Likus mažiau nei dviem savaitėms iki 27-ojo Europos lengvosios atletikos čempionato, „British Athletics” federacija oficialiai paskelbė 98 sportininkų sudėtį, kuri rugpjūčio 10–16 d. gins Novuna Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos spalvas Birmingemo Alexandro stadione. Tai istorinis įvykis – pirmasis kartas, kai Europos čempionatas vyksta Jungtinėje Karalystėje.
Rinktinę atveda dvi ryškiausios pastarųjų metų šeimininkų žvaigždės: Tokijo olimpinė čempionė ir Paryžiaus olimpinė vicečempionė 800 m bare Hodgkinson’ė bei sprintė Asher-Smith’ė, dalyvavusi jau trejose olimpinėse žaidynėse. Vyrų 400 m distancijoje į startą stos keturkart Europos čempionas ir dukart Paryžiaus olimpinis medalininkas Hudson-Smithas.
#Hunt
1500 m rungtyje Didžioji Britanija turės dvi rimtas kandidates į aukso medalį: pasaulio salės čempionę ir 2024 m. Europos vicečempionę Hunter Bell’ę bei 2022 m. Europos aukso medalininkę Muir’ę. Sprinto 100 m distancijoje kartu su Asher-Smith’e startuos jaunoji Hunt’ė, kuri stos ir į 200 m rungtį; 100 m bare bus ir 2022 m. Europos vicečempionė Neita.
Septynkovę į kovą praves 2019 m. pasaulio čempionė ir Paryžiaus olimpinė vicečempionė Johnson-Thompson’ė – kartu su ja starto komandoje bus O’Dowda, praėjusiame Europos čempionate užėmusi septintąją vietą.
Kalendorius rodo, kad tarp šeimininkų startuojančiųjų nebus vieno svarbaus vardo – mylios pasaulio rekordininko Kerro, kuris visą 2026 m. sezoną planavo aplink liepos 18 d. rekordą Londone ir Škotijos atstovavimą namų „Commonwealth Games” žaidynėse. Vienas didžiausių ne Britanijos rinktinės traukos vardų – Norvegijos vidutinių nuotolių žvaigždė Ingebrigtsenas, grįžęs po Achilo sausgyslės traumos ir Birmingeme startuosiantis tik 5 000 m rungtyje; toks jo pasirinkimas Britanijos 1 500 m bėgikams atveria papildomą galimybę.
Švedija jau anksčiau paskelbė pirmuosius 33 vardus, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos ir Nyderlandų federacijos galutines sudėtis paskelbs artimiausiomis dienomis. „European Athletics” tinklapyje jau publikuojami pirmieji rungčių dalyvių sąrašai, o organizatoriai skelbia, kad rugpjūčio 15 d. „Super Saturday” vakaro sesija praktiškai išparduota.
Šeimininkų taktika iš vardų sąrašo aiški – žaisti stipriomis kortomis nuo pirmos iki paskutinės dienos, ypatingą dėmesį skiriant vidutinių nuotolių bėgimo, sprinto ir daugiakovės rungtims.
★ 4ACTIVE PASIŪLYMAI · Treniruokis su profesionalais
Pakelk savo bėgimą į kitą lygį
Teorija – gerai, bet greičiausiai tobulėsi su treneriu. Išsirink, kas tinka tau:
Pastarojo dešimtmečio norvegų ištvermės mokyklos sėkmė – nuo Ingebrigtsenų šeimos iki 400 m barjerų pasaulio rekordininko Warholmo – iš esmės pakeitė vidutinių ir ilgųjų nuotolių treniravimo modelį visame pasaulyje. „Dvigubojo slenksčio” treniruotė (ang. double threshold) šiuo metu yra viena aktyviausiai tyrinėjamų metodų sporto mokslo darbuose.
#aukštikalnių treniruotės
Metodo esmė paprasta: tą pačią dieną atliekamos dvi tempo treniruotės – rytinė ir vakarinė, – abi vykdomos aiškiai kontroliuojamo laktato ribose, dažniausiai tarp 2 ir 3 milimolių litre. Kraujo laktato lygis matuojamas per pačias treniruotes, ir atletas turi mažinti tempą ar sutrumpinti intervalą, jei laktatas pakyla virš pasirinktos ribos.
Toks reguliavimas leidžia atlikti dideles apimtis slenksčio krūvio zonoje ir nesukelti tokio nuovargio, kuris trukdytų grįžti į kokybišką treniruotę po kelių valandų. Buvęs Norvegijos maratono bėgikas ir metodikos formuotojas Bakkenas nurodo, kad tipinis tokios paros bendras kokybinio darbo laikas siekia 40–60 min., o savaitinė slenksčio apimtis – 60–90 min. per keturias dienas.
Tarp abiejų dienos treniruočių atsigavimo langas – 6–10 val., o kaloringas maistas ir miego kokybė šioje sistemoje tampa lygiaverčiais treniruotei elementais. Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto (NTNU) tyrimai atskiroje linijoje rodo, kad „4 kartus po 4 min.” aukšto intensyvumo protokolas – atliekamas 90–95 % maksimalaus širdies susitraukimų dažnio ribose – reikšmingai padidina maksimalų deguonies suvartojimą (VO2max) net gerai išsitreniravusiems bėgikams.
Kokie praktiniai patarimai treneriams, dirbantiems su Lietuvos jaunimo grupėmis? Pirmas žingsnis – įsigyti bent kelis kokybiškus laktato matuoklius, be jų metodika virsta spėjimu, nes vidiniai pojūčiai slenksčio zonoje būna klaidinantys. Antra – palaipsniui didinti savaitinę apimtį slenksčio zonoje, pradėjus nuo dviejų 20 min. intervalų per dieną, o ne iš karto kopijuojant elitą.
Trečia – neperkelti šio modelio automatiškai jauniausiems atletams; pagrindiniu tikslu iki 18–19 metų amžiaus vis dar lieka bazinės aerobinės talpos ugdymas ir bendras judesio kokybės mokymas. Ketvirta – neatsisakyti aukšto intensyvumo darbo: „4 kartus po 4 min.” protokolas puikiai dera šalia dvigubojo slenksčio dienos ir suteikia stimulą maksimaliam deguonies suvartojimui.
Penkta – kruopščiai vesti dienoraštį, kuriame užrašomas laktato lygis kiekvienoje treniruotėje: būtent duomenys, o ne pojūčiai leidžia išvengti perkrovos. Norvegų modelis nėra magiškas receptas, tačiau jis primena elementarų dalyką – kokybiškas kilometras, atliktas kontroliuojamoje slenksčio zonoje, dažnai duoda daugiau nei tas pats kilometras, atliktas per dideliu intensyvumu.
Metodikos plėtra tęsiasi: 2025–2026 m. moksliniai darbai jau tiria, kaip individualizuoti slenksčio ribas pagal genetinius laktato tvarkymo skirtumus, o tai kitą dešimtmetį galėtų dar labiau pakeisti ištvermės treniravimo kraštovaizdį.
Nors 100 m ir 200 m distancijų nugalėtojų vardai dažniausiai skamba tik varžybų dieną, patį įdomiausią „taktinį“ darbą sprinto treneriai atlieka nematomoje treniruočių pusėje – nuo makrociklo iki mikrociklo detalių. 2026 m. sezono metu pastebimai išryškėjo trys tendencijos, apie kurias verta žinoti kiekvienam Lietuvos treneriui, dirbančiam ir su jaunimu, ir su suaugusiais.
Aurora greitumo klubas, Pijus Burinskas, foto A.Pliadis
1. Individualizavimo priešakis
Šiuolaikinės elito programos, tokios kaip ALTIS sistema, atsisako universalaus „idealaus techninio modelio“. Naujausi tyrimai, tarp jų ir „Sports Medicine – Open“ leidinyje publikuoti darbai, aiškiai parodo, kad tas pats žingsnio ilgio ir dažnio santykis skirtingiems atletams duoda visiškai skirtingus greičio rezultatus. Todėl treneris pirmiausia turi įvertinti atleto jėgos–greičio profilį (ang. force–velocity profile), antropometrinius rodiklius, treniravimosi amžių ir traumų istoriją, o tik tada rinktis techninį modelį.
2. Piko greičio zonos dozavimas
Elito programose dabar dominuoja 7–15 sekundžių trukmės bėgimai 95–100 % intensyvumu, dažniausiai 80–150 m atkarpomis, su visišku (ne skubotu) atsigavimu tarp pakartojimų ir serijų. Praktinė taisyklė, kurią minėdavo dar Charlie Franciso mokyklos treneriai, šiandien patvirtinta ir moksliškai: kiekvienai maksimalaus sprinto sekundei reikia bent minutės–dviejų atsigavimo. Reiškia, po vieno tikro 60 m paleidimo – ne mažiau kaip dvi minutės, po 100 m – bent trys ar keturios.
3. Stiprumo programos posūkis
Perėjimas nuo procentinės vieno pakartojimo maksimumo (1RM) logikos prie greičiu grįsto treniravimo (ang. velocity based training) leidžia daug tiksliau dozuoti kiekvieną pratimą. Elito sprinteriai dabar dažniausiai treniruojasi trimis kryptimis: maksimali jėga (3–5 pakartojimai per 85–95 % 1RM), sprogstamoji galia (svarmenų valymas, kai grifas kyla greičiau nei 1,0 m/s) ir plyometrika. Ciklai keičiami kas 4–6 savaites, o parengiamuoju laikotarpiu jėgos treniruotės dažnis siekia 2–3 kartus per savaitę.
Praktinės pamokos Lietuvos treneriui
Pirma, atsisakykite minties, kad universalus „elito“ žingsnio dažnio modelis tinka visiems – vietoj jo pradėkite matuoti kiekvieno atleto greičio kreivę bent vieną kartą per fazę. Antra, netaupykite atsigavimo tarp pakartojimų: geriau padaryti mažiau, bet iš tiesų greičiau, negu daug, bet vidutiniu intensyvumu. Trečia, jei sportininkų salėje yra bent vienas štangos greičio jutiklis (ang. barbell velocity sensor), naudokite jį – 1 000 € kaina atsiperka jau per vieną sezoną, nes atletai neperkrauna jėgos treniruotės ir keliauja į techninę treniruotę pailsėję.
Galiausiai, akceleracijos ir maksimalaus greičio darbo šventa taisyklė 2026 m. sezone – kokybė vietoj kiekybės. Jei atletas nesugeba absorbuoti maksimalių paleidimų, kėlimo salėje ir varžybų pakrovos, sistema greitai virsta palaikomąja treniruote, kur nei jėga, nei greitis nesikeičia. Kiekvieno pakartojimo tikslas turi būti aiškus, o atsigavimas – ne pertrauka nuo treniruotės, o pati treniruotės dalis.
Naujas Journal of Applied Physiology (2026) tyrimas parodė paprastą, bet svarbų dalyką: kuo didesnis batų kulno–pirštų aukščių skirtumas (angl. heel-toe drop), tuo daugiau energijos bėgikas išeikvoja bėgdamas tuo pačiu greičiu. Kitaip tariant, aukštas kulnas „kainuoja“ – ir tą kainą sumoka blauzda. Žemiau paaiškiname, kaip tai veikia, ką iš tikrųjų rodo skaičiai ir kaip šią informaciją protingai panaudoti treniruotėse bei varžybose.
Kas yra „drop“ ir kodėl apie jį verta kalbėti
Bato „drop“ – tai aukščių skirtumas tarp kulno ir priekinės pėdos dalies. Nulinio dropo bate (0 mm) kulnas ir pirštai yra tame pačiame lygyje, o klasikiniame bėgimo bate skirtumas dažnai siekia 8–12 mm. Rinkoje sutartinai išskiriamos keturios grupės: nulinis (0 mm), žemas (1–4 mm), vidutinis (5–8 mm) ir aukštas (8 mm ir daugiau). Įdomu, kad populiariausias „10 mm“ standartas atsirado ne iš mokslo, o tiesiog istoriškai – tai buvo dažniausiai gaminamas variantas.
Drop keičia ne tik pojūtį po kulnu. Jis lemia, kokiu kampu pėda liečia žemę, kaip pasiskirsto apkrova tarp čiurnos, blauzdos, kelio ir klubo, ir – kaip dabar aiškėja – kiek deguonies bėgikui reikia tam pačiam greičiui palaikyti.
#avalynės kulno palyginimo tyrimas
Ką parodė tyrimas
Tyrėjai bėgikus vertino keturiomis sąlygomis, keisdami tik vieną kintamąjį – bato pado aukščio skirtumą (ang. „drop”): 0, 10, 20 ir 30 mm. Visomis sąlygomis bėgikai bėgo tuo pačiu greičiu, o mokslininkai matavo grynąjį metabolinį galingumą (angl. net metabolic power, W/kg) – iš esmės tai energijos „kaina“ už tą patį bėgimą. Kuo šis skaičius mažesnis, tuo bėgimas ekonomiškesnis.
Rezultatas buvo nuoseklus: didinant bato pado aukščio skirtumą (dropą), energijos sąnaudos didėjo. Skirtumas tarp sąlygų nėra dramatiškas – kalbame apie kelių procentų eilės pokytį, o ne apie „dvigubai lengviau“. Tačiau statistiškai jis buvo reikšmingas, o ilgoje distancijoje net keli procentai gali reikšti apčiuopiamą laiko skirtumą. Būtent todėl tyrimo autorių praktinė išvada skamba tiesmukai: bėgikai, norintys bėgti greičiau, turėtų rinktis nulinio dropo batus.
Vis dėlto svarbu perskaityti ir tai, kas grafike matoma „tarp eilučių“. Bendra tendencija aiški, bet individualios bėgikų linijos išsibarsčiusios: dalis dalyvių aukštesnį dropą pajuto stipriai, kai kuriems pokytis buvo minimalus, o pavieniai net reagavo priešingai. Tai reiškia, kad taisyklė „mažesnis dropas – ekonomiškiau“ galioja vidutiniškai, bet konkretaus bėgiko atsakas priklauso nuo jo anatomijos, technikos ir pasirengimo.
Kodėl taip nutinka: viską lemia blauzdos raumuo
Įdomiausia šio tyrimo dalis – ne pats faktas, o mechanizmas. Kad suprastume, kodėl aukštesnis kulnas brangesnis, reikia pažvelgti į blauzdą, tiksliau – į blauzdinį (soleus) ir dvilypį (gastrocnemius) raumenis bei Achilo sausgyslę, kurie valdo čiurnos judesį atsispyrimo metu.
Kiekvienas raumuo jėgą efektyviausiai gamina tam tikrame savo ilgio „lange“ – tai vadinama jėgos ir ilgio priklausomybe. Kai raumens skaidula yra prie savo optimalaus ilgio, ji tą pačią jėgą sukuria mažesnėmis pastangomis (aktyvuojant mažiau audinio ir sunaudojant mažiau energijos). Nutolus nuo optimumo – per trumpai ar per ilgai ištemptas – tas pats raumuo tampa „silpnesnis“ ir tai pačiai jėgai išgauti jam reikia įdarbinti daugiau skaidulų, taigi ir daugiau energijos.
Būtent čia įsijungia bato kulnas. Pakeltas kulnas keičia čiurnos sąnario kampą atsispyrimo fazėje ir kartu – blauzdos raumens skaidulų darbinį ilgį. Aukšto dropo bate raumuo dažniau atsiduria mažiau palankioje jėgos ir ilgio kreivės vietoje. Kadangi čiurnos sukamasis momentas, reikalingas atsispyrimui, išlieka toks pat (kūno svoris ir greitis nepasikeitė), organizmas priverstas kompensuoti didesniu raumens aktyvavimu. Daugiau aktyvavimo = daugiau ATP = didesnės deguonies sąnaudos = didesnis metabolinis galingumas. Tą patį atsispyrimą tiesiog atliekame „brangesniu“ raumeniu.
Nulinio dropo bate raumuo veikia arčiau savo efektyvumo lango, todėl tam pačiam judesiui reikia mažiau pastangų. Kelis milimetrus po kulnu iš tiesų „jaučia“ ne pėda, o blauzdos energijos apykaita.
Ką tai reiškia treniruotėms
Svarbiausia neskaityti šio tyrimo kaip raginimo rytoj visiems persiauti į nulinio dropo batus. Tas pats mechanizmas, kuris daro nulinį dropą ekonomiškesnį, kartu perkelia daugiau apkrovos ant blauzdos ir Achilo sausgyslės. Žemesnio dropo batai labiau apkrauna čiurną, blauzdą ir pėdą, o aukštesni – kelį bei klubą. Jei blauzda ir sausgyslės neparuoštos, staigus perėjimas prie plokščio pado dažnai baigiasi Achilo ar blauzdos skausmais, o ne greitesniais laikais.
Todėl į dropą verta žiūrėti kaip į treniruojamą savybę, o ne vien kaip į pirkinio parametrą:
Keiskite palaipsniui. Praktinė nykščio taisyklė – dropą mažinti ne daugiau kaip apie 4 mm vienu žingsniu ir suteikti organizmui kelias savaites prisitaikyti prieš mažinant toliau.
Stiprinkite blauzdą ir Achilą. Jei norite naudotis žemo dropo ekonomija, blauzdos keltuvai (ypač su tiesiu ir sulenktu keliu), izometriniai laikymai bei ekscentriniai pratimai turi tapti nuolatine treniruočių dalimi. Adaptuota blauzda – tai ir ekonomija, ir apsauga nuo traumų.
Naudokite dropą kaip stimulą. Kai kurie treneriai žemesnio dropo ar plokščius batus sąmoningai naudoja daliai treniruočių, kad stiprintų pėdą ir blauzdą, o ilgesniems ar atsistatymo bėgimams palieka labiau amortizuotus, aukštesnio dropo batus.
Klausykite savo kūno, o ne tik grafiko. Kadangi individualus atsakas labai skiriasi, geriausias sprendimas – išbandyti ir stebėti pojūtį, pulsą ir tempą tomis pačiomis sąlygomis, o ne aklai kopijuoti vidutinį rezultatą.
Ką tai reiškia varžyboms
Varžybų kontekste logika paprasta: jei siekiate rezultato, ekonomija yra valiuta. Keli procentai mažesnės energijos kainos per maratoną ar pusmaratonį – tai minutės, o ne sekundės. Todėl žemesnio dropo varžybinis batas gali būti prasmingas pasirinkimas – bet tik tiems, kurie iki starto jau adaptavo blauzdą ir sausgysles, o ne pirmą kartą jį apsiauna varžybų rytą.
Reikia turėti omenyje ir tai, kad realiuose varžybiniuose batuose dropas – tik vienas iš daugelio kintamųjų. Tarpupadžio putos tipas, plokštelė, standumas ir bato „ridenimasis“ (rocker geometrija) veikia ekonomiją kartais net stipriau nei vien dropas. Todėl šį tyrimą teisingiausia skaityti taip: dropas yra vienas iš svertų, kuriuo galima pagerinti bėgimo ekonomiją – ir tai svertas, kurį galima treniruoti.
Trumpai – ką įsidėmėti
Didesnis batų dropas didina energijos sąnaudas bėgant tuo pačiu greičiu – nulinis dropas vidutiniškai ekonomiškesnis.
Skirtumas nedidelis (kelių procentų eilės), bet ilgoje distancijoje reikšmingas.
Priežastis – blauzdos raumuo aukštesniame kulne dirba mažiau palankiame savo jėgos ir ilgio kreivės taške ir sunaudoja daugiau energijos.
Atsakas individualus – ne visi reaguoja vienodai.
Ekonomija ateina su kaina: žemas dropas labiau apkrauna blauzdą ir Achilą, todėl perėjimas turi būti laipsniškas ir palydimas stiprinimo.
Šaltinis: „Higher shoe heel-toe drop increases metabolic power during running“, Journal of Applied Physiology, 2026 (American Physiological Society). Straipsnis parengtas edukaciniais tikslais; individualius batų ir treniruočių sprendimus derinkite su savo treneriu.
★ 4ACTIVE PASIŪLYMAI · Treniruokis su profesionalais
Pakelk savo bėgimą į kitą lygį
Teorija – gerai, bet greičiausiai tobulėsi su treneriu. Išsirink, kas tinka tau:
Lengvosios atletikos istorija – tai milinžiška kolekcija akimirkų, kurios atrodo kaip pramanas. Šiandien primename šešis faktus, kurie ne tik pralinksmina, bet ir labai aiškiai paaiškina, kodėl ši sporto šaka per šimtmetį tapo tokia įvairialypė ir gyvybinga.
1. 1935 m. gegužės 25 d.: 45 minutės, kurių (gal) nepralenks niekas
Ohajo valstijos universitete vykusios Didžiojo dešimtuko universitetų pirmenybės iki šiol vadinamos „greičiausia diena pasaulio lengvosios atletikos istorijoje”. Per 45 minutes Jesse’as Owens’as pasiekė keturis pasaulio rekordus iš eilės – 100 jardų bėgime, šuolyje į tolį, 200 m sprinte ir 200 m barjerų bėgime. Iki šiol nė vienam atletui nepavyko per vieną popietę pasiekti tokios koncentruotos serijos. Treneriams tai – ne tik istorinė užuomina, bet ir įdomus argumentas pamokant apie „peak day” planavimą.
#Jesse Owens
2. Carlas Lewisas pakartojo Owensą – ir vis tiek liko su nuoskauda
1984 m. Los Andželo olimpinėse žaidynėse Carlas Lewisas iškovojo keturis aukso medalius – tiksliai tiek pat, kiek 1936 m. Berlyne Owensas. Tačiau publika prisimena ne medalius, o sceną, kai Lewisas po pirmojo šuolio į tolį atsisakė atlikti likusius keturis savo bandymus, nes jo lyderystė jau buvo užtikrinta. Šis sprendimas tapo viena karščiausiai ginčytų temų lengvosios atletikos istorijoje – ir gera proga aptarti su jaunaisiais atletais, kur baigiasi taktika ir kur prasideda pareiga žiūrovui.
3. Alas Oerteris ir keturios olimpinės auksinės šturmavimu
Amerikietis disko metikas Alas Oerteris pelnė keturis iš eilės olimpinius auksus toje pačioje rungtyje – 1956, 1960, 1964 ir 1968 m. – ir vis dar laiko šį rekordą. Nė vienas atletas po jo nesugebėjo iškovoti keturių pakartotinai aukso medalių. Įdomu tai, kad pergalei prieš Tokijo žaidynes Oerteris dėvėjo specialų korsėtą dėl traumos, o Meksiko aukštikalnėse buvo pagerintas asmeninis rekordas. Treneriams tai – pamokomas pavyzdys apie ilgametės motyvacijos ir adaptacijos pavyzdį.
4. Ietis – akmens amžiaus paveldas
Vienas iš seniausių lengvosios atletikos prietaisų – ietis – tikrąja to žodžio prasme išliko nuo akmens amžiaus medžioklės dienų. Šiandien ji turi reglamentuotą svorį, sunkio (svorio) centrą ir aerodinaminį profilį, o pasaulio rekordo skaičiavimai prieš trisdešimt metų buvo perrašyti būtent dėl to, kad metimai imė viršyti stadionų ribas. Lietuviams aktualu prisiminti, kad mūsų regiono ietininkų mokykla – Klaipėdos, Liepojos, Tartų, Kauno – per šimtmetį užaugino daugybę gerų klasės metikų.
5. Aukštojo šuolio rungtis prasidėjo nuo… eilinio škotų klebono
XIX amžiaus pradžioje Škotijos parapijoje vienas dvasininkas, ieškodamas būdo užimti vaikus, paprasčiausiai patiestė kartelę tarp dviejų stulpelių ir paskelbė: „Kas peršoks – gauna obuolį.” Taip atsirado tai, ką šiandien vadiname šuolio į aukštį rungtimi. Po pusantro šimtmečio atradimas– Dickas Fosbury, „Fosbury flop” technika. Tradicija, prasidėjusi nuo paprasto vaikų užsiėmimo, tapo viena techniškai sudėtingiausių lengvosios atletikos rungčių.
6. Greičiausias keturkojis šimtmetininkas pasaulyje – Kenichi Ito
Japonijos atletas Kenichi Ito knygoje „Guinness World Records” įrašytas kaip greičiausias žmogus, kuris keturpėsčia įveikia 100 m – jo rezultatas 18,58 sek. Ito treniruotis pradėjo įsižiūrėjęs į Vakarų Afrikos beždžiones. Šis rekordas atrodo komiškas, tačiau iš tikrųjų primena dalyką, kurį treneriai žino seniai: kūno biomechanika reaguoja ne į „natūralumą”, o į kartojimą. Praktiškai tai – pamoka, kad bet kuri judešių sistema gali būti optimizuota, jei skirsite dešimt metų valios.
Šie šeši faktai nėra nei pamokslai, nei anekdotai. Jie tiesiog primena, kad lengvosios atletikos istorija – tai begalinis pasakojimas apie žmones, kurie tikėjo, jog kažką galima padaryti šiek tiek geriau. Kartais šis „šiek tiek” virsta keturiomis pasaulio rekordo serijomis per 45 minutes, o kartais – disertacija apie keturkojių greičio biomechaniką.
Sekmadienį, liepos 19 d., Italijos Rieti mieste, Stadio Raul Guidobaldi arenoje, uždarytas penktasis Europos U18 čempionatas. Keturias dienas trukusiose varžybose paaugliai atletai iš daugiau nei 40 Europos federacijų pasiekė tris žemyno geriausius rezultatus (ang. European U18 Best) ir įrašė net 18 naujų čempionato rekordų. Medalių lentelės viršuje – Didžiosios Britanijos rinktinė, iškovojusi 14 medalių, iš kurių aštuoni – aukso.
Pirmoji atidarymo dienos sensacija buvo britas Joe’as Scanesas, 3000 m bėgime iš karto perrašęs čempionato rekordą ir iškovojęs čempionato pirmąjį aukso medalį. Antrąją dieną varžybos gavo pagrindinę žvaigždę: šešiolikmetė italė Kelly Doualla 100 m distancijoje pasiekė 11,14 sek. laiką – naują Europos U18 sezono geriausią rezultatą ir čempionato rekordą. Antra liko graikė Apostolia Antonatou (11,46 sek.), trečia – britė Celine Obinna-Alo (11,50 sek.).
#Botkova
Trečiąją dieną laukė moterų 400 m su barjerais finalas ir jame – akimirka, kurią Rieti stadionas prisimins ilgai. Čekė Linda Botková, kuriai vos 16 metų, distanciją įveikė per 55,19 sek. ir sugriovė ne tik Europos U18, bet ir Europos U20 amžiaus grupės rekordą. Šešiolikmetė gerino čempionato rekordą kiekvienoje pakopoje (56,79 atrankoje, 56,78 pusfinalyje), o finale pasiektas 55,19 – antras rezultatas pasaulio U18 visų laikų sąraše, nusileidžiantis tik dukart olimpinei čempionei Sydney McLaughlin-Levrone. Po vieno savaitgalio jau kalbama apie ryškiausią pastarųjų metų Europos barjerinio bėgimo naujokę.
Vyrų 100 m aukso medaliu praėjusį penktadienį pasipuošė britas Divine’as Iheme’as, distanciją įveikęs per 10,29 sek. Vyrų 1500 m tapo britiška dviguba pergale: pirmas kirto finišo liniją Freddie Rowe’as, antras – jo tautietis Alistairas Streetas. Iš viso britai penkiose rungtyse pasiekė čempionato rekordus, o keliuose finaluose užėmė dvi pirmąsias vietas iš eilės.
Medalių lentelės viršūnę pagal aukso medalius (8) užėmė Didžioji Britanija. Daugiausiai medalių iš viso surinko šeimininkė Italija (15) ir Ispanija, tačiau abiem rinktinėms pritrūko auksinių; ketvirta pagal pajėgumą rikiavosi Vokietija. Baltijos šalių atletai laureatų sąrašuose neužėmė ryškių pozicijų, tačiau kelios šalys pasiekė finalus ir surinko vertingos tarptautinės patirties prieš 2027 m. Europos U20 čempionatą Bydgoščiuje.
Rieti čempionatas patvirtino: karta, kuri 2028 m. Los Andželo olimpines žaidynes pasitiks būdama 18–20 metų amžiaus, jau turi dešimtis vardų, vertų kiekvieno trenerio dėmesio. Baltijos federacijoms tai signalas rimtai ruošti savo U16 ir U18 grupes ne tik nacionaliniams rekordams, bet ir tarptautinei kovai su geriausiais Europos jaunaisiais atletais. Kitas svarbus žingsnis – liepos 21 d. Baltijos U20 komandinis čempionatas Estijos Võru mieste, kurio rezultatai parodys, kaip Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunimas atrodo palyginti su Rieti finalistais.
Laktatas nėra atliekinis produktas ir nesukelia „raumenų deginimo”. Tai vienas svarbiausių organizmo kurų ir signalinė molekulė, valdanti prisitaikymą prie krūvio.
Nuovargio kaltininkas nėra „pieno rūgštis”. Rūgštėjimą (H⁺) ir laktatą reikia atskirti – tai dvi skirtingos molekulės, o naujesni tyrimai rodo, kad laktatas/H⁺ fiziologinėje temperatūroje net turi apsauginį, o ne slopinantį poveikį.
Treniruoti reikia gebėjimą gaminti, transportuoti ir panaudoti laktatą – ne jo „iškęsti”.
Natrio bikarbonatas (soda) realiai pagerina 45 s – 8 min trukmės pastangų rezultatus ~1–3 %. Tolimoms ištisinėms distancijoms nauda maža, bet intervalinėse treniruotėse ir finišo spurtuose – reikšminga.
Sodos vartojimas NEPRIEŠTARAUJA laktato adaptacijų treniravimui – soda buferuoja H⁺, o ne laktatą. Laktato (signalinės molekulės) net padaugėja. Šią logiką paaiškinu skyriuje „Prieštaravimo išsprendimas”.
#aurora_greitumo_klubas
1. Paradigmos lūžis: kas iš tikrųjų yra laktatas
Dešimtmečiais treneriai laktatą laikė „pieno rūgštimi”, kuri kaupiasi, „degina” raumenis ir stabdo. Ši samprata mokslo jau paneigta. Šiuolaikinis požiūris remiasi George’o Brookso laktato šaudyklės (lactate shuttle) teorija: laktatas nuolat gaminamas ir nuolat sunaudojamas – tai pagrindinė energijos apykaitos jungtis tarp greitųjų ir lėtųjų raumenų skaidulų, širdies, smegenų, kepenų.
Kai laktatas patenka į oksidacines (lėtąsias) skaidulas, jis paverčiamas piruvatu ir aerobiškai metabolizuojamas mitochondrijose. Maždaug 75 % laktato pašalinama būtent tokiu būdu (oksidacija), likusi dalis kepenyse ir inkstuose paverčiama gliukoze (Cori ciklas). Aukšto intensyvumo metu laktatas tampa pageidaujamu kuru smegenims ir raumenims – greitu ir efektyviu.
Trenerio išvada: kai treniruotėse matai laktato „šuolius”, tai nėra pavojaus signalas. Tai signalas, kad organizmas gauna stimulą tapti efektyvesniu.
2. Laktatas kaip signalinė molekulė – kodėl būtent dėl to auga ištvermė
Svarbiausias praktinis dalykas treneriui: laktatas ne tik kuras, bet ir hormono tipo signalas, įjungiantis genetines adaptacijos programas (Nalbandian & Takeda, Biology, 2016 – „Lactate as a Signaling Molecule That Regulates Exercise-Induced Adaptations”).
Signalinis kelias
Ką daro
Praktinė nauda bėgikui
HIF-1 (hipoksijos indukuojamas faktorius-1)
Didina gliukozės pasisavinimą greitai energijai; didina MCT1 ir MCT4 baltymų kiekį
Efektyvesnis laktato išleidimas ir pasisavinimas – „laktato mašina”
PGC-1α
Pagrindinis mitochondrijų biogenezės reguliatorius
Daugiau mitochondrijų → geresnė ištvermė ir greitesnis atsigavimas tarp intervalų
MCT1 / MCT4 (monokarboksilato transporteriai)
Perneša laktatą per ląstelės membraną (išleidimas/pasisavinimas)
Didesnis laktato „srautas”, greitesnis panaudojimas kaip kuro
Grandinė paprastais žodžiais: intensyvus krūvis → laktato kaupimasis → laktatas signalizuoja kūnui statyti daugiau mitochondrijų ir transporterių → didesnis pajėgumas panaudoti laktatą kaip kurą. Būtent todėl treniruotas žmogus bėga ilgiau ir greičiau – ne todėl, kad gamina mažiau laktato ar geriau jį „iškenčia”, o todėl, kad raumenys prisitaikė greičiau panaudoti šį kurą (Babraj & Lorimer, The High Intensity Workout).
Papildomas argumentas iš kardiologijos: 2025 m. Critical Care tyrimas (Berg-Hansen ir kt., „Cardiovascular effects of lactate in healthy adults”) parodė, kad laktato infuzija sveikiems žmonėms, pakėlusi laktatą nuo 0,9 iki 2,5 mmol/L, padidino širdies minutinį tūrį ~20 % per didesnį sistolinį tūrį, nekeldama pulso. T. y. laktatas gerino deguonies pristatymą – tai energiją palengvinanti, o ne stabdanti molekulė.
3. „Pieno rūgšties mitas”: ar acidozė iš tikrųjų kaltа dėl nuovargio?
Trumpai – ne taip, kaip mokė seni vadovėliai.
Klasikiniai tyrimai, „įrodydavę”, kad acidozė stabdo raumenį, buvo atliekami nefiziologinėmis sąlygomis: dirbtinai sukurta anaerobinė aplinka (azotu vietoj deguonies), išeminė manžetė, žema temperatūra.
Kai Pate ir kt. (J Physiol, 1995) tyrė triušio raumenį realioje kūno temperatūroje (30 °C), žema pH įtaka maksimaliam greičiui ir jėgai buvo minimali. 10 °C acidozė mažino jėgą, o 30 °C – beveik ne. Išvada: pH vaidina daug mažesnį vaidmenį nuovargyje, nei manyta.
Kai raumenys buvo veikiami laktato ir rūgštinio H⁺, matytas apsauginis poveikis nuo nuovargio, o ne jo didinimas (per Bohr efektą – geresnį O₂ atsipalaidavimą iš hemoglobino, ventiliacijos ir raumenų kraujotakos stimuliavimą).
Trenerio išvada: finišo „deginimas” nėra „pieno rūgšties nuodijimas”. Nuovargis daugiafaktorinis (fosfato kaupimasis, kalio jonai, centrinis nuovargis, substrato išsekimas), o laktatas šioje istorijoje – veikiau sąjungininkas.
4. Ką tai reiškia treniruočių metodologijai (vidutinės ir ilgos distancijos)
Jei laktatas – kuras ir signalas, treniruotės tikslas ne „vengti” jo, o išvystyti tris gebėjimus: (a) laktato gamybą reikiamu momentu, (b) transportą, (c) panaudojimą (klirensą). Praktinės, moksliškai pagrįstos priemonės:
4.1. Laktato slenksčio ir MLSS zonos vystymas (aerobinis pagrindas)
Laktato slenkstis (LT) ir maksimali laktato pastovioji būsena (MLSS) yra geriausi ilgų distancijų rezultato prognozės rodikliai. Gerai treniruotiems bėgikams LT ir MLSS yra ties skirtingu intensyvumu (LT ~60–70 % VO₂max, MLSS ~85–95 % VO₂max) – jų negalima naudoti pakaitomis.
„Norvegų” laktatu valdomos slenksčio treniruotės (lactate-guided threshold training) pastaraisiais metais tapo etalonu būtent dėl Norvegijos vidutinių/ilgų distancijų sėkmės. Esmė – didelis kiekis kontroliuojamo intensyvumo darbo ties ~2,0–3,5 mmol/L laktato, matuojant laktatą realiu laiku, kad krūvis nenukryptų aukščiau slenksčio.
4.2. Laktato „šaudyklės” ir klirenso vystymas
Slenksčio intervalai (pvz., 5–6 × 1000–2000 m ties ar šiek tiek žemiau MLSS) – moko organizmą laktatą sunaudoti tokiu pat greičiu, kokiu gamina.
Lengvas atsigavimo bėgimas po smailių – aktyviai panaudoja laktatą kaip kurą (klirensas didesnis judant, ne stovint).
4.3. Laktato tolerancijos ir gamybos galios vystymas (specifika 800–3000 m)
Ilgi HIIT ir sprinto intervalai sukelia didelius laktato šuolius treniruotėse – būtent tokie šuoliai stipriausiai įjungia HIF-1/PGC-1α signalus.
VOₐₘₐₓ (maksimalus laktato gamybos greitis) – kritinis vidutinių distancijų rodiklis. 800 m bėgikui reikia aukšto VLamax, maratonininkui – žemesnio. Krūvio pobūdis (trumpi galingi vs. ilgi slenksčio) leidžia kryptingai „stumti” VLamax aukštyn arba žemyn priklausomai nuo distancijos.
Trumpi poilsio intervalai, neleidžiantys visiškai atsigauti kitiems energijos šaltiniams, priverčia kūną efektyviau naudoti alternatyvų kurą – tai ir yra laktato panaudojimo treniravimas (Babraj – High Intensity Training).
Pagrindinis principas: laktatui leidžiama kauptis ne tam, kad „kentėti”, o tam, kad įjungtų adaptacijos signalus ir kad organizmas išmoktų jį panaudoti kaip kurą.
5. Natrio bikarbonatas (soda): kiek realiai gerina rezultatus?
Ar sodos milteliai naudingi treniruojant laktato toleranciją ir kiek pagerina ilgo sprinto bei bėgimo rezultatus.
5.1. Kaip veikia
Natrio bikarbonatas – ekstraląstelinis buferis. Jis neveikia laktato tiesiogiai; jis suriša H⁺ (protonus) kraujyje, pakelia kraujo pH ir HCO₃⁻ lygį. Dėl to padidėja pH gradientas tarp raumens ir kraujo, ir laktatas su H⁺ greičiau išnešamas iš raumens per MCT transporterius. Rezultatas – galima ilgiau palaikyti aukštą glikolizinį srautą.
5.2. Ką rodo mokslas – efektas pagal pastangos trukmę
Pastangos tipas / trukmė
Efektas
Šaltinis
Anaerobinė galia ir talpa; ~45 s – 8 min pastangos
Reikšmingas (~1–3 %, panašus į kofeiną)
Umbrella review, McNaughton grupė; 2017 m. meta-analizė
Aukšto intensyvumo intervalinis bėgimas
Reikšmingas
Umbrella review (PMC8600864)
2000 m irklavimas
Reikšmingas
Umbrella review
Ilgesnės TT pastangos (40 km dviračiu, Maurten Bicarb)
800 m, 1500 m, mylia, 3000 m (pastangos ~2–8 min) – čia sodos nauda didžiausia ir moksliškai patikimiausia.
400 m ir ilgas sprintas – naudinga (patenka į 45 s–8 min langą).
5000 m, 10000 m, pusmaratonis, maratonis – ištisinis efektas mažas; reali nauda labiau finišo spurtuose, tempo kaitose ir gebėjime atlikti kokybiškesnes intervalines treniruotes.
5.3. Dozavimas ir GI problemos
Parametras
Rekomendacija
Dozė
0,2–0,3 g/kg kūno masės
Laikas
60–180 min prieš pastangą (individualus „peak alkalosis” laikas skiriasi)
GI diskomforto mažinimas
Vartoti su angliavandeniais (~1,5 g/kg) ir skysčiais; arba enteriškai dengtos kapsulės; arba hidrogelio sistema
Progresinis („serial loading”)
Mažesnės dozės kelias dienas iš eilės – mažiau viduriavimo, panašus efektas
Pagrindinė istorinė problema – virškinimo sutrikimai (viduriavimas, pykinimas) prie 0,3 g/kg. Nuo 2023 m. Maurten Bicarb System (bikarbonato mini-tabletės angliavandenių hidrogelyje) šią problemą iš esmės išsprendė: tyrimai patvirtina reikšmingai mažesnį GI diskomfortą ir ilgesnį naudingos alkalozės langą, nors pats bikarbonato efektyvumas nepadidėja – tik pagerėja toleravimas.
6. Prieštaravimo išsprendimas: ar soda „nesugadina” laktato adaptacijų?
Tai svarbiausias ir subtiliausias klausimas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo prieštaravimas: jei tikslas – leisti laktatui kauptis, kad įjungtų adaptaciją ir taptų kuru, o soda kaupimąsi „numuša” – argi ji nekenkia?
Atsakymas: prieštaravimo nėra, ir štai kodėl.
Soda buferuoja H⁺, o ne laktatą. Tai dvi atskiros molekulės. Laktato jonas (signalinė/kuro molekulė) išlieka. Buferuojami tik protonai (H⁺), susiję su rūgštėjimu ir nuovargiu, o ne su adaptacija.
Su soda laktato net PADAUGĖJA. Pakėlus kraujo pH, laktatas efektyviau išnešamas iš raumens, o glikolizinis srautas padidėja. Tyrimai fiksuoja didesnę laktato koncentraciją ir ~16 % didesnį glikogeno suvartojimą su soda (Percival ir kt.). Vadinasi, laktato signalas – stipresnis, ne silpnesnis.
Adaptacijų duomenys rodo pagerėjimą, ne slopinimą:
Žiurkėms treniruotės su bikarbonatu davė didesnį mitochondrijų masės ir kvėpavimo prieaugį nei placebo (Bishop ir kt., 2010; sumažinus H⁺ kaupimąsi soleus raumenyje).
Žmonėms bikarbonatas prieš HIIT padidino PGC-1α mRNR raišką atsigavimo metu – tiesioginis mitochondrijų biogenezės stimulo mechanizmas (Percival ir kt.).
8 savaičių HIIT su soda pagerino laktato slenkstį (Edge ir kt. – iki +11 %) ir laiką iki nuovargio, kai bendras krūvis buvo suvienodintas; padidėjo ir laktato transporterių (MCT) raiška.
Kodėl taip veikia? Sumažinus H⁺ „triukšmą”, atletas gali atlikti daugiau kokybiško darbo ties reikiamu intensyvumu, o kartu išsaugoma (net sustiprinama) laktato signalizacija. Tai priešingai antioksidantų/NVNU logikai, kur buferuojamas pats adaptacijos signalas.
Esminė mintis: kaupti reikia laktatą (signalą ir kurą), o ne H⁺ (rūgštėjimą ir nuovargį). Soda kaip tik leidžia atskirti šiuos du dalykus – palikti naudingą kaupimąsi ir sumažinti trukdantį.
Sąžininga išlyga: dauguma stipriausių adaptacijos duomenų gauti su žiurkėmis ir netreniruotais žmonėmis; gerai treniruotų atletų duomenys prieštaringesni. Todėl praktikoje siūloma strategiškai, o ne kasdien:
Varžyboms ir kontrolinėms 400–3000 m – soda kaip ergogeninė priemonė.
Raktinėms intervalinėms treniruotėms – kai norima „ištraukti” daugiau kokybiško darbo (potencialiai geresnė adaptacija).
Kasdieniam lengvam bėgimui – nereikia.
7. Praktinis protokolas (santrauka treneriui)
Tikslas
Priemonė
Soda?
Aerobinis pagrindas, ekonomiškumas
Didelis kiekis lengvo bėgimo, slenksčio darbas ties LT
Taip (0,2–0,3 g/kg, 60–180 min prieš, su angliavandeniais)
5 km+ / maratonas
—
Ribota nauda; svarstyti tik dėl finišo/tempo kaitų
Šaltiniai (pagrindiniai)
Nalbandian M., Takeda M. Lactate as a Signaling Molecule That Regulates Exercise-Induced Adaptations. Biology (MDPI), 2016.
Berg-Hansen K. ir kt. Cardiovascular effects of lactate in healthy adults. Critical Care, 2025.
Pate E. ir kt. Reduced effect of pH on skinned rabbit psoas muscle mechanics at high temperatures: implications for fatigue. J Physiol, 1995.
Babraj J., Lorimer R. The High Intensity Workout.
Bishop D. ir kt. Sodium bicarbonate ingestion prior to training improves mitochondrial adaptations in rats. Am J Physiol Endocrinol Metab, 2010.
Percival M. ir kt. Sodium bicarbonate augments PGC-1α mRNA expression during recovery from intense interval exercise.
Shannon E. ir kt. Sodium bicarbonate mini-tablets in a carbohydrate hydrogel on 40 km cycling TT. Eur J Appl Physiol, 2024.
Navarro S., Joubert D. Effect of Maurten Sodium Bicarbonate System on 5k Running Performance, 2024.
Grgic J. ir kt. Effects of sodium bicarbonate supplementation on exercise performance: an umbrella review.
Meta-analizė: Negligible benefit of oral single-dose sodium bicarbonate on continuous running performance. J Int Soc Sports Nutr, 2025.
Pastaba: šis straipsnis skirtas informavimui ir treniruočių planavimui. Papildų vartojimą (ypač natrio bikarbonato) derinkite individualiai, atsižvelgdami į sveikatos būklę ir toleravimą.
Nori žinoti savo laktato slenkstį ir tiksliai suplanuoti treniruočių zonas? 4active atliekame laktato testavimą ir sudarome individualius planus vidutinių ir ilgų distancijų bėgikams. Susisiek – ir bėk protingiau, ne tik sunkiau.
★ 4ACTIVE PASIŪLYMAI · Treniruokis su profesionalais
Pakelk savo bėgimą į kitą lygį
Teorija – gerai, bet greičiausiai tobulėsi su treneriu. Išsirink, kas tinka tau:
Šių metų sausio 13 d. „Sports Medicine” žurnale publikuotas ir birželio bei liepos mėnesiais lengvosios atletikos bendruomenėje pradedantis grąžinti karštas diskusijas Australijos Flinderso universiteto tyrimas gali reiškti didžiausią sprinto treniravimo krypties poslinkį per dešimtmetį. Straipsnyje „Sprint Running Coordination: A Dynamical Systems Perspective” (autoriai — Dylan S. Hicks, Stuart McMillan, Wolfgang Schöllhorn, Roland van den Tillaar) skelbiama, kad sprinto rezultatas negimsta iš vieno „idealios technikos” modelio, prie kurio treneris privalo nutempti visus sportininkus.
#antropometrija
Tyrimas atliktas bendradarbiaujant Flinderso universitetui, garsiajai Arizonos treniravimo bazei „ALTIS”, Johaneso Gutenbergo universitetui Vokietijoje bei Norvegijos „Nord” universitetui. Autorius Dr. Dylan’as Hicks’as pabrėžia: „Dešimtmečiais sprinto treniravimas dažnai buvo pagrįstas įsitikinimu, kad visi sportininkai turi judėti vienu paskirtu būdu. Mūsų duomenys rodo priešingai.” Būtent todėl elitiniai sprinteriai — nuo Usain’o Bolt’o iki australo Gout Gout’o — vizualiai atrodo tokie skirtingi.
Iš esmės mokslininkai perkelia sprinto biomechaniką į dinaminių sistemų teorijos rėmus. Rezultatas — kūno, aplinkos ir treniruočių istorijos sąveika: koordinacija, jėga, galūnių mechanika ir individualios fizinės savybės kartu formuoja greičio profilio unikalumą. Judesio variabilumas, kurį daugelis trenerių ilgai laikė „nešvara” ar prasta technika, pagal autorius yra svarbus ilgalaikio ugdymo veiksnys ir savireguliacijos rodiklis.
Ką tai reiškia treniruojantiems? Pirma — greta biomechaninių šablonų reikia atsižvelgti į individo antropometriją. Antra — periodizavime turėtų atsirasti daugiau vietos „nustatinėti” (angl. constraints-led approach) sportininko sąveiką su takeliu, kliūtimi, oro pasipriešinimu bei komandine dinamika. Trečia — asmeninių rekordų tikslas ne visada tapatus „padirbti” per kojų pastatymą pagal vieną modelį; kartais reikia leisti sportininkui susirasti savo judesio šabloną, ir tik tada nustatyti mažus mikro-korekcijas.
Papildomai gegužės mėn. paskelbti ir kiti tyrimai atspindi tą pačią kryptį. „Frontiers in Sports and Active Living” publikuotas straipsnis apie overload training sąlygas pateikia klasterinę analizę, kuri padeda treneriams parinkti tas svorio priedo ir traukiamos apkrovos konfigūracijas, kurios geriausiai atkartoja neapribotą sprintą. Kartu vyksta ir kitas klinikinis tyrimas su ankstyvo pauglystės amžiaus lengvaatlečiais — horizontaliai orientuoti šokinėjimai (angl. horizontal plyometrics) tikrinami kaip alternatyva klasikinei „bump’ų” metodikai.
Baltijos ir Skandinavijos treneriams tai suteikia svarbų argumentą, kai konsultuojame su tėvais, klubais ar sporto mokyklomis: „viena metodika visiems netinka” nebėra tik trenerio nuomonė, bet ir mokslinio žurnalo išvada. Praktinis įrankis, kurį galime pasiūlyti nuo šio rudens: rekomenduojame kartu su sportininku fiksuoti individualią pėdų kontakto trukmę, žingsnio dažnį ir ilgį per pirmuosius 10, 20 ir 30 m — ir stebėti pokytį per pusę sezono, o ne siekti sutapimo su „elito” reikšme.
Baigiant, „Sports Medicine” recenzentai autoriams akcentavo dar vieną punktą: dinaminių sistemų požiūris labiau tinka sportininko autonomijai plėsti nei tradicinei „komandinei” komunikacijai. Nauda treneriui — daugiau motyvacijos, mažiau perdegimo, mažiau griuvimo pilnų talentų pusiaukelėje.
1995 m. rugpjūčio 7 d. Geteborgo Ullevi stadione vyko vyrų trišuolio finalas pasaulio lengvosios atletikos čempionate. Britas Jonathanas Edwardsas, tuometis pasaulio rekordo savininkas (jis ką tik buvo pakėlęs ribą iki 17,98 m), aikštynan įžengė kaip favoritas, bet niekas, įskaitant jį patį, nesitikėjo, kas įvyks per kitas trisdešimt minučių.
Pirmojo bandymo metu Edwardsas peržengė 18 metrų ribą – nušoko 18,16 m. Per istoriją iki tos akimirkos joks žmogus nebuvo to pasiekęs. Tribūnos nuščiuvo: pasaulio rekordas, naujas 18m lygis, pirmas pasaulio čempionato medalis – viskas viename šuolyje. Bet vos po dvidešimties minučių, antrojo bandymo metu, Edwardsas vėl įsibėgėjo, atsispyrė ir… 18,29 m!. Antrasis šuolis. Antrasis pasaulio rekordas tą popietę. Pirmasis žmogus, peržengęs ir 18 metrų ir 60 pėdų ribas.
Tas 18,29 m – iki šios dienos nenuverstas pasaulio rekordas. Per visą paskesnę kartą tik septyni vyrai apskritai peržengė 18 m ribą, o niekam iš jų – net dvigubai pasaulio čempionui amerikiečiui Christianui Tayloriui – nepavyko priartėti arčiau nei per 10 cm prie britiško etalono.
Edwardsas vėliau yra pasakojęs, kad pati popietė buvo tarsi „šiaurinis vėjas“: viskas tilpo į savo vietą. Atsispėrimo metu jis nenešė kuprinės su skaičiais ir formulėmis – jis ramiai bėgo bei tikslingai uždėdavo koją taip, kaip akmenėlis žinguliuoja vandens paviršiumi. Jo trišuolio esme dažniausiai įvardijamas kaip „šuolis-spyruoklė (bouncas)“: minimalus kontaktas su žeme, maksimalus greičio išlaikymas, beveik nematomas hop-step-jump perėjimas.
Šįmet, 2026 m. rugpjūtį, sukaks lygiai 30 metų nuo Geteborgo pavakario. Tai ne atsitiktinai sutampa su Europos čempionatu Birmingame – Britanijoje natūrališkai aktyvinama visa Edwardso istorija, o pats jis dalyvauja kelete jubiliejinių renginių. Įdomi detalė: pats Edwardsas yra pripažinęs, kad nei vienas iš dviejų istorinių šuolių jam neatrodė ypatingas iki tol, kol nepamatė rezultato lentos. „Antrasis tikrai pasirodė lengvas. Vis dar bandau suprasti, kodėl tą popietę negalėjau prijungti dar penketo centimetrų,“ – „Team GB“ jubiliejinio interviu pasakojo Edwardsas.
Lengvosios atletikos pasaulis šiandien diskutuoja, ar šis rekordas iš viso sumušamas. Aiškios technologijos atsakymo nėra, tačiau prikabintų sensorių ir biomechaninių modelių amžiuje rekordas tampa simboliu: tobula technika, taikytas tinkamu metu tinkamu vėju, gali pranokti dešimtmečius scientifinio dosavimo.
Britų sprinto žvaigždė Romellas Glave’as ilgai laukė šios akimirkos. Birželio 20 d. Birmingeme vykusiame Didžiosios Britanijos čempionate dvidešimt šešerių metų sportininkas finale pasiekė 9,98 s ir pirmą kartą su legaliu vėju įveikė dešimties sekundžių barjerą. Iki šio bėgimo Glave’as buvo lenkęs 10 sekundžių šešis kartus, tačiau visi tie startai vyko su per stipriu vėju – įskaitant 9,88 Savonoje. Tad penktadienio vakaras Aleksandro stadione tapo psichologiniu lūžiu visam jo sezonui.
#European Athletics / Getty Images
Bėgimas buvo neeilinio tankumo: pirmasis ir antrasis greitinosi beveik visus 40 metrų, o paskutinį atkarpos trečdalį Glave’as „uždarė” švaresne technika ir tvirtesniu paskutinių žingsnių išlaikymu. Jo 9,98 sulygino europinį pirmavimą su Vokietijos sprinteriu Owenu Ansahu, šį sezoną tokį patį rezultatą pasiekusiu praėjusią savaitę. Antroje vietoje finišavęs Adamas Thomas finiše prarado tik tris šimtąsias, o trečias liko Eugene’as Amo-Dadzie, taip pat sutilpęs į 10,07.
Birmingemas šiemet tampa daugiau nei tik vieta čempionatui – tai ir rugpjūtį čia vyksiančio Europos lengvosios atletikos čempionato „generalinė salė”. Aleksandro stadionas po pernai metų pasaulio U20 čempionato pasiruošė naujam dangos sluoksniui, ir paskutiniai matavimai parodė, kad takas itin greitas. Penktadienį vėjo greitis 100 m finale siekė +1,1 m/s – t. y. iš esmės neutralus, todėl 9,98 yra reprezentatyvus rodiklis, o ne dovana iš atmosferos.
Pati Britanijos sprinto karta atrodo labiau subalansuota nei prieš metus: Glave’o pasiekimas parodė, kad Europos čempionato finale britai turės bent tris kandidatus į pusfinalį, o pridėjus penktosios linijos atletą Jeremiahą Azu ir grįžtantį Zharnelį Hughesą, vyrų estafetė pretenduoja į medalį.
Patys svarbiausi faktai treneriams: Glave’as paskutinius mėnesius dirbo ties starto faze – jo blokų atstumai buvo sumažinti 5 cm, o pirmasis žingsnis tapo aktyvesnis. Tai sutampa su pastaruoju metu mokslinėje literatūroje pabrėžiama tendencija individualizuoti starto pozą, atsisakant „vienos teisingos technikos” paradigmos. Birmingemo finalas šias mokslines žinias pavertė konkrečiu rezultatu.
Glave’o pavyzdys įdomus ir Lietuvos atletams: 9,98 niekur nedingo per naktį – tai daugiau nei dvejų metų kryptingo darbo derinys (jėga + RFD + starto kampai). Penktadienio bėgimas patvirtino, kad lūžio momentas pasiekiamas ne vienoje treniruotėje, o nuolatiniu sistemingu darbu.
