwardsas.
Lengvosios atletikos pasaulis šiandien diskutuoja, ar šis rekordas iš viso sumušamas. Aiškios technologijos atsakymo nėra, tačiau prikabintų sensorių ir biomechaninių modelių amžiuje rekordas tampa simboliu: tobula technika, taikytas tinkamu metu tinkamu vėju, gali pranokti dešimtmečius scientifinio dosavimo.
Britų sprinto žvaigždė Romellas Glave’as ilgai laukė šios akimirkos. Birželio 20 d. Birmingeme vykusiame Didžiosios Britanijos čempionate dvidešimt šešerių metų sportininkas finale pasiekė 9,98 s ir pirmą kartą su legaliu vėju įveikė dešimties sekundžių barjerą. Iki šio bėgimo Glave’as buvo lenkęs 10 sekundžių šešis kartus, tačiau visi tie startai vyko su per stipriu vėju – įskaitant 9,88 Savonoje. Tad penktadienio vakaras Aleksandro stadione tapo psichologiniu lūžiu visam jo sezonui.
#European Athletics / Getty Images
Bėgimas buvo neeilinio tankumo: pirmasis ir antrasis greitinosi beveik visus 40 metrų, o paskutinį atkarpos trečdalį Glave’as „uždarė” švaresne technika ir tvirtesniu paskutinių žingsnių išlaikymu. Jo 9,98 sulygino europinį pirmavimą su Vokietijos sprinteriu Owenu Ansahu, šį sezoną tokį patį rezultatą pasiekusiu praėjusią savaitę. Antroje vietoje finišavęs Adamas Thomas finiše prarado tik tris šimtąsias, o trečias liko Eugene’as Amo-Dadzie, taip pat sutilpęs į 10,07.
Birmingemas šiemet tampa daugiau nei tik vieta čempionatui – tai ir rugpjūtį čia vyksiančio Europos lengvosios atletikos čempionato „generalinė salė”. Aleksandro stadionas po pernai metų pasaulio U20 čempionato pasiruošė naujam dangos sluoksniui, ir paskutiniai matavimai parodė, kad takas itin greitas. Penktadienį vėjo greitis 100 m finale siekė +1,1 m/s – t. y. iš esmės neutralus, todėl 9,98 yra reprezentatyvus rodiklis, o ne dovana iš atmosferos.
Pati Britanijos sprinto karta atrodo labiau subalansuota nei prieš metus: Glave’o pasiekimas parodė, kad Europos čempionato finale britai turės bent tris kandidatus į pusfinalį, o pridėjus penktosios linijos atletą Jeremiahą Azu ir grįžtantį Zharnelį Hughesą, vyrų estafetė pretenduoja į medalį.
Patys svarbiausi faktai treneriams: Glave’as paskutinius mėnesius dirbo ties starto faze – jo blokų atstumai buvo sumažinti 5 cm, o pirmasis žingsnis tapo aktyvesnis. Tai sutampa su pastaruoju metu mokslinėje literatūroje pabrėžiama tendencija individualizuoti starto pozą, atsisakant „vienos teisingos technikos” paradigmos. Birmingemo finalas šias mokslines žinias pavertė konkrečiu rezultatu.
Glave’o pavyzdys įdomus ir Lietuvos atletams: 9,98 niekur nedingo per naktį – tai daugiau nei dvejų metų kryptingo darbo derinys (jėga + RFD + starto kampai). Penktadienio bėgimas patvirtino, kad lūžio momentas pasiekiamas ne vienoje treniruotėje, o nuolatiniu sistemingu darbu.
Birželio 7-osios vakaras Stokholmo „Olympiastadion“ buvo skirtas tapti dar viena Mondo Duplanto šventės data, tačiau Švedijos žvaigždė pirmą kartą per beveik trejus metus paliko sektorių be aukso medalio. „Bauhaus-Galan“ Deimantų lygos etape pasaulio rekordininką ir penkioliktąjį kartą savo paties rekordą atnaujinusį švedą įveikė australas Kurtis Marschallas, taip nutraukdamas keturiasdešimt iš eilės laimėtų varžybų seriją, prasidėjusią dar 2023-iųjų rugpjūtį.
#Kurtis Marschallas / Vida Press nuotr.
Į susitikimą Mondo atvyko kaip nepaprastas favoritas – kovo mėnesį Upsaloje vykusiose „Mondo Classic“ varžybose jis pakėlė pasaulio rekordą iki 6,31 m, o sezono pradžioje atrodė neįveikiamas. Tačiau šįkart aukštis 6,11 m liko nepaklustas – Duplantis nesugebėjo įveikti šios kartelės, o Marschallas, parodęs ramybę ir techninę brandą, pelnė pirmąją vietą ir didžiausią karjeros pergalę. Stadionas, iki paskutinės bandymo akimirkos tikėjęsis dar vieno pasaulio rekordo, šįkart taikiai paplojo ir laimėtojui iš antipodų.
Po varžybų Mondo žurnalistams sakė, kad pralaimėjimas yra normali sporto dalis ir kad svarbiausi sezono įvykiai – Birmingemo Europos čempionatas rugpjūčio 10–16 dienomis – dar tik priekyje. Treneris Greg Duplantis (sportininko tėvas) pridūrė, kad pirmą kartą per ilgą laiką gauta pamoka gali būti net naudingesnė nei dar viena pergalė: ji primena, kad nė vienas atletas, net pasaulio rekordininkas, nėra apsaugotas nuo prastesnės dienos.
Stokholmo etape pasirodė ir kiti garsūs Europos atletai. Norvegas Jakobas Ingebrigtsenas patvirtino, kad ruošiasi pulti 1500 m, mylios ir 5000 m pasaulio rekordus, o britė Dina Asher-Smith stojo prieš pasaulio sprinto čempionę Melissą Jefferson-Wooden 100 m distancijoje. Tarp žiūrovų netrūko ir Lietuvos lengvosios atletikos sirgalių – Baltijos šalims artimas Skandinavijos stadionas tradiciškai sutraukia ne vieną mūsiškį.
Šis Mondo „nepralaimėjimo“ kontekstas svarbus ir mums, Lietuvos treneriams bei sportininkams, nes parodo, kad net geriausio pasaulio atleto ruošos ciklai nėra tobuli – yra dienų, kai kartelė nepasiduoda. Tai pamoka mūsų jauniesiems šuolininkams: kelias į rezultatą eina pro pralaimėjimus, o ne aplink juos.
2026 m. lengvosios atletikos treneriams mokslas pateikia ne naują pliometrijos „atradimą”, o aiškesnį, geriau struktūruotą paveikslą, kaip ir kada jį naudoti praktiškai. Per pastaruosius 12 mėnesių „PubMed”, „Frontiers in Physiology” ir „Springer” žurnaluose pasirodė ne mažiau kaip septynios meta-analizės, kurios apjungia daugiau nei 60 nepriklausomų tyrimų. Bendras principas išsiplečia: pliometrika nėra tik „šuoliai į dėžę” – tai sistemingas tempimo-trumpinimo ciklo (Stretch-Shortening Cycle, SSC) panaudojimas tam tikrose treniruočių zonose ir tam tikrais sezono periodais.
#kritimo šuolis
Ką sako naujausi tyrimai
Šiemet paskelbtoje paauglių komandinio sporto sportininkų meta-analizėje (PubMed, 2026 birželis) buvo apibendrinti 31 tyrimas su daugiau nei 1 000 dalyvių. Išvada – tinkamai dozuota pliometrika reikšmingai pagerina sprinto laikus, šuolio aukštį, reakcijos jėgą ir kryptingumo kaitos greitį, o saugumo profilis išlieka geras, jei laikomasi keturių taisyklių: progresijos, pakankamo poilsio tarp serijų, paviršiaus parinkimo ir individualaus krūvio pritaikymo. „Frontiers” 2026 m. moterų krepšininkų darbas (jis tinka ir lengvajai atletikai) parodė, kad 6–10 savaičių programa pakelia counter-movement jump rezultatą 6–9 %, sprintą 5–30 m – iki 3,2 %. Atskirai paskelbtas darbas apie horizontaliąją pliometriką su 11–14 m. lengvaatlečiais patvirtina – kryptingi šuoliai į tolį, daugkartiniai šuoliai ir „bounding” pratimai keičia sprinto kinemetriją (žingsnio dažnį ir kontaktinį laiką) jau po 12 sesijų. Tai labai svarbi žinia jaunųjų grupių treneriams – pliometrika nėra „suaugusiųjų” priemonė.
Trys taisyklės, kurias treneris šiandien turi įsirašyti
Pirma – „vertikali pirmiau, horizontali paskui”. Sprinteriams labiausiai persiduoda horizontalūs pliometriniai pratimai (bounding, single-leg long jumps), tačiau jiems atlikti reikia stabilumo, kurį suteikia vertikalūs šuoliai (drop jump, box jump). Antra – pakopiškas progresavimas pagal kontaktų skaičių per sesiją: pradėdantiėsiems 40–60, vidutiniams – 80–120, elito grupei – iki 200, bet niekada be techninio aspekto. Trečia – krūvio periodizacija pagal varžybinį kalendorių: pliometrijos „peak” privalo įvykti 2–3 savaitės iki pagrindinių varžybų, o ne paskutinę savaitę, kai siekiama „šviežumo” (tapering).
Pliometrika ir saugumas: ką siūlo 2026 m. konsensusas
ALTIS ir „Science For Sport” 2026 m. balandį paskelbtoje konsensus dokumento versijoje aiškiai pasakyta: drop jump aukštis 11–14 m. amžiaus grupėje neturėtų viršyti 30 cm, 15–17 m. amžiaus – 45 cm, suaugusiems sprinteriams – iki 60 cm, ir tik tada, jeigu reaktyvioji jėga (RSI) yra didesnė nei 2,0. Tai praktiškas filtras, leidžiantis išvengti pertreniravimo ir Achilo bei kelio sąnario traumų. Treniruočių pavienės savaitės struktūra dažniausiai siūlo dvi pliometrines sesijas – vieną „greičio-elastingumo” (trumpas kontaktas, žemas tūris) ir vieną „jėgos-šuolio” (gilesnis kontaktas, vidutinis tūris).
Klaidos, kurių vis dar pasitaiko
Treneriai dažniausiai daro tris klaidas: pridurti pliometrinius pratimus po sunkios jėgos treniruotės (kai centrinė nervų sistema jau pavargusi), neprižiūrėti technikos „mėmuose” pratimuose (skipping, bounding) ir pamiršti, kad „tylioji” pėdos pliometrika (mini-šuoliai ant priekinės pėdos dalies) yra svarbus pasiruošimo dalies elementas. 2026 m. tyrimai rekomenduoja pradėti sesiją būtent nuo „tyliosios” pliometrikos, kuri parengia kojos elastingą ir sumažina traumų riziką.
Praktiška savaitės pavyzdys
Pirmadienis – jėgos rytas + tyloji pliometrika (40 kontaktų).
Penktadienis – horizontalios pliometrijos sesija (bounding 4×30 m, hop-and-stick serijos 3×8).
Ši struktūra dera su vidutinės apkrovos sprinto savaite ir leidžia palaikyti aukštą RSI vasaros sezone, kai varžybos vyksta kas savaitę.
Išvada treneriams
Pliometrika 2026-ųjų sezone nebėra priedinė priemonė – tai centrinė sprinterio, šuolininko, daugiakovininko paruošimo dalis. Bet ji turi būti pamatuojama (kontaktinis laikas, RSI), planuojama (periodizacija ir saugumas) ir techniškai švari. Kitaip net geriausi pratimai virsta tik gražiu video „Instagrame”, kuris realiame rezultate nepadeda. Šių metų mokslas tai sako labai aiškiai.
Birželio 17-osios vakaras Palangos stadione buvo malonus: apie 16 laipsių šilumos, saulėta, vėjas startų metu šokinėjo nuo +0,1 iki +2,0 m/s. „COSMA CUP“ 2026 / Pasaulio atletikos žemyno turo (ang. WA Continental Tour) bronzos lygio etapas transliuotas Europos atletikos (ang. European Athletics) platformoje, starto linijoje – lietuviai, latviai, lenkai, skandinavai, net atletai iš Ekvadoro ir Kongo.
Statistika sako, kad iš varžybų su asmeniniu rekordu (ang. Personal Best, PB) ar bent sezono geriausiu (ang. Season Best, SB) rezultatu paprastai grįžta apie 10 proc. dalyvių. Palangoje šis procentas, sprendžiant iš lentelės, buvo gerokai aukštesnis – bet apie tai po sąrašo. Pirmiausia – kas konkrečiai įvyko bėgimo rungtyse.
„COSMA CUP“ 2026 Palangoje
Ką pamatėme
100 m, moterys. Ema Rupšytė – 11,52 sek., 2 vieta finale, vos už nugaros ekvadoriečių Aimaros Nazareno (11,47). Tai apie 0,15 sek. prasčiau nei Rupšytės asmeninis rekordas. Bet sidabras tarptautiniame finale lieka sidabru, nepaisant laiko.
200 m, vyrai, A finalas. Gediminas Truskauskas – 20,79 sek. (sezono geriausias) – pergalė finale. Geriausias rezultatas tarp visų aštuonių finalininkų, įskaitant svečius iš Latvijos, Norvegijos ir Italijos. Vakaro ryškiausias lietuvių pasirodymas sprinte.
200 m, vyrai, B finalas. Aistis Manton – 21,81 sek. (SB), Martynas Kolupaila – 21,98 sek. (SB): abu pagerino sezono rezultatą. Danielius Vasiliauskas – 22,91 sek., be SB / PB žymės – prasčiau nei rodyta šį sezoną.
200 m, vyrai, C finalas. Šis finalas buvo praktiškai vien lietuviškas, ir tai gera žinia: Matas Janarauskas – 22,15 sek. (SB), Kostas Skrabulis – 22,31 sek. (SB), Augustinas Baliutavičius – 22,31 sek. (PB!), Arminas Šeštokas – 22,72 sek. (SB). Keturi iš penkių startavusių – su geresniu nei sezono ar net karjeros rezultatu. Penktas, Arnas Vainorius (22,96 sek.), – be žymės. Dovydas Jocius į taką taip ir neišėjo (nestartavo).
200 m, moterys, A finalas. Lukrecija Sabaitytė – nestartavo. Vienintelė lietuvė šiame finale, ir ji net nebėgo – kalbėti apie laiką čia neturi prasmės.
200 m, moterys, B finalas. Akvilė Jonauskytė – 24,56 sek. (SB), Ema Marčiulionytė – 24,85 sek. (SB). Abi su sezono rekordais.
400 m, vyrai, A finalas. Lukas Sutkus – 48,08 sek. (SB), 6 vieta stipriame finale, kur laimėtojo (Portugalijos O. M. Elkhatibo) laikas – 46,49 sek. su asmeniniu rekordu.
400 m, vyrai, B finalas. Edvardas Aukštuolis – 48,38 sek. (SB, 2 vieta), Lukas Šermukšnis – 49,08 sek. (SB), Erikas Žotkevičius – 50,12 sek. (SB). Tačiau Eimantas Vansevičius (49,60 sek.) ir Dariuš Križanovskij (50,14 sek.) – sezono forma šįkart neparodyta.
400 m, moterys, A finalas. Modesta Justė Morauskaitė – 53,21 sek. (SB) – PERGALĖ. Lietuvos rekordininkė vėl įrodė klasę, nors pagal turimus duomenis tai apie 2,72 sek. prasčiau nei jos asmeninis rekordas. Pats šis skirtumas savaime įdomus: jis rodo, koks aukštas yra (o gal buvo?) jos lygis, kai „visi kintamieji susidėlioja“ tinkamai.
400 m, moterys, B finalas. Diana Viličkaitė – 55,69 sek. (PB!), Marija Šarkauskaitė – 57,99 sek. (PB!). Pagal laiką – silpniausias dienos finalas, bet abi bėgikės grįžo su asmeniniais rekordais. Tai irgi pergalė, tik kitokia.
Tiesiai šviesiai
Jei reikia vardinti be diplomatijos – pagal vakaro rezultatus tai atrodo taip.
Pasirodė labai gerai: Gediminas Truskauskas (200 m, auksas su SB), Modesta Justė Morauskaitė (400 m, auksas, nors toli nuo absoliutaus PB), Augustinas Baliutavičius (200 m C finalas, PB), Diana Viličkaitė ir Marija Šarkauskaitė (400 m B finalas, abi PB), Ema Rupšytė (100 m sidabras, nepaisant to, kad žemiau PB), bei dauguma 200 m C finalo lietuvių – keturi iš penkių su SB ar PB.
Pasirodė prasčiau, nei rodyta šį sezoną: Danielius Vasiliauskas, Arnas Vainorius, Eimantas Vansevičius, Dariuš Križanovskij – visi keturi be SB / PB žymės, t. y. bėgo lėčiau, nei jau yra bėgę šiemet.
Pati skaudžiausia žinia: Lukrecija Sabaitytė ir Dovydas Jocius – nestartavo. Čia jau ne apie laiką, o apie tai, kad finalas tiesiog neįvyko.
O ar tai turėtų būti vien asmeninių rekordų gaudynės?
Galima taip ir vardinti – pergales, nesėkmes, dešimtąsias sekundės dalis. Bet ar sprintas, ir apskritai lengvoji atletika, turi būti vien pasiekimų prie asmeninio rekordo medžioklė? Ar taip iš viso galima vertinti?
Yra ir daugiau kintamųjų: treniruočių ciklas tuo momentu, temperatūra take, kelionė ir skrydžiai prieš startą, starto intensyvumas, centrinės nervų sistemos (CNS) būsena, prisitaikymas, kuris kinta nuo mėnesio į mėnesį. Sportininkas iš tikrųjų yra įkaitas savo paties laikrodžio rankose – praktiškai niekada tiksliai nežino, kokiam laikui bėga, kol kerta finišo liniją.
Pasakojama, kad lenkų sprinto legenda Marianas Voroninas (Marian Woronin) sakęs: jei būtų žinojęs, kad bėga Lenkijos rekordo tempu, tai būtų „dar pridėjęs“. Sprinteriai dažnai geriausius rezultatus, net pasaulio rekordus, pasiekia tada, kai jaučiasi prasčiausiai. Kai Usainas Boltas fiksavo savo pirmąjį pasaulio rekordą, jam beveik nieko nepalankaus nebuvo: jautėsi sunkiai, varžybos be galo vėlinamos dėl audros, slėgis – nepalankus. Panašiai ir Asafa Powellas – vienoje iš savo geriausių distancijų sulėtino tempą prieš finišą, galėjo „pridėti“, bet jei būtų pridėjęs, rekordo tiesiog nebūtų buvę.
Sprintas šia prasme – absurdiškas: sportininkas tiesiog nežino. Sprintas yra NEUROLOGINIS, o ne logiškas dalykas. Apie tai galima kalbėti ilgai. Kantrybė – ta mantra, kurią kartoja visi, kurie šioje srityje ilgai dirba.
Ar kas nors iš Lietuvos atletų iš Palangos išvažiavo su asmeniniu rekordu? Taip – minėti Baliutavičius, Viličkaitė, Šarkauskaitė. Apie tai dažnai nerašoma, nors tai galėtų „pakelti“ žiniasklaidos pasiekiamumą. Tik klausimas kitas: ar kas nors įvertintų to asmeninio rekordo diapazoną, jo santykinumą – jei viskas, kaip žinia, yra santykinis?
★ 4ACTIVE PASIŪLYMAI · Treniruokis su profesionalais
Pakelk savo bėgimą į kitą lygį
Teorija – gerai, bet greičiausiai tobulėsi su treneriu. Išsirink, kas tinka tau:
Romoje griūva rekordai – Trey Cunninghamas tampa 29-uoju mažiau nei 13 sek. (ang. sub-13) barjeriečiu, Julien Alfred sugrąžina skolą Jefferson-Wooden.
Ketvirtadienio vakarą Romos „Stadio Olimpico“ arenoje vyko ketvirtasis 2026 metų „Wanda“ Deimantinės lygos (ang. Wanda Diamond League) etapas – tradicinės „Golden Gala Pietro Mennea“ varžybos, kurios ne pirmą kartą tapo viena ryškiausių sezono pradžios arenų. Italijos sostinė šįkart išvydo iškart kelis rekordus, pasaulinius sezono geriausius rezultatus ir vieną iš įdomiausių dvikovų moterų sprinto fronte.
Trey Cunninghamas
Vyrų 110 metrų barjerų bėgime amerikietis Trey Cunninghamas parodė, kad pasiruošimas naujam sezonui jam pavyko nepriekaištingai. Buvęs NCAA (ang. National Collegiate Athletic Association – JAV nacionalinė koledžų sporto asociacija) čempionas finišavo per 12,98 sek. – tai jo asmeninis rekordas, naujas šių varžybų rekordas (ankstesnis priklausė Allenui Johnsonui nuo 1999 metų), pasaulio metų lyderis ir, dar svarbiau, „bilietas“ į ypatingą klubą. Cunninghamas tapo vos 29-uoju istorijoje atletu, ribą įveikusiu greičiau nei per 13 sekundžių. Tai psichologiškai milžiniška riba šioje rungtyje, kurią peržengia tik pasaulio elitas – ir tai pirmas kartas, kai šis barjeras peržengtas 2026 m. sezone.
Moterų 200 metrų bėgime tikra dvikova vyko tarp Sent Lusijos olimpinės čempionės Julien Alfred ir pasaulio 200 m čempionės Melissos Jefferson-Wooden. Po įtemptos jėgų išbandymo finišas atiteko Alfred – 21,93 sek., aplenkus Jefferson-Wooden, kuri finišavo per 22,17 sek. Trečioji buvo dar viena amerikietė Anavia Battle (22,39 sek.), o ketvirtąją vietą iškovojo britė Amy Hunt (22,52 sek.). Alfred laimėjimas turi simbolinę reikšmę – taip ji „atsiima skolą“ iš Jefferson-Wooden, kuri tik prieš kelias savaites ją buvo aplenkusi.
Moterų 5000 metrų bėgimą laimėjo etiopė Likina Amebaw, kuri parodė geriausią karjeros pasirodymą – 14:18,41. Tai naujas pasaulio metų rezultatas ir žymiai geresnis už ankstesnį asmeninį pasiekimą. Vyrų ieties metime sirgaliai galėjo grožėtis netikėtu rezultatu – Šri Lankos atstovas Rumesh Tharanga Pathirage nusviedė ietį 92,62 m, tai naujas šalies rekordas ir asmeninis rezultatas. Antrą vietą užėmė pasaulio čempionas Andersonas Petersas – 83,91 m.
Moterų šuolyje su kartimi Didžiosios Britanijos atstovė Molly Caudery iškovojo pirmąją sezono Deimantinės lygos pergalę, įveikusi 4,80 m kartelę. Tokį patį rezultatą fiksavo ir Nina Kennedy bei Angelica Moser, todėl trijulė pasidalijo medaliais – Caudery atiteko aukso pozicija pagal mažesnį bandymų skaičių. Romos varžybos dar kartą įrodė, kad Deimantinės lygos Europos etapai yra sezono lakmuso popierėlis prieš didžiuosius rugpjūčio iššūkius – pirmiausia, Europos čempionatą Birmingame rugpjūčio 10–16 d.
★ 4ACTIVE PASIŪLYMAI · Treniruokis su profesionalais
Pakelk savo bėgimą į kitą lygį
Teorija – gerai, bet greičiausiai tobulėsi su treneriu. Išsirink, kas tinka tau:
Gegužės pabaiga Europos lengvajai atletikai tapo tikru sezono pagreičio tašku. Per vieną savaitgalį žemyno stadionuose susidėjo keli skirtingi, bet treneriui labai svarbūs sluoksniai: klubinė komandinė kova, ilgųjų distancijų atranka, reitingo taškų medžioklė ir pirmieji rimtesni vasaros formos patikrinimai. Kitaip tariant, prasidėjo tas laikotarpis, kai rezultatai jau nebėra tik „pasiruošimo ženklai“, o tampa realiais argumentais atrankoms, reitingams ir sezono strategijai.
Ryškiausias savaitgalio akcentas buvo Europos klubų taurė – Europos vyresniųjų atletikos klubų čempionų taurė (ang. European Champion Clubs Cup Track & Field Senior, ECCC), gegužės 23–24 d. surengta Ispanijoje, Kasteljone, Gaetà Hugueto stadione. Tai viena aiškiausių tikros klubinės lengvosios atletikos formų Europoje: ne pavienių žvaigždžių pasirodymas, o viso klubo gylio testas nuo sprinto iki metimų, nuo šuolių iki estafečių. 2026 m. varžybose galutinėse įskaitose dalyvavo 11 vyrų ir 13 moterų komandų; vyrų varžybas laimėjo „Sporting Clube de Portugal“ su 194 taškais, moterų – „Diputación Valencia Club Atletismo“ su 222 taškais.
ECCC logotipas
Lietuviškam kontekstui šalia šio turnyro neišvengiamai iškyla Vilniaus SK „Cosma“ vardas. Tai ne epizodinis Europos klubų taurės dalyvis, o klubas, kuris 2015–2019 m. realiai įrašė Lietuvos vardą į šio formato istoriją. 2015 m. Dubnicoje prie Vaho, Slovakijoje, „Cosma“ pirmą kartą Lietuvos istorijoje Europos klubų taurės B grupėje startavo ir vyrų, ir moterų komandomis – abi komandos savo grupes laimėjo ir iškovojo teisę kilti į stipriausią A grupę.
Ndikumwenayo
2016 m. Mersine, Turkijoje, abi „Cosma“ komandos debiutavo jau tarp stipriausių Europos klubų ir užėmė ketvirtąsias vietas. Tai buvo labai stiprus rezultatas, nes A grupėje paprastai susirenka ne „gražiai atrodantys“ klubai, o realiai nacionaliniuose čempionatuose dominuojančios struktūros, turinčios pilmą rungčių padengimą.
Vėliau „Cosma“ Europos klubų taurėje išliko matoma vyrų įskaitoje. 2018 m. Birmingame vyrų komanda užėmė penktąją vietą ir išsaugojo vietą aukščiausiame divizione, o 2019 m. Kasteljone vėl pakilo iki ketvirtosios vietos, surinkusi 98 taškus. Skaičiuojant paprastai: „Cosma“ šiame ECCC cikle startavo keturiose vykusiose laidose – 2015, 2016, 2018 ir 2019 m.; 2015 ir 2016 m. dalyvavo vyrų bei moterų komandos, 2018 ir 2019 m. – vyrų komanda. 2017 m. varžybos buvo atšauktos, todėl tarpas tarp 2016 ir 2018 m. nebuvo sportinis praleidimas.
2026 m. Kasteljono varžybose „Cosma“ jau nestartavo. Viešuose galutiniuose protokoluose Lietuvos klubas nėra įtrauktas nei į vyrų, nei į moterų įskaitą. Atskiro oficialaus LLAF ar klubo paaiškinimo, kodėl šį kartą „Cosma“ nedalyvavo, viešai rasti nepavyko, todėl tiksliausia formuluotė būtų tokia: „Cosma“ 2026 m. ECCC varžybose nedalyvavo, nes nebuvo tarp galutinai registruotų ir patvirtintų komandų; konkreti nedalyvavimo priežastis viešai neįvardyta. Oficialūs ECCC dokumentai numato ankstyvas paraiškas, galutinių įrašų terminus, registracijos ir apgyvendinimo įmokas, todėl be klubo ar federacijos komentaro spėlioti apie priežastį būtų būrimas iš kavos tirščių.
Svarbu ir platesnis fonas: pastaraisiais metais „Cosma“ aiškiai sustiprino ne tik sportinį, bet ir organizacinį vaidmenį. 2025 m. „Cosma Cup“ tapo pirmuoju Pasaulio atletikos žemyno turo (ang. World Athletics Continental Tour) serijos stadiono renginiu Lietuvoje, o 2026 m. numatyti ir jau pravesti ir „Cosma Indoor Cup“ („Cosmos“ uždarų patalpų taurė) Kaune, ir „Cosma Cup“ Palangoje. Tai nėra oficialus atsakymas, kodėl klubas nedalyvavo ECCC, bet tai rodo, kad „Cosma“ šiandien veikia ne vien kaip klubas dalyvis, bet ir kaip tarptautinio lygio varžybų organizatorius.
Tą patį gegužės 23 d. savaitgalį ilgųjų distancijų specialistų dėmesys krypė į Europos 10 000 m taurę La Specijoje, Italijoje. Jei Europos klubų taurė parodo klubų struktūros gylį, tai 10 000 m taurė yra vienas geriausių žemyno ištvermės būklės termometrų. Čia svarbu ne tik vieta protokole, bet ir bėgimo taktika, ritmo laikymas, paskutinių ratų dinamika bei sportininko pasirengimas pereiti iš pavasarinio darbo į vasaros čempionatų ritmą.
Tuo pat metu Briuselio Karaliaus Boduino stadione vyko „IFAM Outdoor Brussels“ – bronzinio lygio Pasaulio atletikos žemyno turo (ang. World Athletics Continental Tour) varžybos. Tokie startai gegužės pabaigoje sportininkams dažnai tampa pirmu rimtu bandymu medžioti reitingo taškus, kvalifikacinius normatyvus ir patikrinti, ar treniruočių stovyklose sukaupta forma jau persikelia į varžybinį ritmą. Profesionaliam treneriui tokie mitingai įdomūs ne vien rezultatais, bet ir tuo, kas kokią rungtį renkasi, kokiu momentu įeina į sezoną ir kiek rizikuoja anksti kelti intensyvumą.
Gegužės kalendoriaus tankumą papildė ir kiti aukšto lygio susitikimai: Vokietijoje vykęs „Internationales Pfingstsportfest Rehlingen“, priklausantis sidabriniam Žemyno turo (ang. Continental Tour) lygiui, bei Lenkijos šuolių su kartimi varžybos „Lisek w domu“, bronzinio lygio specializuotas mitingas. Tai nėra tik gražūs pavadinimai kalendoriuje. Tokie startai leidžia sportininkams rinktis labai tikslų kelią: vieni medžioja normatyvą, kiti – reitingo taškus, treti tikrina techniką prieš nacionalinius čempionatus.
Lietuvos lengvosios atletikos bendruomenei ši gegužės pabaiga yra aiškus ženklas: vasaros sezonas jau prasidėjo ne teoriškai, o realiai. Europos klubų taurė priminė, kad lengvoji atletika nėra vien individualių rezultatų sportas – klubinė struktūra, rungčių padengimas ir komandos gylis gali būti tokie pat svarbūs kaip vienas ryškus lyderis. 10 000 m taurė parodė ištvermės kryptį, „IFAM“ ir Rehlingenas atidarė normatyvų bei reitingų medžioklę, o „Cosma“ istorija ECCC kontekste primena, kad Lietuvos klubas jau buvo tarp stipriausių Europos komandų.
Todėl šis savaitgalis buvo ne šiaip varžybų virtinė. Tai buvo sezono signalas: dabar prasideda laikotarpis, kai kalendorius, logistika, klubo strategija ir sportininko forma turi veikti kartu. Lengvojoje atletikoje vien talento neužtenka. Reikia sistemos. Kaip nemalonu, kad net sporte chaosas nelaimi vien dėl savo entuziazmo.
★ 4ACTIVE PASIŪLYMAI · Treniruokis su profesionalais
Pakelk savo bėgimą į kitą lygį
Teorija – gerai, bet greičiausiai tobulėsi su treneriu. Išsirink, kas tinka tau:
