1500 metrų bėgikui dabar reikia įveikti distanciją per 3 min 30 sek. Maratoną – per 2 valandas 6 minutes. Disko metikui nusviesti 67,20 m. Pekino 2027 m. pasaulio čempionato kvalifikacinės normos tapo tokios, kad net olimpiniai čempionai negarantuotų sau vietos.
Įsivaizduokite tokią situaciją: 2025 metais sportininkas iškovoja pasaulio čempionato aukso medalį. Visi sveikina, federacija džiūgauja, šalies vėliava plevėsuoja Tokijuje. O po dvejų metų tas pats sportininkas su tuo pačiu auksiniu rezultatu nebegali automatiškai pakliūti į kitą pasaulio čempionatą. Skamba absurdiškai? Tačiau būtent tai šiandien diskutuoja visa pasaulinė lengvosios atletikos bendruomenė.
Britų lengvosios atletikos analitikas Jack’as Kirby (@jack_kirby96) socialiniuose tinkluose pateikė šokiruojantį skaičiavimą: net septyni paskutinio pasaulio čempionato aukso medalių rezultatai 2027 metų Pekino čempionato automatinės kvalifikacijos slenksčio nebepasiektų. „Crazy that 7 gold medal performances from the last Worlds wouldn’t qualify automatically for 2027…”, – rašo jis. Ir tai – ne klaida ar pertekliaus retorika. Tai tikra realybė, kurią lemia naujieji World Athletics normatyvai.
Kas iš tikrųjų pasikeitė? Skaičiai, kurie šokiruoja
World Athletics oficialiai paskelbė naują Pekino 2027 m. pasaulio čempionato kvalifikacinę sistemą. Vietoj ankstesnio 50/50 modelio (50 proc. sportininkų patenka pagal normatyvus, 50 proc. – pagal pasaulio reitingus), nuo dabar santykis pakeistas į 40/60 – tik 40 proc. atletų galės kvalifikuotis tiesiogiai įveikę normatyvą, o net 60 proc. vietų atiteks per reitingo sistemą.
Tačiau dar svarbiau – patys normatyvai tapo tokie reiklūs, kad analitikai prognozuoja, jog realiai per juos kvalifikuosis tik 25–30 proc. visų dalyvių. Likę 70–75 proc. priklausys nuo reitingų sistemos, kurioje skaičiuojami taškai už dalyvavimą Continental Tour ir Diamond League etapuose.
Pažvelkime į konkretų palyginimą. Beijing 2015 metų pasaulio čempionate vyrų 1500 metrų bėgimo normatyvas buvo 3:36,20. Beijing 2027 m. – 3:30,00. Skirtumas? Šešios su puse sekundės. Bet 1500 metrų distancijoje tai – beveik amžinybė. Vyrų 5000 metrų bėgime normatyvas pagriežtintas net 33 sekundėmis (nuo 13:23,00 iki 12:50,00), 10 000 metrų bėgime – beveik visa minute (nuo 27:45,00 iki 26:48,00), o maratone – ištisomis 12 minutėmis (!) – nuo 2 val 18 min iki 2 val 6 min.
Moterų pusėje vaizdas dar dramatiškesnis. Maratono normatyvas pakeltas 20 minučių 40 sekundžių – nuo 2:44:00 iki 2:23:20. 1500 metrų – 8,5 sekundės greitesnis (3:58,00 vietoj 4:06,50). Net 100 metrų sprinte normatyvas pasikeitė 0,37 sekundėmis – nuo 11,33 iki 10,96, o tai praktiškai eliminuoja didžiąją dalį pasaulio sprinterių.
Metimuose ir šuoliuose – ta pati istorija. Vyrų disko metime normatyvas pakeltas nuo 65,00 m iki 67,20 m, ieties metime – nuo 82,00 m iki net 85,50 m, dešimtkovėje – nuo 8075 iki 8620 taškų. Moterų kūjo metime kartelė šokteli 4 metrais (nuo 70,00 m iki 74,00 m).
Kodėl World Athletics taip pasielgė? Trys oficialios priežastys
Pirmoji priežastis – komercinė. World Athletics teigia, kad reitingo sistema skatina sportininkus reguliariai dalyvauti Continental Tour ir Diamond League etapuose. Tai didina šių varžybų komercinę vertę, leidžia rinkti TV reitingus ir generuoti pajamas, kurios palaiko visą lengvosios atletikos struktūrą. Trumpai – kuo daugiau geriausių atletų varžosi serijiniuose etapuose, tuo labiau jie tampa „prekiniu produktu”.
Antroji priežastis – nuoseklumas. Reitingo sistemoje skaičiuojami rezultatai per visą sezoną, todėl, World Athletics nuomone, ji apdovanoja sportininkus už stabilumą, o ne už vieną „pasisekusį” startą. Tai esą sąžiningesnis būdas atrinkti, kas tikrai yra geriausi pasaulyje.
Trečioji priežastis – konkurencijos kokybės kėlimas. Aukšti normatyvai esą garantuoja, kad pasaulio čempionatas išliks tikra elitinė sporto šventė, o ne pasaulio reprezentacinė asamblėja, kurioje dalyvauja vidutiniško lygio atletai vien dėl šalies federacijos politikos.
Trenerių ir sportininkų kritika – kodėl tai sprogimas po sporto pamatais
Tačiau pasaulinė trenerių bendruomenė šiuos pakeitimus sutiko su gana aiškia kritika. Ir jų argumentai – kur kas svaresni, nei iš pradžių atrodo.
Pirma, struktūrinė nelygybė. Reitingo sistemoje taškai kaupiami per dalyvavimą prestižinėse varžybose, į kurias patekti iš mažesnių federacijų ar mažiau finansuojamų sportininkų yra itin sudėtinga. Atletas iš Lietuvos, kuris turi tik vieną kvietimą į Diamond League etapą per sezoną, paprasčiausiai negali konkuruoti su amerikiečių ar britų sportininku, kuris per metus dalyvauja 12–15 prestižinių varžybų. Iš kvalifikacijos sistemos taip subtiliai išstumiamos mažesnės šalys – tos pačios, kurioms didžiausi tarptautiniai pasiekimai yra tarsi nacionalinė šventė.
Antra, „kvalifikacijos pirkimo” problema. Kuo turtingesnė federacija ar paties sportininko rėmėjas, tuo daugiau jis gali sau leisti kelionių į taškuojamas varžybas. Tai reiškia, kad pirmenybė atitenka ne tiems, kurie geriausiai bėga ar meta, o tiems, kurie turi daugiau išteklių keliauti.
Trečia, etinis aspektas. Atskirų varžybų direktoriai turi nemažai įtakos, kas yra kviečiamas startuoti. Tai sukuria potencialią interesų konflikto erdvę – varžybų direktorius gali pirmenybę teikti tiems sportininkams, kuriuos atstovauja konkretūs agentai ar federacijos. Kvalifikacija į pasaulio čempionatą tampa ne tik sportinio meistriškumo, bet ir įtakos klausimu.
Ketvirta – ir gal svarbiausia – treniravimo planavimo problema. Treneriai nori, kad jų sportininkai galėtų ramiai pasiruošti, atsigauti ir pasiekti pikinę formą prie pagrindinių sezono varžybų. Tačiau nauja sistema priverčia bėgikus ir metikus visus metus „medžioti taškus” – varžytis dažnai, dažnai keisti vietoves, ignoruoti optimalius poilsio ciklus. Vietoj kokybiško pasirengimo pasaulio čempionatui sportininkas tampa cirko žonglieriumi, kuris jeigu vieną savaitę nepasirodo Stokholme, kitą savaitę – Romoje, trečią – Tokijuje, jis tiesiog nepateks į reitingą.
Filosofinis klausimas – ar lengvoji atletika praranda savo sielą?
Yra ir gilesnis – filosofinis – klausimas. Lengvoji atletika nuo pat antikos laikų buvo paremta paprastu, bet galingu principu: citius, altius, fortius – greičiau, aukščiau, stipriau. Sportas, kuriame rezultatas yra išmatuojamas ir nepaperkamas. Bėgi greičiau – laimi. Meti toliau – laimi. Iššoki aukščiau – laimi.
Kai reitingo sistema tampa dominuojanti, kvalifikacija į didžiąsias varžybas iš sportinio meistriškumo persikelia į strategijos klausimą. Atletas turi mokėti ne tik bėgti, bet ir žaisti dalyvavimo politiką. O tai keičia patį lengvosios atletikos charakterį.
Universali jaunųjų sportininkų svajonė – kad vienas puikus pasirodymas gali nuvesti į pasaulio čempionatą ar olimpines žaidynes – ši svajonė atimama. Jos vietoje gauname mintį: „pirmiausia turi turėti rėmėjus, kelionių biudžetą ir agento ryšius, o tada – jei jėgų lieka – pademonstruoti rezultatą”.
Ką tai reiškia Lietuvai ir Baltijos šalims?
Lietuvai – ir visam Baltijos regionui – nauja kvalifikacijos sistema yra ypač skausmingas smūgis. Mūsų federacijos finansavimas yra ribotas, o galimybės sportininkams reguliariai dalyvauti Diamond League etapuose, jei jie nėra absoliutaus elito atstovai (kaip Mykolas Alekna), praktiškai nulinės.
Konkretus pavyzdys: kad ir kaip puikiai pasirodytų jaunas perspektyvus lietuvių sprinteris ar bėgikas Lietuvos čempionate, jei jis neturės galimybės keliauti į taškuojamus tarptautinius startus, jis paprasčiausiai liks už reitingo borto. O įveikti normatyvus, kurie tapo „pasaulio finalistų lygio”, o ne „pasaulio čempionato dalyvių lygio”, – uždavinys praktiškai nesprendžiamas.
Lietuvos lengvosios atletikos federacijai ir kiekvienam treneriui šis pokyčiai kelia rimtus klausimus. Kaip planuoti talento ugdymo grandinę? Kaip motyvuoti jaunus atletus, jei kvalifikacija į didžiąsias varžybas tampa beveik utopija? Kaip subalansuoti biudžetą, kad pažangūs atletai galėtų užsidirbti reikiamą reitingo balų sumą?
Tik 11 iš 40 Lietuvos rekordų patektų į 2027 metų pasaulio čempionato normatyvus
Skaudus skaičius: tik 11 iš 40 Lietuvos visų laikų rekordų atitinka Pekino 2027 m. normatyvą. Vyrų pusėje – vos 3 iš 20 (15 %), moterų pusėje – 8 iš 20 (40 %). Vadinasi, 29 rungtyse Lietuvai reikės naujo nacionalinio rekordo, kad atletas galėtų pakliūti į pasaulio čempionatą automatiškai (per normatyvą), o ne per reitingų sistemą.
Trys vyrų rungtys, kuriose Lietuvos rekordas viršija normatyvą:
- Šuolis į aukštį – 2,31 m (R. Stanys) prieš 2,30 m (+1 cm)
- Diskas – 75,56 m (M. Alekna, 2026 pasaulio rekordas) prieš 67,20 m (+8,36 m – didžiausia atsarga)
- Ietis – 89,17 m (E. Matusevičius, 2019) prieš 85,50 m (+3,67 m)
Aštuonios moterų rungtys, kuriose patenka: 800 m (L. Baikauskaitė), aukštis (A. Palšytė), tolis, trišuolis (D. Zagainova), rutulys, diskas (Z. Sendriūtė), ietis (L. Jasiūnaitė) ir septynkovė (A. Skujytė).
Skaudžiausi atotrūkiai – ištvermės rungtyse: vyrų maratone trūksta beveik 5 min 13 s, 10 000 m – 65 sek., moterų maratone – 6 min. Tai nėra atotrūkis, kurį pataisys vienas ar du gabūs sportininkai – tam reikės kartų pasikeitimo ir sisteminio darbo.
Sprendimo pasiūlymas – ar yra išeitis?
Daugelis analitikų – ir mes 4active.lt redakcijoje – manome, kad subalansuota sistema būtų sveikesnė visam sportui. Normatyvai turėtų likti reikšmingi, bet pasiekiami. Reitingai – kaip antrinis kvalifikacijos kelias, o ne pirminis. Pakankamai kvotų vietų besivystančioms tautoms. Apsauga nuo „kvalifikacijos pirkimo” per kelionių biudžetus.
Jei normatyvai išnyks visiškai arba taps grynai simboliniais, lengvoji atletika praras vieną iš galingiausių savo kultūros elementų – universalią svajonę, kad vienas puikus pasirodymas gali tave nuvesti į pasaulio čempionatą ar olimpines žaidynes. O praradus svajonę, prarandamas ir sportas.
Pabaiga – klausimas, į kurį turi atsakyti pati lengvoji atletika
World Athletics savo poziciją pristatė kaip galutinę, tačiau spaudimas iš trenerių, sportininkų ir nacionalinių federacijų auga. Galbūt 2028 metais matysime sistemos koregavimus. O galbūt pasaulio lengvosios atletikos sėklas pasodinom į neteisingą dirvą, ir Pekinas 2027 taps to skausmingai išskirtinio momento simboliu.
Viena yra aišku – 4active.lt redakcija ir Lietuvos lengvosios atletikos bendruomenė toliau atidžiai stebės šią diskusiją. Ir kviečiame jus, treneriai ir sportininkai, dalintis savo nuomone komentaruose ar mūsų socialiniuose tinkluose. Ar manote, kad nauja sistema sąžiningesnė? Ar baisėtės, kad mūsų jaunieji bėgikai praras motyvaciją? Diskusija – atvira.
Šaltiniai: Analitinis dokumentas „Thoughts on the new qualification system from World Athletics” (redakcijos archyvas); World Athletics; @jack_kirby96 / Instagram.
p.s. O jeigu imsime 2025 metų Lietuvos geriausius rezultatus, tai turime tik vieną atletą – Mykolą, kuris patektų į pasaulio čempionatą, atsilikimus galite įvertinti patys.
