Politika

Kūnas prieš rezultatą: ką Lietuvos lengvaatlečiai iš tikrųjų patiria internete

2026-09-092026-09-09 pagal Vilmantas Aušra

Kas antras apklaustas Lietuvos lengvaatletis per praėjusius metus sulaukė įžeidimų dėl to, kaip atrodo. Dėl sportinių rezultatų — kiek rečiau. O apie tai, ką patyrė, treneriui, klubui ar federacijai pranešė trys žmonės iš penkiasdešimt dviejų.

Iki šiol tokių duomenų Lietuvoje paprasčiausiai nebuvo. Apie tai, kaip sportininkai elgiasi socialiniuose tinkluose, kalbėjo visi — treneriai, žurnalistai, tėvai — išskyrus pačius sportininkus. Rugpjūčio pabaigoje paklausėme jų. Iki rugsėjo 6 dienos atsakė 83 žmonės.

Šis straipsnis pasakoja tris dalykus iš eilės: iš kur kilo klausimas, ką atsakė Lietuvos sportininkai ir ką su tuo galima padaryti.

Nuo ko viskas prasidėjo: istorija iš Lenkijos

Rugpjūčio 7 dieną Judžine, Jungtinėse Valstijose, devyniolikmetė lenkė Anastazja Kuś laimėjo pasaulio jaunimo čempionatą 400 metrų bėgime. Jos laikas — 51,06 sekundės. Tai buvo pirmasis Lenkijos auksas šiame čempionate ir naujas šalies jaunimo rekordas: ankstesnio niekam nepavyko pagerinti trylika metų.

Per kitas dvi savaites Lenkijos žiniasklaidoje apie ją rašyta daugiau nei apie bet kurį kitą lengvaatletį. Beveik nieko — apie tas 51,06 sekundės.

Kuś turi apie 300 tūkstančių sekėjų „Instagram“ paskyroje. Jos įrašai — mišinys iš treniruočių, madų fotosesijų ir kadrų, kuriuose ji pozuoja kaip modelis. Ji bendradarbiauja su „Audi“, „New Balance“ ir „Lenovo“. Už pasaulio jaunimo čempionato auksą ji negavo nė vieno euro premijos — tame čempionate prizinių pinigų nemokama. Užtat vien jos žinomumas 2025 metais įvertintas 16,9 milijono zlotų, arba maždaug keturiais milijonais eurų.

Pirmoji ją užsipuolė žiniasklaida: vienas žurnalistas viešai pareiškė nemėgstantis „karjeros per sėdmenis“. O paskui prabilo kolegė. Trisdešimt šešerių metų Anna Kiełbasińska, Tokijo olimpinių žaidynių sidabro medalininkė estafetėje, karjerą baigusi prieš dvejus metus, pasakė:

„Jeigu būdama dėmesio centre skelbi socialiniuose tinkluose tokį turinį kaip Anastazja, turėtum pagalvoti, kad ne kiekviena mergina, kuri tą turinį mato, gali taip atrodyti.“

Kuś atsakė trumpai: ponia Ania elgiasi veidmainiškai, nes ir pati kelia panašias nuotraukas. Ir pridūrė, kad sportas jai visada buvo pirmoje vietoje, o įrodymas — medaliai kiekvienais metais.

Į ginčą įsitraukė ir jos aplinka. Sporto psichologas Dariuszas Nowickis, dirbantis su ja daugiau nei trejus metus, Kiełbasińskos pasisakymą pavadino visiškai nereikalingu ir įvardijo, kas jo sportininkei kelia realią grėsmę: perdėtas aplinkos spaudimas ir neapykantos komentarai internete. O rugsėjo 3 dieną prabilo jos trenerė, septyniasdešimt ketverių metų Bronisława Ludwichowska iš Olštyno. Jos pozicija paprasta: jeigu užtenka laiko ir sportininkė susitvarko, prieštarauti nėra ko.

Prie šios detalės dar grįšime, nes ji svarbi. Vyriausias žmogus visoje istorijoje neprieštarauja. Prieštarauja jauniausias iš suaugusiųjų.

Du požiūriai, kurie susikirto

Kad būtų aišku, dėl ko iš tikrųjų ginčytasi, verta abi puses pasakyti paprastais žodžiais.

Pirmasis požiūris — atsakomybės. Jeigu tave seka daug jaunų žmonių, tavo įrašai nustoja būti tik tavo reikalas. Paauglė, matanti tobulą kūną tobuloje nuotraukoje, nesupranta, kad ten apšvietimas, poza ir dešimt nepavykusių kadrų. Todėl matomas sportininkas turėtų bent pagalvoti, kaip jo turinys veikia tuos, kurie žiūri.

Antrasis požiūris — laisvės. Sportininkas nėra niekieno nuosavybė. Jo paskyra yra jo, kūnas jo, karjera jo. Kol rezultatai geri, niekas neturi teisės nurodinėti, kokias nuotraukas jam kelti. O jeigu sportas neišlaiko, tai medijinė veikla yra ne blaškymasis, o antras darbas.

Abu požiūriai skamba įtikinamai. Ir viešoji diskusija — tiek Lenkijoje, tiek pas mus — juos pateikia kaip alternatyvą: arba viena, arba kita.

Vėliau šiame straipsnyje pamatysime, ką apie šią priešpriešą galvoja patys sportininkai. Atsakymas netikėtas.

O kaip Lietuvoje? Ne toks jau ir kitas mastelis

Įprasta manyti, kad Lenkijos istorija pas mus neįmanoma, nes Lietuvos lengvoji atletika socialiniuose tinkluose gyvena visai kitame pasaulyje. Iš dalies tai tiesa. Bet tik iš dalies.

Pradėkime nuo to, ko tikimasi. Airinė Palšytė — keturių olimpiadų dalyvė, Europos halės čempionato aukso ir Europos čempionato sidabro medalininkė, ryškiausias Lietuvos lengvosios atletikos vardas per pastarąjį dešimtmetį. Jos „Instagram“ paskyra vieša ir patvirtinta, joje 1 389 įrašai, apraše išvardyti rėmėjai: „Nike“, „Sportland“, „SC Cosma“. Sekėjų — 21,4 tūkstančio.

Kuś turi keturiolika kartų daugiau. Palyginimui: krepšininkas Jonas Valančiūnas turi apie 267 tūkstančius, galiūnas Žydrūnas Savickas — apie 505 tūkstančius. Populiariausių Lietuvos nuomonės formuotojų dvidešimtuke nėra nė vieno sportininko.

Iš čia paprastai daroma išvada: Lenkijos ginčas pas mus tiesiog neturi pagrindo, nes nėra tokių auditorijų.

Tik ši išvada neteisinga. Didžiausia Lietuvos lengvosios atletikos auditorija priklauso ne olimpietei.

Ieva Šadžiūtė: 68 tūkstančiai sekėjų ir uždara paskyra

Ieva Šadžiūtė gimė 2008 metų liepos 10 dieną — jai aštuoniolika. Ji sprinterė: 100 metrų nubėga per 11,71 sekundės, 60 metrų — per 7,54, 200 metrų — per 24,63. Lietuvos čempionė. Šią vasarą kartu su Martynu Kolupaila debiutavo pasaulio jaunimo čempionate.

Ir ji turi tokius socialinių tinklų skaičius, kokių Lietuvos lengvojoje atletikoje neturi niekas (patikrinta 2026 m. rugsėjo 6 d.):

Paskyra	Sekėjai	Kita
Ieva Šadžiūtė, „TikTok“	68,1 tūkst.	5,9 mln. patiktukų; seka 146 paskyras
Ieva Šadžiūtė, „Instagram“	64,1 tūkst.	339 įrašai; paskyra uždara
Airinė Palšytė, „Instagram“	21,4 tūkst.	1 389 įrašai; vieša, patvirtinta
Anastazja Kuś, „Instagram“	apie 300 tūkst.	„Audi“, „New Balance“, „Lenovo“

Trys dalykai čia verti dėmesio.

Pirma, mastelis. Aštuoniolikmetė sprinterė turi tris kartus daugiau sekėjų negu žymiausia šalies lengvaatletė. Sudėjus abi platformas — daugiau nei šimtas trisdešimt tūkstančių sekimų. Tai jau ne „Lietuvos mastelis“: vien „TikTok“ paskyroje ji turi beveik ketvirtadalį tiek, kiek Kuś turi „Instagram“ paskyroje. Ir tai šalyje, kurios gyventojų dvylika kartų mažiau negu Lenkijos.

Antra, iš kur ta auditorija. Ji ateina ne iš stadiono. Šadžiūtės „TikTok“ paskyra pavadinta ne pavarde, o vardo mažybine forma; „Instagram“ apraše pirmi eina trys jaustukai — triušiukas, kaspinas ir nagų lakas — ir tik po jų žyma „#athlete“. Abiejų paskyrų aprašuose nurodytas dalykinis elektroninio pašto adresas, o „TikTok“ profilyje — partnerystės nuoroda į prekybos platformą „Temu“ su kvietimu spustelėti ir gauti prekių nemokamai. Tai turinio kūrėjos profilis, kuriame sportas paminėtas viena žyma.

Čia svarbu pasakyti aiškiai: tai ne priekaištas. Aštuoniolikmetė sportininkė, savo jėgomis surinkusi šimtatūkstantinę auditoriją ir radusi būdą iš jos uždirbti, padarė tai, ko Lietuvos sporto sistema jai nepasiūlė. Straipsnis apie tai, kad sportininkus neteisinga vertinti pagal jų turinį, negali baigtis jos turinio vertinimu.

Bet stebėti verta, kokia tai ekonomika. Palšytės apraše — „Nike“ ir „Sportland“, tai yra sporto rėmimo sutartys. Šadžiūtės apraše — partnerystės nuoroda ir dalykinis paštas, tai yra turinio kūrėjų rinka. Tai du skirtingi pinigų šaltiniai, ir didesnysis Lietuvoje nebeturi beveik nieko bendra su sportu.

Trečia, ir pats netikėčiausias dalykas: „Instagram“ paskyra uždara. Šešiasdešimt keturi tūkstančiai žmonių seka profilį, į kurį patenkama tik gavus leidimą. Tai retas sprendimas žmogui, kurio auditorija yra jo turtas. Ir tai vienintelė iš čia paminėtų paskyrų, kuri taip apsisaugojusi.

Prisiminkite šią detalę. Toliau pamatysime, kad 30 sportininkų iš 81 sako, kad dažnai arba visada susilaiko ir įrašo nepaskelbia, nes bijo reakcijos. Uždara paskyra yra to paties elgesio kraštutinė forma — tik jau ne vieno įrašo, o viso profilio mastu.

Ir dar viena Lietuvos ypatybė

Yra ir tokia Lietuvos sportininkų viešumo forma, kurios Lenkijos ginče apskritai nėra.

Kai 2025 metų pabaigoje kilo ginčas dėl sporto valdymo reformos, viešai pasisakė lengvaatlečiai Andrius Gudžius ir ta pati Airinė Palšytė, plaukikė Rūta Meilutytė ir kiti. Gruodžio 16 dieną Meilutytė, šeštą kartą išrinkta geriausia šalies sportininke, atsisakė lipti į sceną atsiimti apdovanojimo. Po dviejų dienų ji dainavo žodžio laisvės mitinge, o jos pasirodymas sulaukė aštrios viešos kritikos socialiniuose tinkluose.

Taigi Lietuvoje veikia dvi skirtingos jėgos vienu metu. Vyresni ir žinomi sportininkai socialinius tinklus naudoja kaip pilietinę tribūną — ginčytis su sistema. Jauniausi — kaip turinio kūrėjų verslą. Ir tik viena iš šių dviejų veiklų neša pinigus.

Kokia iš to problema? Iki šiol niekas nebuvo paklausęs pačių sportininkų.

Ką padarėme

Rugpjūčio pabaigoje kartu su sporto psichologijos studentais, studijuojančiais JAV universitetuose, parengėme anoniminę apklausą. Klausimai sudaryti taip, kad atsakymus būtų galima palyginti su užsienio tyrimais — kai kurie klausimai iš jų perimti beveik pažodžiui.

Anketą per federacijos narių sąrašą išplatinome klubams, o treneriai persiuntė ją savo auklėtiniams. Iki rugsėjo 6 dienos atsakė 83 žmonės. Dvi anketas teko atmesti, nes atsakiusieji neatitiko sąlygų — vienas dar nebuvo sulaukęs penkiolikos, kitas nesitreniruoja tris kartus per savaitę. Liko 81 sportininkas.

Kas atsakė	Kiek žmonių	Dalis
Moterys	56	septyni iš dešimties
Vyrai	25	trys iš dešimties
15–17 metų	49	šeši iš dešimties
18 metų ir vyresni	32	keturi iš dešimties
Bėgikai (sprintas, barjerai, nuotoliai)	51	šeši iš dešimties
Šuolininkai	17	vienas iš penkių
Metikai, daugiakovininkai, ėjikai	13	vienas iš šešių
Varžėsi rinktinėje arba tarptautiniame čempionate	34	keturi iš dešimties

Imtis jauna ir joje daugiau merginų. Bet ji rimta: keturi iš dešimties atsakiusiųjų per pastaruosius dvejus metus atstovavo Lietuvai arba varžėsi Europos ir pasaulio čempionatuose.

Kur jie yra? „Instagram“ paskyrą turi 79 iš 81, „TikTok“ — 64, „Snapchat“ ir „YouTube“ — po 62, „Facebook“ — 60, bėgimo programėlę „Strava“ — 32.

Vienas dalykas, kurį reikia pasakyti iš karto: anketą pildė tie, kurie patys panorėjo. Vadinasi, šie skaičiai nėra visos Lietuvos lengvosios atletikos vidurkis. Jie rodo, ką patiria mūsų apklausti sportininkai, ir tik tiek. Bet iki šiol neturėjome nė tiek.

Pirmas atsakymas: vertina ne pagal tai, kaip bėgi

Skaityti šią diagramą reikia taip: kiekvienas procentas rodo, kokia dalis atsakiusiųjų per praėjusius metus bent kartą su tuo susidūrė.

Įžeidimų dėl išvaizdos ar kūno sulaukė 41 sportininkas — tai kas antras. Įžeidimų dėl sportinių rezultatų — 38, tai yra šiek tiek mažiau. Skirtumas nedidelis, bet kryptis svarbi.

Sporte, kurio visa esmė yra sekundės ir centimetrai, kūnas sulaukia daugiau kritikos negu rezultatas.

Nepageidautino seksualinio pobūdžio dėmesio patyrė 17 žmonių, tai yra kas penktas. Septyni iš jų — bent kartą per mėnesį. Ir dar vienas skaičius, kurio nėra diagramoje: grasinimų internete yra sulaukę dvylika apklaustųjų.

Iš viso bent vieną iš šių penkių dalykų per metus patyrė 52 žmonės iš 81 — du iš trijų.

Būtent čia Kiełbasińskos rūpestis pasitvirtina. Ne kaip moralinis pamokymas konkrečiai sportininkei, o kaip reiškinio aprašymas: sportininkes ir sportininkus internete vertina pagal kūną, ir tai vyksta dažniau negu vertinimas pagal darbą.

Beje, panašūs dalykai matyti ir pasauliniuose duomenyse. Pasaulio atletika (ang. World Athletics) kartu su duomenų mokslo bendrove „Signify Group“ nuo 2021 metų per didžiuosius čempionatus automatiškai skenuoja sportininkų paskyras. 2023 metų Budapešto pasaulio čempionate rasistinio ir seksualizuoto pobūdžio įžeidimai kartu sudarė daugiau nei pusę visų užfiksuotų įžeidžiamų žinučių, o vien rasistiniai — daugiau nei trečdalį.

Antras atsakymas: apie tai beveik niekas nesužino

Šis skaičius atrodo svarbiausias visame tyrime.

Iš penkiasdešimt dviejų žmonių, kurie ką nors patyrė, bent kam nors apie tai pasakė dešimt. Daugiausia — šeimai ar draugams.

Treneriui, klubui, federacijai ar policijai pranešė trys.

Keturiolika atsakė, kad nepasakė niekam.

Likusieji šio klausimo iš esmės apėjo: dvidešimt trys pažymėjo „netaikoma“, nors prieš tai patys buvo nurodę bent vieną neigiamą patirtį, o aštuoni klausimą praleido. Tai irgi atsakymas. Žmogus, kuris tik ką pripažino sulaukęs įžeidimų, po kelių sekundžių sako, kad pranešimo klausimas jam netaikomas. Vadinasi, patirtis nelaikoma tokia, apie kurią apskritai kam nors pranešama.

Klausėme ir kodėl. Dažniausias atsakymas — „nemaniau, kad tai pakankamai rimta“ (dešimt žmonių). Toliau: „nenorėjau dėl to kelti triukšmo“ (aštuoni), „nemaniau, kad kas nors padėtų“ (trys), „buvo gėda“ (trys).

Perskaitykime pirmąjį atsakymą dar kartą. Kai kas antras sulaukia įžeidimų dėl kūno, o kas penktas — nepageidautino seksualinio dėmesio, tai nustoja atrodyti kaip įvykis. Tampa fonu. O apie foną niekas nepraneša.

Kodėl nesužino

Nes nėra kam.

Klausėme, ar sportininkai žino, kad jų klubas arba federacija turi kokias nors rekomendacijas dėl elgesio socialiniuose tinkluose.

Nežino, ar tokių yra — 47 žmonės (beveik šeši iš dešimties)
Žino, kad nėra — 27
Žino, kad yra — keturi

Mokymuose ar seminare šia tema kada nors dalyvavo devyni žmonės iš 81.

Ir tai nėra sportininkų nežinojimas. Lietuvos lengvosios atletikos federacijos etikos ir drausmės kodekse, patvirtintame 2023 metų gruodžio 14 dieną, socialiniai tinklai apskritai neminimi. Artimiausia nuostata kalba apie „viešus pasisakymus“, bet interneto platformos ten neįvardytos. Viešų Lietuvos tautinio olimpinio komiteto gairių sportininkams taip pat nėra.

Vadinasi, jaunas sportininkas, sulaukęs organizuoto puolimo, neturi nei kam paskambinti, nei kokios tvarkos, kuria remtųsi. Ir kai jo klausiame, ar žinotų, į ką kreiptis, atsakymai išsidėsto taip: tiksliai žinotų 29, maždaug nutuoktų 43, nežinotų 7.

Daugiau nei pusė — „maždaug nutuokčiau“. Krizės metu tai reiškia „ne“.

Trečias atsakymas: blogiausia ne žvaigždėms

Įprasta manyti, kad internete labiausiai kliūva matomiausiems. Duomenys rodo priešingai, ir tai vienas patikimiausių šio tyrimo radinių.

Padalijome atsakiusiuosius į dvi grupes pagal aukščiausią lygį, kuriame varžėsi per pastaruosius dvejus metus.

Rinktinė arba tarptautiniai čempionatai (34 žmonės): bent vieną neigiamą patirtį nurodė 17, tai yra lygiai pusė.
Klubo, miesto ar Lietuvos varžybų lygis (47 žmonės): bent vieną neigiamą patirtį nurodė 35, tai yra trys ketvirtadaliai.

Skirtumas nėra atsitiktinumas — statistinė patikra rodo, kad tokia atskirtis atsitiktinai susidarytų maždaug dviem atvejais iš šimto.

Dar ryškiau tas pats matyti kalbant apie nepageidautiną seksualinio pobūdžio dėmesį: aukščiausio lygio grupėje jį nurodė šeši procentai, žemesnio lygio grupėje — trisdešimt du. Šis skirtumas dar patikimesnis, tačiau aukščiausio lygio grupėje jį sudaro vos keli atvejai, todėl skaičių imkite atsargiai.

Kaip tai paaiškinti? Tikėtiniausias atsakymas — apsauga. Rinktinės sportininkas turi trenerį, komandos gydytoją, kartais psichologą, o svarbiausia — aplinką, kurioje toks dalykas įvardijamas. Klubo lygio šešiolikmetis su atvira paskyra neturi nieko.

Tai reiškia, kad dėmesį reikia perkelti. Visos apsaugos priemonės, apie kurias kalbama, paprastai numatomos matomiausiems. O daugiausia kliūva tiems, apie kuriuos niekas nerašo.

Ketvirtas atsakymas: problema ne treniruotėje, o vakare

Čia lyginame savo atsakymus su tuo, ką rado užsienio tyrėjai. Šviesi juosta — jų skaičius, tamsi — mūsų.

Trys dalykai matyti aiškiai.

Telefoną prieš startą tikrina beveik visi. Likus dviem valandoms iki starto bent kartais į socialinius tinklus žvilgteli 75 sportininkai iš 81. Australijos tyrėjai 2017 metais tokių rado maždaug du trečdalius. Dalį skirtumo paaiškina laikas — nuo 2017-ųjų telefonai iš mūsų gyvenimo neišėjo.

Miegas nukenčia labiau negu kitur. Kad dėl socialinių tinklų eina miegoti vėliau, negu buvo numatę, sako 48 sportininkai — šeši iš dešimties. Europos tyrime tokių buvo mažiau nei pusė. Ir tai vienintelis mūsų duomenų rodiklis, aiškiai susijęs su praleidžiamu laiku: kuo daugiau valandų, tuo vėlesnis miegas. Varžybų išvakarėse po vienuoliktos vakaro telefoną bent kartais atsiverčia 66 žmonės iš 80 atsakiusiųjų.

Bet treniruotėms trukdo mažiau. Kad socialiniai tinklai atima laiką iš treniruočių ar atsigavimo, sutinka 39 sportininkai — mažiau negu europiniame tyrime.

Vaizdas nuoseklus: Lietuvos sportininkų problema susitelkusi vakare ir naktyje, o ne treniruotėje.

Yra ir ketvirtas skaičius, kurį reikia skaityti atsargiai. Tris ir daugiau valandų per dieną socialiniuose tinkluose praleidžia 26 sportininkai — kur kas mažiau negu Amerikos studentų sportininkų tyrime. Bet mes į klausimyną buvome įrašę patikrą: paklausėme, ar žmogus pasitikrino telefono ekrano laiko statistiką, ar tiesiog spėjo. Pasitikrino 28 iš 81. Pasitikrinusieji nurodė pastebimai didesnį laiką negu spėjusieji. Vadinasi, tikrasis skaičius greičiausiai didesnis, o skirtumas nuo amerikiečių — mažesnis, negu atrodo.

Penktas atsakymas: blaško ir pagyrimai

Vienas rezultatas nustebino net mus.

Į klausimyną buvome įrašę teiginį: „Palaikantys komentarai prieš startą man didina spaudimą.“ Su juo sutiko 23 sportininkai — beveik kas trečias.

Tai gali skambėti keistai, bet australų tyrėjai tą patį buvo aprašę dar 2020 metais, kalbėdamiesi su elitiniais sportininkais. Tik iki šiol tai buvo pavienių pokalbių įspūdis, o ne skaičius.

Treneriui iš to kyla labai praktiška išvada. Kai prieš startą sakoma „neskaityk komentarų“, paprastai galvoje turimi blogi komentarai. O trukdyti gali ir geri: šimtas žinučių „tu tikrai laimėsi“ prieš startą yra ne palaikymas, o lūkesčių svoris.

Šeštas atsakymas: blogiausia — ne neapykantos komentarai

Klausimyno pabaigoje palikome tris atvirus klausimus — be jokių iš anksto surašytų atsakymų variantų. Ką duoda socialiniai tinklai, kas juose kenkia ir ką norėtumėte pasakyti klubui ar federacijai. Atsakė atitinkamai 43, 37 ir 29 žmonės.

Apie naudą rašė beveik vienodai: pratimai, technika, apšilimai, mityba, atsigavimas. Ir įkvėpimas matant, kaip treniruojasi geresni. Pajamas, žinomumą ar rėmėjus paminėjo keli žmonės iš keturiasdešimt trijų. Lietuvos sportininkui socialiniai tinklai pirmiausia yra mokymosi vieta, ne karjeros įrankis.

O klausdami apie žalą gavome atsakymą, kurio klausimynas beveik nenumatė. Dažniausios dvi temos — prarastas laikas ir lyginimasis su kitais, maždaug po dešimt atsakymų iš trisdešimt septynių. Neapykantos komentarai — tik trečioje vietoje, apie šešis kartus.

Sportininkai rašo apie tai, kad mato, jog kiti daro daugiau, valgo sveikiau, turi geresnes sąlygas. Kad įdėtas darbas ima atrodyti nieko vertas. Vienas atsakymas nusako tai tiksliau už bet kokį klausimyną: pamačius, kaip sekasi kitiems, pradedama blogai galvoti apie save. Kitas aprašo vakarą: dar viena trumpo vaizdo įrašo peržiūra prieš miegą, ir netikėtai jau praėjusi valanda. Trečia tema — kad internete rodomi dalykai netikri: perdėti vaizdai, dirbtinio intelekto sukurti vaizdo įrašai, standartai, kurių niekas realiai neatitinka.

Tai svarbi pamoka mums patiems. Klausimynas, sudarytas pagal užsienio tyrimus, matavo neapykantą, laiką ir spaudimą dėl įvaizdžio. Sportininkai patys pirmiausia įvardija visai kitą dalyką. Kitoje apklausos bangoje klausimą apie lyginimąsi būtina įtraukti.

Grįžtam prie Lenkijos ginčo

Dabar galime atsakyti į klausimą, nuo kurio pradėjome.

Į klausimyną sąmoningai įrašėme du teiginius — po vieną iš kiekvienos ginčo pusės. Nė vienoje vietoje neminėjome nei Kuś, nei Kiełbasińskos, kad neveiktume atsakymų.

Atsakomybės pusė: „Sportininkai, kuriuos seka daug jaunų žmonių, turėtų galvoti, kaip jų turinys veikia sekėjus.“ Su tuo sutiko 54 sportininkai iš 80 atsakiusiųjų — du iš trijų.

Laisvės pusė: „Tai, ką sportininkas skelbia savo paskyroje, yra tik jo paties reikalas.“ Su tuo sutiko 40 — lygiai pusė.

Skaičiai nesueina į šimtą, ir tai ne klaida. Pažiūrėkime, kaip atsakymai pasiskirsto kartu:

Pozicija	Kiek žmonių
Sutinka su abiem teiginiais iš karto	25
Sutinka tik su atsakomybe, laisvei nepritaria	10
Sutinka tik su laisve, atsakomybei nepritaria	5
Kiti deriniai (neapsisprendę bent dėl vieno)	40

Dažniausia pozicija — sutikti su abiem. Beveik kas trečias sako vienu metu: taip, matomi sportininkai turi galvoti apie poveikį jauniems, ir taip, kiekvienas pats sprendžia, ką kelti į savo paskyrą.

Ir tie du teiginiai tarpusavyje visiškai nesusiję. Patikrinus matyti, kad žinodami vieną atsakymą negalime nuspėti kito.

Vadinasi, ginčas, dėl kurio Lenkijoje kilo triukšmas, remiasi prielaida, kurios patys sportininkai nedaro. Jiems tai ne dvi stovyklos, tarp kurių reikia rinktis. Tai du vienu metu galiojantys dalykai. Suaugusieji ginčijasi dėl priešpriešos, kurios jauni sportininkai nemato.

O kaip dėl kartų?

Diskusija apie sportininkus internete beveik visada nuslysta į kartų karą: esą jaunimas kitoks, jam telefonas svarbiau už treniruotę.

Mūsų duomenys to nepatvirtina. Iš septynių teiginių apie miegą, laiką ir susikaupimą amžius reikšmingai skyrė vieną vienintelį: penkiolikos–septyniolikos metų sportininkai labiau sutinka, kad prieš startą telefonas trukdo susikaupti. Visur kitur jaunesni ir vyresni atsako panašiai. Neigiamos patirties dažnis tarp jaunesnių ir vyresnių statistiškai nesiskiria.

Tai nėra netikėta. Didelė mokslinė apžvalga, apėmusi dvidešimt tyrimų ir beveik dvidešimt tūkstančių žmonių, prieš keliolika metų parodė, kad skirtumai tarp kartų darbo nuostatose yra maži, o dažnai jų iš viso nėra.

Ir pati Lenkijos istorija duoda geriausią priešpavyzdį. Septyniasdešimt ketverių metų trenerė ir devyniolikmetė sportininkė atsidūrė toje pačioje pusėje. Prieštarauja trisdešimt šešerių metų sportininkė — jauniausia iš suaugusiųjų.

Poziciją nuspėja ne gimimo metai, o vaidmuo. Tie, kurie atsako už sportininkės rezultatą — trenerė, mama, psichologas — klausia to paties: ar užtenka laiko, ar nenukenčia sportas. Nė vienas jų neklausia, ką ji skelbia. O moralinį klausimą uždavė žmogus iš išorės.

Įdomu tai, kad būtent trenerės ir mamos klausimas sutampa su tuo, ką rodo tyrimai. Lemia laikas ir momentas, ne nuotraukos pobūdis.

Ko sportininkai prašo

Klausėme tiesiai: kas jums iš tikrųjų būtų naudinga? Buvo galima žymėti kelis atsakymus.

Populiariausias pasirinkimas — galimybė kreiptis į sporto psichologą. Jį pasirinko 34 žmonės, keturi iš dešimties. Tai daugiau nei dvigubai daugiau negu „aiškios gairės, ką galima ir ko negalima“ (16 žmonių).

Antroje vietoje — „man nieko iš to nereikia“ (27 žmonės). Šio atsakymo nevalia nurašyti: daliai sportininkų problemos tikrai nėra, ir tai geras dalykas.

Bet žinutė aiški. Prašoma ne taisyklių. Prašoma žmogaus.

Tą patį rodo ir atviri atsakymai. Vienas sportininkas parašė paprastą sakinį: dažniau tiesiog žmoniškai paklausti, kaip padėti. Kitas — kad reikėtų mokymų šia tema. Trečias pastebėjo, kad sportininkai imasi veiklos socialiniuose tinkluose todėl, kad negauna pakankamai galimybių ir pajamų iš federacijos. Ketvirtas apibendrino taikliausiai: socialiniai tinklai nėra blogis, tik reikia mokėti su jais dirbti.

Ir dar apie pinigus

Straipsnio pradžioje matėme, kad Lietuvoje jau yra sportininkė, turinti šimtatūkstantinę auditoriją ir partnerystės nuorodą profilyje. Tarp mūsų apklaustųjų tokių praktiškai nėra.

Iš sporto per metus nulį eurų arba mažiau nei tris tūkstančius uždirba 62 iš 66 atsakiusių į šį klausimą. Jokio pajamų šaltinio — nei prizinių, nei stipendijos, nei klubo atlyginimo — neturi 49 iš 81. Pajamų iš socialinių tinklų kada nors yra gavę penki žmonės. Rėmėjų turinį skelbia keturi. Agentūros ar vadybininko neturi nė vienas.

Užtat kitokio turinio netrūksta. Kasdienybę, keliones ar šeimą skelbia 52 iš 81, treniruotes ir varžybas — 50, o išvaizdos, mados ar fotosesijų turinį — 27, tai yra kas trečias. Būtent dėl tokio turinio Lenkijoje ir kilo ginčas. Skirtumas tas, kad Lietuvoje jis beveik niekam neneša pinigų.

Ir dar viena skaudi eilutė: 30 sportininkų iš 81 sako, kad dažnai arba visada susilaiko ir įrašo nepaskelbia, nes bijo reakcijos. Tai kas trečias. Prisiminkite uždarą 64 tūkstančių sekėjų paskyrą — tas pats elgesys, tik didesniu masteliu.

Ką siūlome daryti

Federacijai ir klubams — parašyti vieną puslapį. Ne kodeksą, ne strategiją. Vieną puslapį, kuriame būtų parašyta, kas atsitinka, kai sportininkas tampa taikiniu: kam jis praneša, kas su juo pasikalba, kas turi prieigą prie psichologo, per kiek laiko atsakoma. Šiandien tokio puslapio nėra, ir todėl praneša trys iš penkiasdešimt dviejų. Tai pigiausias įmanomas žingsnis su didžiausiu poveikiu.

Ir rasti psichologą t.y. publikuokite min 5 sporto psichologų kontaktus, kurie būtų pasiruošę padėt, patarti.. To prašoma dažniausiai, ir tai ne užgaida — tai vienintelis dalykas, kurio sportininkai patys prašo daugiau negu bet ko kito.

Dėmesį skirti ne matomiausiems. Trečiasis šio tyrimo atsakymas yra ir svarbiausias praktiškai: daugiausia kliūva ne rinktinės nariams, o klubo lygio jaunimui. Jeigu apsaugos priemonės kuriamos tik aukščiausio lygio sportininkams, jos taikomos ten, kur problema mažiausia.

Treneriams — riboti laiką, ne turinį. Vienintelis dalykas, kurį patvirtina ir mūsų, ir užsienio duomenys, yra laiko ir momento svarba. Praktiškai tai reiškia du dalykus: telefoną padėti į šalį likus dviem valandoms iki starto, o varžybų išvakarėse po vienuoliktos vakaro nebenaršyti. Kokias nuotraukas sportininkas kelia savaitės viduryje, treneriui nėra darbas.

Ir dar viena smulkmena, kuri gali būti svarbi: prieš startą duodamas nurodymas „neskaityk komentarų“ turėtų apimti ir gerus komentarus.

Žiniasklaidai — vienas skaičius prieš rašant apie sportininkės išvaizdą. Įžeidimų dėl kūno Lietuvos lengvaatlečiai sulaukia dažniau negu dėl rezultatų. Ir Lenkijos istorija parodė mechanizmą: neapykantos banga beveik niekada neprasideda internete. Ji prasideda tada, kai kas nors su autoritetu duoda jai leidimą.

Ko šie skaičiai neįrodo

Būtų nesąžininga baigti nepasakius, kur šio tyrimo ribos.

Anketą pildė sportininkai savanoriškai. Atsakė tie, kuriems tema aktuali, ir tų klubų sportininkai, kurių treneriai persiuntė laišką. Todėl šie skaičiai nėra visos Lietuvos lengvosios atletikos veidrodis.

Apklausa rodo sąsajas, ne priežastis. Iš to, kad 48 sportininkai sako dėl telefono einantys miegoti vėliau, dar neišplaukia, jog telefonas jiems gadina miegą. Išplaukia tik tai, kad jie patys taip mano.

Tai, ką žmonės sako apie save, nėra matavimas. Tai gerai parodė mūsų pačių patikra dėl ekrano laiko.

Vyrų imtis maža. Dvidešimt penki žmonės — per mažai, kad būtų galima patikimai lyginti vyrus ir moteris. Radome, kad vyrai praleidžia daugiau laiko socialiniuose tinkluose, o moterys dažniau sutinka, kad sportininkes vertina griežčiau. Bet neigiamos patirties skirtumų tarp lyčių patvirtinti negalėjome — ne todėl, kad jų nėra, o todėl, kad tokiai imčiai to per mažai.

Sekėjų skaičiai yra momentinė nuotrauka. Šiame straipsnyje pateikti socialinių tinklų duomenys užfiksuoti 2026 m. rugsėjo 6 dieną ir kiekvieną savaitę keičiasi.

Ir vienas palyginimas, kurio prašome nedaryti. Europos tyrime, kurį cituojame, buvo klausiama vieno bendro klausimo apie patirtą neapykantą internete, ir teigiamai atsakė vienas iš dešimties. Mes klausėme apie penkis konkrečius dalykus atskirai, ir bent vieną nurodė du iš trijų. Tai nėra tas pats matavimas. Konkretūs klausimai visada duoda didesnius skaičius. Sakyti, kad „Lietuvoje šešis kartus blogiau“, būtų klaidinga.

Anketa tebeveikia. Kiekviena nauja banga leidžia patikrinti tai, kas šįkart dar liko prielaida. https://4active.lt/anonimine-apklausa-lengvoji-atletika-ir-socialiniai-tinklai/

O kol kas turime tiek: pusė apklaustų Lietuvos lengvaatlečių per metus išgirdo ką nors bloga apie savo kūną, du iš trijų patyrė bent vieną nemalonią patirtį internete, ir trys iš penkiasdešimt dviejų rado, kam apie tai pasakyti. Blogiausia — ne žvaigždėms, o tiems, kurių pavardžių niekas nežino.

Tyrimą atlieka lengvoji.com kartu su sporto psichologijos studentais iš JAV universitetų. Apklausa anoniminė, duomenys surinkti 2026 m. rugpjūčio 27 – rugsėjo 6 d. Socialinių tinklų rodikliai paimti iš viešų paskyrų ir patikrinti 2026 m. rugsėjo 6 d. Sportiniai rezultatai — pagal Pasaulio atletikos (ang. World Athletics) duomenų bazę.

woman in white tank top and blue denim jeans carrying girl in white dress

Kodėl Lietuvoje gimsta vis mažiau vaikų: 35 metų duomenys ir ką iš jų vertėtų pasimokyti

2026-09-04 pagal Vilmantas Aušra

Analika su DI

Per 35 metus Lietuvoje gimstančių vaikų sumažėjo 69 %. Skaičius tikras, bet jis rodo ne vien gimstamumą — į jį suplakta ir emigracija, ir tai, kad šalyje liko mažiau jaunų žmonių. Ši analizė eina viena kryptimi: pirma atskiria, kas iš tikrųjų nutiko, paskui — kodėl, tada — ką darė Lietuvos vyriausybės ir ar tai suveikė, ir baigia tuo, ko iš viso to vertėtų pasimokyti rengiant naują šeimos politikos reformą.

−69 % — tiek sumažėjo gimimų: nuo 56 868 iki 17 642
−60 % — tiek sumažėjo gimimų tūkstančiui gyventojų
1,11 — tiek vaikų susilaukia viena moteris (kad karta atsinaujintų, reikia 2,1)
−685 tūkst. — tiek žmonių Lietuva prarado 1990–2018 m.
+209 tūkst. — tiek susigrąžino 2019–2025 m.

I dalis · Kas nutiko

Skaičius, kurį visi cituoja

1990 m. Lietuvoje gimė 56 868 kūdikiai. 2025 m. — 17 642. Tai 69 % mažiau. Šis skaičius socialiniuose tinkluose keliauja kaip nepriklausomybės nuosprendis, bet jis iš karto matuoja tris dalykus: kiek moterų šalyje liko, kokio jos amžiaus ir kiek vaikų kiekviena susilaukia. Pradėkime nuo jo, o paskui po vieną atimkime visa, kas jį iškraipo.

1. Kiek kūdikių gimė per metus

Šis skaičius mažėja ir tada, kai šeimos susilaukia lygiai tiek pat vaikų — pakanka, kad šalyje sumažėtų jaunų moterų. Viršuje — kas tuo metu vadovavo Vyriausybei.

Antras skaičius: kiek vaikų gimsta tūkstančiui gyventojų

1990 m. Lietuvoje gyveno 3,69 mln. žmonių, 2026 m. pradžioje — 2,89 mln. Vien dėl to gimimų turėjo sumažėti maždaug penktadaliu — net jei kiekviena šeima būtų susilaukusi lygiai tiek pat vaikų. Todėl teisingiau skaičiuoti, kiek vaikų gimsta tūkstančiui šalyje gyvenančių žmonių.

Taip skaičiuojant kritimas iš 69 % sumažėja iki 60 %: nuo 15,4 iki 6,1 gimimo tūkstančiui gyventojų. Vadinasi, maždaug devyni procentiniai punktai iš to didžiojo skaičiaus yra ne mažesnis gimstamumas, o tiesiog mažiau žmonių. Kas cituoja tik pirmą skaičių, kartu cituoja ir emigraciją.

2. Kiek vaikų gimė tūkstančiui gyventojų

Sąžiningesnis rodiklis už absoliutų skaičių, nes atsižvelgia į tai, kiek žmonių Lietuvoje realiai gyvena.

Trečias skaičius: kiek vaikų susilaukia viena moteris

Ir gimimai tūkstančiui gyventojų dar priklauso nuo to, kokio amžiaus šalies gyventojai: senstančioje visuomenėje rodiklis krinta savaime. Nuo amžiaus nepriklauso tik vienas skaičius — kiek vaikų vidutiniškai susilaukia viena moteris per gyvenimą. Ir būtent jis parodo tai, ko dvi ankstesnės diagramos neparodo: 2001–2015 m. gimstamumas Lietuvoje ne krito, o augo — nuo 1,29 iki 1,63 vaiko.

3. Kiek vaikų susilaukia viena moteris

Pažymėti didžiausi ekonominiai sukrėtimai ir šeimos politikos sprendimai — paaiškinimai po diagrama.

Rusijos krizė — ūkis susitraukė 1,1 %, be darbo liko 13 % žmonių
Įstojome į ES — atsivėrė Airijos ir Jungtinės Karalystės darbo rinkos
Brazausko–Kirkilo reforma — visas atlyginimas pirmaisiais metais, 85 % antraisiais
Pasaulinė krizė — ūkis susitraukė 14,8 %, nedarbas pakilo iki 17,8 %
Kubiliaus karpymai ir emigracijos rekordas — 90 % ir 75 %; išvyko 83 157 žmonės
Skvernelio vaiko pinigai — 30,02 € kas mėnesį už kiekvieną vaiką
Pandemija — ūkis nesusitraukė; nei bumo, nei griūties
Karas ir brangimas — kainos per metus pakilo 18,9 %
Šimonytės „tėčio mėnesiai“ — nauja vaiko priežiūros atostogų tvarka

Iki šiol žiūrėjome, kas nutiko. Trys skaičiai davė tris skirtingus atsakymus, ir tiksliausias iš jų sako, kad 2001–2015 m. gimstamumas augo. Vadinasi, klausimas keičiasi: ne „kodėl viskas krito“, o „kas tą kreivę kilnojo“. Pirmiausia — dvi jėgos, kurių jokia vyriausybė nevaldo: emigracija ir ekonominiai sukrėtimai.

II dalis · Kodėl — jėgos, kurių valdžia nevaldo

Emigracija: smūgis, kurio jokia išmoka neatsveria

Nuo 1990 iki 2018 m. iš Lietuvos išvyko 685 tūkst. žmonių daugiau, nei atvyko. Tai ne tik minus gyventojai — tai minus būsimi tėvai. Išvyko daugiausia 20–35 metų žmonės, tai yra kaip tik tie, kurie susilaukia vaikų. Su kiekvienu išvykusiu dvidešimtmečiu Lietuva prarado ne vieną žmogų, bet ir visus vaikus, kuriuos jis užaugino jau kitoje šalyje.

Bangos matomos aiškiai. 1992–1993 m. išvyko sovietinė kariuomenė ir dalis rusakalbių gyventojų. 2004–2005 m. Lietuva įstojo į ES ir atsivėrė Airijos bei Jungtinės Karalystės darbo rinkos. 2010 m. pasiektas visų laikų rekordas — 83 157 išvykusieji; jį lėmė ne tik krizė, bet ir tais metais įvesta prievolė mokėti sveikatos draudimo įmokas: anksčiau tyliai išvykusieji ėmė oficialiai deklaruoti išvykimą.

Nuo 2019 m. srautas apsivertė: per septynerius metus atvyko 209 tūkst. žmonių daugiau, nei išvyko — daugiausia 2022 m. (+72 tūkst.), kai atvyko Ukrainos karo pabėgėliai. Bet tai pakėlė gyventojų skaičių, o gimstamumo — ne. Kaip tik tais metais jis krito toliau.

4. Kiek žmonių išvyko ir kiek atvyko

Rodomas atvykusiųjų ir išvykusiųjų skirtumas per metus. Žemiau nulio: išvyko daugiau, nei atvyko.

Krizės ir pandemija: ką jos padarė iš tikrųjų

Gimstamumas į ekonomiką reaguoja, bet ne taip, kaip įprasta manyti — ir su keleriais metais vėlavimo.

1999 m. Rusijos krizė. Ūkis susitraukė 1,1 %, be darbo liko 13 % žmonių. Gimstamumas tuo metu jau ir taip krito; krizė jį prilaikė ties dugnu, kuris pasiektas 2002 m. (1,23 vaiko) — trejais metais vėliau nei ekonomikos dugnas.
2009 m. pasaulinė krizė. Skaudžiausias smūgis per visą nepriklausomybės laikotarpį: ūkis susitraukė 14,8 %, nedarbas per dvejus metus šoktelėjo nuo 5,8 % iki 17,8 %. O gimstamumas tais metais augo — nuo 1,45 iki 1,50 vaiko. Priežastis paprasta: tie vaikai buvo pradėti dar prieš krizę, o nuo 2008 m. sausio veikė nauja, tuo metu viena dosniausių Europoje išmokų sistema. Krizės pėdsakas matomas tik 2013 m., kai gimė vos 28 861 kūdikis.
2020–2021 m. pandemija. Ūkis praktiškai nesusitraukė (0,0 %), bet gimstamumas nukrito nuo 1,43 iki 1,36 ir ten sustojo. Nei „karantino kūdikių bumo“, nei gilaus nuosmukio nebuvo — planai tiesiog nusikėlė vieneriais metais.
2022 m. karas ir infliacija. Kainos per metus pakilo 18,9 % — daugiausia nuo 1990-ųjų. Būtent nuo čia gimstamumo kritimas įsibėgėjo: 1,36 → 1,27 → 1,18 → 1,11. Pinigų nuvertėjimas gimstamumui pasirodė skaudesnis už 2009 m. ūkio griūtį, nes palietė būtent tuos, kurie tuo metu ruošėsi pirmam vaikui.

Krizė gimstamumą pribaigia ne per ūkio skaičius, o per nežinią. 2009 m. buvo aišku, kad išmoka bus išmokėta. 2022 m. nebuvo aišku, kiek kainuos šildymas.

5. Kiek augo Lietuvos ūkis

Kiek per metus paaugo arba susitraukė šalies ūkis. Palyginkite su 3 diagrama: gimstamumo kreivė ekonomikos kreivės nekartoja — ji nuo jos atsilieka dvejais ar trejais metais. Palyginami duomenys prasideda 1995 m.

Emigracija ir krizės paaiškina didžiąją kreivės dalį. Bet ne visą. Lieka klausimas, kurio dėl to ir imamės: ką per tą laiką darė pačios vyriausybės ir ar bent viena iš jų kreivę pajudino.

III dalis · Ką darė Lietuva

Keturios reformos, keturi skirtingi bandymai

Per 35 metus Lietuva išbandė keturis skirtingus būdus padėti šeimoms. Kiekvienas turi savo autorių, savo metus ir savo pėdsaką duomenyse.

1. Brazausko–Kirkilo 2008 m. reforma: dosniausia sistema Europoje

Ką padarė. Nuo 2008 m. sausio 1 d. mama ar tėtis, likęs namuose su vaiku, ėmė gauti išmoką dvejus metus: pirmaisiais metais — visą buvusį atlyginimą, antraisiais — 85 % jo. Iki tol išmoka buvo 70 % atlyginimo ir tik iki vaikui sueis metai.

Kieno sprendimas. Tai socialdemokratų valdymo laikotarpio (2001–2008 m.) sprendimas: įstatymo pataisas Seimas priėmė Brazausko ir Kirkilo Vyriausybių metu, o įsigaliojo jos 2008 m. sausio 1 d., jau dirbant Kirkilo Vyriausybei. Toliau straipsnyje ją vadiname Brazausko–Kirkilo 2008 m. reforma. Tuo metu tai buvo viena dosniausių sistemų visoje Europos Sąjungoje.

Rezultatas matomas: 2007 m. viena moteris vidutiniškai susilaukdavo 1,36 vaiko, 2010 m. — jau 1,50. Tai didžiausias nepertraukiamas augimas per visą nepriklausomybės laikotarpį. Bet tuo pat metu vyko ir kitas dalykas: į gimdymo amžių įžengė gausios devintojo dešimtmečio vidurio kartos. Kiek lėmė reforma, o kiek — karta, mokslininkai iki šiol ginčijasi. Sąžininga išvada: Brazausko–Kirkilo reforma augimą sustiprino, bet jo nesukūrė.

2. Kubiliaus 2010 m. karpymai: pirmas ir vienintelis patikrinimas

Ką padarė. Krizės metu Kubiliaus Vyriausybė (TS-LKD) tą pačią Brazausko–Kirkilo sistemą apkarpė: nuo 2010 m. liepos 1 d. — 90 % atlyginimo pirmaisiais metais ir 75 % antraisiais, įvestos viršutinės ribos, o nuo 2011 m. daugumai galiojo dar mažesni dydžiai.

Kas iš to matyti. Gimstamumo augimas sustojo: 2010 ir 2011 m. jis stovėjo ties 1,50, o paskui vėl ėmė kilti. Tai artimiausia, ką Lietuva turi vietoj tikro eksperimento — ta pati sistema pirma įjungta, paskui prisukta. Ir rodo ji štai ką: išmokų dydis veikia, bet ne stebuklingai.

3. Skvernelio 2018 m. vaiko pinigai: universali išmoka

Ką padarė. Skvernelio Vyriausybė (LVŽS) 2018 m. įvedė išmoką kiekvienam vaikui, nepaisant šeimos pajamų — 30,02 € per mėnesį. Nuo tada ji kasmet augo ir 2026 m. siekia 129,50 €, o su papildoma išmoka gausioms ar mažiau uždirbančioms šeimoms — iki 205,70 €. Per aštuonerius metus išmoka padidėjo daugiau nei keturis kartus.

Gimstamumas per tą patį laikotarpį nukrito nuo 1,63 iki 1,11 vaiko. Tai nereiškia, kad vaiko pinigai kenkia — be jų kritimas veikiausiai būtų buvęs gilesnis. Bet tai reiškia, kad vien pinigų išmoka krypties neapsuka. Lietuvoje tyrimų, kurie tai išmatuotų, nėra. Užsienyje atlikti tyrimai — Estijos 2004 m., Austrijos 1990 m. reformos ir Lenkijos „Rodzina 500+“ — rodo tikrą, bet kuklų poveikį: dažniausiai vaikai gimsta anksčiau, o ne jų galiausiai gimsta daugiau. Prie to grįšime kitoje dalyje.

4. Šimonytės 2023 m. „tėčio mėnesiai“: bandymas keisti ne sumą, o elgesį

Ką padarė. Šimonytės Vyriausybės (TS-LKD) tvarka nuo 2023 m. kiekvienam iš tėvų skyrė po du mėnesius, kurių negalima perleisti kitam (apmokamus 78 %); atostogos pailgintos iki 18 arba 24 mėnesių, bet mokamų procentų sumažėjo (60 % arba 45 ir 30 %).

Kuo skiriasi. Tai vienintelė iš keturių reformų, kuri bando keisti ne išmokos dydį, o tai, kas su vaiku lieka namie. Vertinti dar per anksti — pirmieji vaikai, kuriems ši tvarka taikoma, gimė 2023 m.

Kas valdė, kai gimstamumas buvo aukščiausias ir žemiausias

Palyginti galima dvejopai. Galima žiūrėti, koks buvo gimstamumo lygis valdymo metais — bet tai beveik vien parodo, kuriais metais partija valdė. Arba galima žiūrėti, kiek rodiklis pasikeitė per kadenciją. Antrasis būdas prasmingesnis.

Aukščiausias gimstamumas — Sąjūdžio vyriausybės (vidutiniškai 2,00 vaiko, 1990–1992 m.). Prunskienė · Vagnorius · Abišala. Bet tai dar sovietinio laikotarpio atgarsis: tie vaikai buvo pradėti iki 1990 m.
Žemiausias gimstamumas — Socialdemokratai (LSDP) (vidutiniškai 1,11 vaiko, 2024–2025 m.). Paluckas · Ruginienė · Sinkevičius. Kol kas tėra vieni pilni metai, todėl skaičiumi dar per anksti remtis.
Labiausiai pakilo per kadenciją — Socialdemokratai (LSDP) (+0,16 vaiko, 2001–2008 m.). Brazauskas · Kirkilas. Sutapo su Brazausko–Kirkilo 2008 m. reforma ir sparčiausiu ūkio augimu prieš krizę.
Labiausiai nukrito per kadenciją — LDDP (−0,48 vaiko, 1992–1996 m.). Lubys · Šleževičius · Stankevičius. Sutapo su 1990-ųjų pradžios ekonomikos griūtimi ir demografiniu lūžiu.

Vidurkiai apskaičiuoti taip: kiekvieni metai sveriami pagal tai, kiek mėnesių tais metais Vyriausybė dirbo. Pokytis — skirtumas tarp kadencijos pradžios ir pabaigos metų. Viena po kitos dirbusios tos pačios politinės jėgos Vyriausybės sujungtos į vieną laikotarpį.

Valdymo laikotarpis	Metai	Vidutiniškai gimė per metus	Vaikų vienai moteriai	Gimimų pokytis	Vaikų skaičiaus pokytis
Sąjūdžio vyriausybės Prunskienė · Vagnorius · Abišala · Sąjūdžio remtos vyriausybės	1990–1992	55 706	2,00	−4,3 %	−0,06
LDDP Lubys · Šleževičius · Stankevičius · LDDP	1992–1996	42 715	1,59	−28,2 %	−0,48
Konservatoriai (TS-LKD) Vagnorius · Paksas · Kubilius · TS(LK) + LKDP	1996–2000	36 504	1,45	−12,6 %	−0,10
Liberalai ir socialliberalai Paksas · LLS + Naujoji sąjunga	2000–2001	31 966	1,32	−8,7 %	−0,10
Socialdemokratai (LSDP) Brazauskas · Kirkilas · LSDP + NS, vėliau + DP	2001–2008	30 061	1,31	+1,1 %	+0,16
Konservatoriai (TS-LKD) Kubilius · TS-LKD + LRLS + TPP + LiCS	2008–2012	30 786	1,54	−5,0 %	+0,15
Socialdemokratai (LSDP) Butkevičius · LSDP + DP + TT	2012–2016	29 457	1,60	−1,4 %	+0,03
Valstiečiai (LVŽS) Skvernelis · LVŽS + LSDP	2016–2020	25 889	1,48	−20,2 %	−0,27
Konservatoriai (TS-LKD) Šimonytė · TS-LKD + LRLS + Laisvės partija	2020–2024	21 339	1,23	−19,0 %	−0,25
Socialdemokratai (LSDP) Paluckas · Ruginienė · Sinkevičius · LSDP + „Nemuno aušra“ + DSVL	2024–2025	17 717	1,11	−7,6 %	—

Metiniai duomenys — visa lentelė

Metai	Gimė	1000 gyv.	Vaikų vienai moteriai	Migracijos balansas	Ūkio augimas	Vyriausybė
1990	56 868	15,4	2,03	−8 848	—	Prunskienė
1991	56 019	15,1	2,01	−10 675	—	Prunskienė
1992	54 417	14,7	1,97	−25 332	—	Prunskienė
1993	47 464	12,9	1,74	−23 990	—	Lubys
1994	42 376	11,6	1,57	−24 195	—	Lubys
1995	41 195	11,3	1,55	−23 668	+3,3	Lubys
1996	39 066	10,8	1,49	−23 369	+5,0	Lubys
1997	37 812	10,6	1,47	−22 421	+8,3	Vagnorius
1998	37 019	10,4	1,46	−22 122	+7,5	Vagnorius
1999	36 415	10,3	1,46	−20 739	−1,1	Vagnorius
2000	34 149	9,8	1,39	−20 306	+3,4	Vagnorius
2001	31 185	9,0	1,29	−23 147	+6,5	Paksas
2002	29 541	8,6	1,23	−11 609	+6,7	Brazauskas
2003	29 977	8,8	1,26	−21 555	+10,6	Brazauskas
2004	29 769	8,8	1,27	−32 138	+6,5	Brazauskas
2005	29 510	8,9	1,29	−51 096	+7,7	Brazauskas
2006	29 606	9,1	1,33	−24 645	+7,4	Brazauskas
2007	30 020	9,3	1,36	−21 774	+11,1	Brazauskas
2008	31 536	9,9	1,45	−16 453	+2,6	Brazauskas
2009	32 165	10,2	1,50	−32 013	−14,8	Kubilius
2010	30 676	9,9	1,50	−77 944	+0,4	Kubilius
2011	30 268	10,0	1,55	−38 178	+6,3	Kubilius
2012	29 944	10,0	1,60	−18 010	+4,4	Kubilius
2013	28 861	9,8	1,59	−14 125	+4,0	Butkevičius
2014	29 364	10,0	1,57	−10 330	+3,8	Butkevičius
2015	30 065	10,3	1,63	−19 360	+2,8	Butkevičius
2016	29 514	10,3	1,63	−24 904	+2,7	Butkevičius
2017	27 911	9,8	1,57	−20 646	+4,6	Skvernelis
2018	26 792	9,5	1,53	−1 218	+4,9	Skvernelis
2019	24 973	8,9	1,43	+11 085	+4,7	Skvernelis
2020	23 556	8,4	1,36	+20 775	+0,0	Skvernelis
2021	23 330	8,3	1,36	+19 653	+6,4	Šimonytė
2022	22 068	7,8	1,27	+72 097	+2,5	Šimonytė
2023	20 623	7,2	1,18	+44 994	+0,7	Šimonytė
2024	19 086	6,6	1,11	+23 140	+3,0	Šimonytė
2025	17 642	6,1	—	+16 777	+2,9	Paluckas

IV dalis · Ar kitur pavyko

Ką rodo šalys, kurios laikomos sėkmės pavyzdžiais

Lietuvos keturios reformos duoda tik vieną, ir dar prastai išmatuojamą, atvejį. Todėl toliau — šalys, kuriose bandyta daug drąsiau ir kurių patirtis leidžia atsakyti, kas iš tikrųjų veikia.

Trumpas atsakymas: niekur gimstamumas iš tikrųjų smarkiai nepadidėjo. Kelis kartus pakilo matavimo prietaisas, o ne tai, ką jis turėtų matuoti. Štai kodėl.

Kai sakome „gimstamumas 1,11“, turime galvoje metinį rodiklį. Jis atsako į dirbtinį klausimą: jei moteris visą gyvenimą gimdytų lygiai taip, kaip gimdoma šiais metais, kiek vaikų ji susilauktų? Bėda ta, kad jis skaičiuoja tik per vienerius metus įvykusius gimimus. Jei visos moterys atideda gimdymą metais, dalis gimimų iškrenta iš to lango — jie įvyks vėliau. Rodiklis krinta ne todėl, kad vaikų bus mažiau, o todėl, kad jie gims vėliau.

Tikrasis matas yra kohortinis rodiklis: kiek vaikų per gyvenimą realiai susilaukė konkrečiais metais gimusios moterys. Ir jis atrodo visai kitaip.

Šalis	Metinis rodiklis 2000 m.	Kiek vaikų iš tikrųjų susilaukė 1970 m. gimusios moterys
Čekija	1,15	1,87
Lietuva	1,39	1,82
Lenkija	1,37	1,85
Estija	1,36	1,86
Švedija	1,54	1,99
Prancūzija	1,89	2,00

Čekijoje 1999 m. metinis rodiklis rodė 1,14. Kai demografai jį pataisė pagal atidėliojimą, gavo apie 1,8 — iškraipymas siekė 37 %. Vaikų gimė tiek pat, tik vėliau.

Švedija — vadovėlinis pavyzdys

1980 m. Švedija įvedė „greitumo priedą“: jei kitas vaikas gimsta per 30 mėnesių, išmoka skaičiuojama nuo ankstesnio, aukštesnio atlyginimo. Žmonės ėmė gimdyti vaikus greičiau vieną po kito. Metinis rodiklis pakilo iki 2,13 (1990 m.), paskui nukrito iki 1,5 (1999 m.). O tų pačių kartų kohortinis rodiklis beveik nejudėjo: 1950 m. gimusios — apie 2,0; 1960 m. — 2,06; 1965 m. — 1,98.

Metinis rodiklis svyravo 0,6 vaiko. Tikrasis — 0,06. Vieną dešimtmetį Švedija buvo skelbiama demografiniu stebuklu, kitą — katastrofa. Iš tikrųjų nevyko nei viena, nei kita.

Lenkija ir „500+“

Nuo 2016 m. balandžio — 500 zlotų per mėnesį antram ir tolesniems vaikams, nuo 2019 m. — visiems, nuo 2024 m. — 800 zlotų. Metinis rodiklis: 1,32 (2015) → 1,39 (2016) → 1,48 (2017). Tikras, matomas šuolis. O paskui — 1,46, 1,44, 1,39, 1,33, 1,29, 1,20 ir 1,14 (2024). Žemiau nei prieš programą.

Priežastinį ryšį vertinęs tyrimas parodė, kad poveikis buvo priešingų ženklų skirtingoms moterims: 31–40 metų moterims gimimo tikimybė padidėjo 0,7–1,8 procentinio punkto, o 21–30 metų — sumažėjo 2,2–2,6 procentinio punkto. Daugiau uždirbančioms sumažėjo 1,1 punkto. Vertimas į žmonių kalbą: pinigai paskatino vyresnes, jau turinčias vaikų moteris susilaukti antro ar trečio greičiau, o jaunesnės pirmą vaiką veikiau atidėjo.

Verta pasakyti ir kitą pusę: 500+ buvo išskirtinai sėkminga kovojant su vaikų skurdu. Tai tikras laimėjimas. Tik ne demografinis.

Vengrija — brangiausias eksperimentas pasaulyje

Vengrija šeimos politikai skiria apie 5–6 % BVP — tikriausiai daugiausia pasaulyje. Metinis rodiklis pakilo nuo 1,23 (2011) iki 1,61 (2020), tai yra 30 %. Bet pagal atidėliojimą pataisytas rodiklis visą tą laiką stovėjo ties 1,5–1,6, o gimimų skaičius beveik nepakito: 90 000 (2010) → 92 000 (2020). Vidutinis motinos amžius, kai gimsta pirmas vaikas, per tą dešimtmetį pakilo tik 0,7 metų, o ankstesnį — 2,6 metų. Tai ir yra visas „stebuklas“: vengrės nustojo atidėlioti. Nuo 2020 m.: 1,51 (2023) → 1,39 (2024), gimimai nukrito iki 77 500.

Čekija ir Estija

Čekija 2021 m. pasiekė 1,83 — aukščiausią rodiklį ES po Prancūzijos. 2024 m. — 1,37, 2025 m. — 1,28. Gimimai per trejus metus nukrito ketvirtadaliu: nuo 111 793 iki 84 311. Ankstesnę Čekijos kilimo fazę (1999–2008) demografai išskaidė ir nustatė, kad tai buvo grynas atidėliojimo efektas.

Estijos 2004 m. reforma yra arčiausiai tikro poveikio: antro vaiko tikimybė padidėjo apie 6 %, trečio — 4 %. Bet tame pačiame tyrime yra ir atsakymas: intervalai tarp gimdymų sutrumpėjo 12–15 %. Tai pažodinis „vaikai gimsta anksčiau“ apibrėžimas. Šiandien Estija: 1,31 (2023), 1,18 (2024).

Prancūzija — vienintelė ilgalaikė sėkmė, ir ne dėl pinigų

1970 m. gimusios prancūzės susilaukė 2,00 vaiko — aukščiausias kohortinis rodiklis ES. Ne vienas šuolis, o pusę amžiaus laikęsis lygis. Ką Prancūzija turi: nemokamą ir visuotinę école maternelle nuo trejų metų, platų lopšelių tinklą nuo kūdikystės, kultūrą, kurioje mama dirba visą dieną, ir sistemą, veikiančią nuo 1930-ųjų, kuria žmonės tiesiog tiki, kad ji dar bus po penkerių metų. Bet ir Prancūzija krinta: 2,03 (2010) → 1,61 (2024).

Ką iš to pasiimti

Niekas nepadidino galutinio vaikų skaičiaus daug. Patikimiausiai išmatuoti poveikiai — nuo +0,05 iki +0,2 vaiko vienai moteriai.
Kas iš tikrųjų juda — laikas. Pinigai ir atostogos paskatina susilaukti to paties vaiko anksčiau ir sutrumpinti tarpus tarp vaikų. Metiniame rodiklyje tai atrodo kaip bumas.
Kur poveikis tvaresnis, ten veikia ne pinigai, o paslaugos ir tikrumas. Darželių vietos, darbas, į kurį gali grįžti, ir sistema, kuri nesikeičia kas kadenciją.
Grynieji pinigai turi šalutinį poveikį. Lenkijoje 500+ sumažino žemesnio išsilavinimo moterų dalyvavimą darbo rinkoje — o tai gimstamumą vėliau veikia neigiamai.

V dalis · Kiek tai kainavo

Brazausko–Kirkilo reforma: kaina ir grąža

Iš keturių Lietuvos reformų tik viena yra pakankamai sena ir pakankamai brangi, kad būtų galima skaičiuoti grąžą — Brazausko–Kirkilo 2008 m. reforma. Klausimas natūralus: jei valstybė „investavo“ į gimstamumą, ar tie vaikai vėliau sugrąžins pinigus mokesčiais? Toliau — skaičiavimas su atvirai išdėstytomis prielaidomis. Tai ne prognozė, o modelis: kiekvieną skaičių galima ginčyti, bet matote, iš kur jis atsirado.

Kiek kainavo

Skirtumas tarp Brazausko–Kirkilo tvarkos (100 % ir 85 %, dvejus metus) ir ankstesnės (70 %, vienerius metus) ir yra reformos kaina.

Metai	Faktinės išmokos	Kiek būtų kainavusi sena tvarka	Papildoma kaina
2008 (vertinys)	880 mln. Lt	616 mln. Lt	76 mln. €
2009	1 198 mln. Lt	491 mln. Lt	205 mln. €
2010	1 166 mln. Lt	397 mln. Lt	223 mln. €
Iš viso	—	—	504 mln. €

Pusė milijardo eurų per trejus metus. Vienas niuansas, kurį verta įsidėmėti vertinant bet kurią reformą: sprendimą priėmė Brazausko–Kirkilo laikotarpio dauguma, o didžiąją sąskaitos dalį 2009–2010 m. apmokėjo jau Kubiliaus Vyriausybė — kuri po to išmokas ir apkarpė.

Kiek žmogus grąžina per gyvenimą

Toliau — vieno 2009 m. gimusio žmogaus grynasis fiskalinis srautas pagal amžių: kiek valstybė jam išleidžia ir kiek iš jo surenka kiekvienais gyvenimo metais. Įskaičiuota tikimybė emigruoti (25 %), mirtingumas ir 80 % užimtumas darbingame amžiuje.

6. Vienas žmogus ir valstybės biudžetas per visą gyvenimą

Raudona — valstybė išleidžia daugiau, nei gauna (vaikystė, mokslai, senatvė). Mėlyna — žmogus sumoka daugiau, nei gauna. 2025 m. kainomis, be augimo ir be diskonto.

Sudėjus visus gyvenimo metus, vidutinis žmogus valstybei duoda maždaug 100 000 € daugiau, nei iš jos gauna. Bet ši suma smarkiai priklauso nuo to, ar skaičiuojame būsimus pinigus tokius pat vertingus kaip šiandienius.

Kaip vertiname ateities pinigus	Grynasis indėlis (dabartinė vertė gimimo metais)
Ateities euras vertas tiek pat, kiek šiandienis (0 %)	+99 900 €
Diskonto norma 2 %	+21 100 €
Diskonto norma 3 % (įprasta viešiesiems projektams)	−9 900 €
Diskonto norma 5 %	−45 100 €

Priežastis paprasta: pinigai išleidžiami dabar, o mokesčius tas žmogus pradės mokėti maždaug po 25 metų ir baigs po 65. Kuo labiau nuvertiname ateitį, tuo prasčiau atrodo bet kokia investicija į vaikus.

Bendra (ne grynoji) suma įspūdingesnė: per darbingą amžių toks žmogus sukuria apie 2,3 mln. € BVP ir sumoka apie 825 tūkst. € mokesčių. Bet valstybė iš tų mokesčių jį patį ir išlaiko — mokykla, gydymas, pensija.

Ar reforma atsipirko

Viskas priklauso nuo vieno skaičiaus: kiek vaikų dėl Brazausko–Kirkilo reformos gimė papildomai. 2008–2010 m. gimė 4 317 kūdikiais daugiau, nei būtų gimę išlikus 2007 m. lygiui. Bet didžiąją dalį to prieaugio lėmė gausios 1980-ųjų kartos, įžengusios į gimdymo amžių.

Scenarijus	Papildomų vaikų	Kaina vienam vaikui	Grąža (nediskontuota)
A. Viskas buvo kartų dydis ir laiko poslinkis	0	—	0
B. Reformai priskiriama 10 % prieaugio	432	1 166 000 €	43 mln. €
C. Reformai priskiriama 25 % prieaugio	1 079	467 000 €	108 mln. €
D. Reformai priskiriama 50 % prieaugio	2 158	233 000 €	216 mln. €

Lūžio taškas: kad 504 mln. € atsipirktų, reformai turėtų būti priskirti 5 044 papildomi vaikai. Tiek jų paprasčiausiai nėra — visas prieaugis virš 2007 m. lygio buvo 4 317. Vadinasi, net jeigu kiekvieną 2008–2010 m. gimusį „papildomą“ kūdikį priskirtume vien reformai ir visiškai nubrauktume kartų dydį, ji vis tiek neatsipirktų grynai biudžetine prasme. Su 3 % diskonto norma ji neatsiperka niekada.

Jei vaikas tiesiog gimė dvejais metais anksčiau, valstybės nauda — apie nulį. Perkelti gimimą laike biudžetui neduoda beveik nieko: tas žmogus ir taip būtų gimęs, tik vėliau.

Ir čia IV ir V dalys susijungia. Klausimas „ar reforma atsipirko“ ir klausimas „ar vaikai gimė papildomai, ar tiesiog anksčiau“ yra tas pats klausimas. Tarptautiniai tyrimai sako, kad daugiausia — anksčiau. Vadinasi, fiskalinė grąža artima nuliui.

Ko šis modelis nemato

Priklausomybės santykio. Vieno žmogaus balansas — ne visa istorija. Tikroji nauda ta, kad jis padeda išlaikyti visos kartos pensijas. Šito modelis nemato, ir dėl to jis grąžą veikiau nuvertina.
Nefiskalinės vertės. 2,3 mln. € sukurto BVP daugiausia atitenka ne valstybei, o pačiam žmogui ir tiems, kas su juo dirba, perka ir gyvena.
Ką pinigai davė iš karto. Dosni išmoka leido tėvams likti su vaiku dvejus metus ir sumažino šeimų skurdą. Tai savarankiškas tikslas, kurio nereikia pateisinti demografija.
Ko nebandyta. Modelis vertina pinigų išmoką. Prancūzijos pavyzdys rodo, kad darželio vieta ir darbas, į kurį gali grįžti, veikia kitaip — ir tvariau.

VI dalis · Ką iš to pasiimti

Šešios išvados iš duomenų

01. Kreivėje nėra jokių lūžių ties valdžios kaita. Yra du dideli lūžiai — 1991 ir 2016 m. Pirmasis vienodai ištiko visas posovietines šalis, kad ir kas jose valdė. Antrasis kilo iš to, kad į gimdymo amžių įžengė 1990-ųjų pabaigos karta — mažiausia per visą Lietuvos istoriją.

02. Didysis skaičius perdeda kritimą maždaug devyniais procentiniais punktais. 69 % virsta 60 %, kai skaičiuojame tūkstančiui gyventojų.

03. Emigracija svarbesnė už bet kurią išmokų reformą. 1990–2018 m. šalis neteko 685 tūkst. žmonių — ištisos tėvų kartos. Jokia išmokų sistema tokio masto neatsveria.

04. Krizės pasimato tik po dvejų ar trejų metų. 2009 m. ūkio griūtis gimstamume matoma tik 2013 m. Todėl kadencijos pradžios metai beveik visada yra ankstesnės Vyriausybės ir ankstesnio ciklo rezultatas.

05. Pinigai veikia, bet nedaug. 2008 m. reforma sutapo su didžiausiu augimu istorijoje, 2010 m. mažinimas — su jo sustojimu. Bet 2018–2026 m. vaiko pinigai padidėjo keturis kartus, o gimstamumas krito trečdaliu. Pinigai labiau keičia, kada vaikas gimsta, nei tai, kiek jų galiausiai gimsta.

06. 2022 m. brangimas gimstamumui pakenkė labiau nei 2009 m. krizė. Ir tai svarbiausia šios analizės išvada: lemia ne ūkio dydis, o tai, ar žmogus gali ramiai suplanuoti savo ateinančius penkerius metus.

Ko iš to vertėtų pasimokyti rengiant naują reformą

Lietuva anksčiau ar vėliau imsis dar vienos šeimos politikos reformos. Toliau — septyni dalykai, kuriuos visa ši medžiaga leidžia pasakyti iš anksto. Tai ne receptas, kaip pakelti gimstamumą — tokio recepto niekas pasaulyje neturi. Tai sąrašas klaidų, kurių galima nedaryti.

1. Iš anksto pasakykite, kokį skaičių laikysite sėkme

Jei sėkmės matu bus metinis gimstamumo rodiklis, reforma „pavyks“ beveik būtinai — jį pakelia ir paprastas gimimų perkėlimas laike. Vengrijoje jis pakilo 30 %, o gimimų skaičius nepasikeitė. Sąžiningas matas yra vaikų skaičius vienoje kartoje ir absoliutus gimimų skaičius. Juos reikia įrašyti į reformos dokumentą prieš ją priimant.

2. Į reformą įdėkite vertinimą

Didžiausia Brazausko–Kirkilo 2008 m. reformos problema yra ne jos kaina, o tai, kad po septyniolikos metų vis dar negalime pasakyti, ką ji davė. Priežastinių Lietuvos tyrimų nėra. Estija tokį tyrimą turi ir todėl žino, kad jos reforma antro vaiko tikimybę padidino 6 %. Vertinimas kainuoja tūkstantąją reformos dalį.

3. Pinigus skirkite tam, ką jie tikrai duoda

Išmokos patikimai mažina vaikų skurdą — Lenkijos „500+“ tai padarė įspūdingai. Tai vertingas tikslas savaime. Bet jei jos pateikiamos kaip demografinė priemonė, po penkerių metų neišvengiamai atrodys kaip nesėkmė, ir kartu su jomis bus nurašyta ir tai, ką jos iš tikrųjų padarė.

4. Pirmenybė — paslaugoms, o ne pervedimams

Vienintelė šalis, kurios kartos rodiklis pusę amžiaus laikėsi ties 2,0, yra Prancūzija, ir jos priemonė ne pinigai, o darželio vieta kiekvienam vaikui. Lietuvoje darželių eilės tebėra realios. Ta pati suma, skirta vietoms, veikia kitaip nei ta pati suma, skirta pavedimams į sąskaitas.

5. Neatimkite iš moterų darbo

Lenkijos duomenys rodo, kad 21–30 metų moterims gimimo tikimybė po „500+“ ne padidėjo, o sumažėjo, o žemesnio išsilavinimo moterys ėmė trauktis iš darbo rinkos. Priemonė, dėl kurios vaikas kainuoja karjerą, gimstamumą mažina — tik su keleto metų vėlavimu.

6. Pastovumas svarbesnis už dosnumą

Lietuvos istorija per penkiolika metų: 70 % → 100 % → 90 % → 70 % → 60 %. Žmogus, planuojantis vaiką, negali remtis tvarka, kuri keičiasi kas kadenciją. Prancūzijos sistema veikia nuo 1930-ųjų — ir būtent tuo ji ir veikia. Vidutiniškai dosni, bet stabili sistema greičiausiai duos daugiau nei labai dosni, bet laikina.

7. Nepriskirkite sau to, ką padarė demografija

Atidėliojimas negali tęstis amžinai: vidutinis motinos amžius Lietuvoje jau pakilo nuo 23,0 metų (1994 m.) iki 28,2 metų (2022 m.). Kai jis nustos kilti, metinis rodiklis pakils savaime — vien dėl aritmetikos. Kas tuo metu valdys, turės pagundą tai paskelbti savo reformos rezultatu. Tai verta pasakyti dabar, kol dar niekas to nepaskelbė.

Iš viso to seka nemaloni, bet naudinga išvada: reforma, kuri nežada apversti demografijos, o žada konkrečiai pagerinti šeimų gyvenimą, yra ir sąžiningesnė, ir turi daugiau šansų būti įvertinta kaip pavykusi.

Duomenys ir metodika

Duomenys. Gimimai, vaikų skaičius vienai moteriai, gyventojų skaičius ir migracija — Eurostat lentelės demo_gind ir demo_find (atsisiųsta 2026 m. rugsėjo 4 d.). Gimimai tūkstančiui gyventojų apskaičiuoti gimimų skaičių dalijant iš vidutinio tų metų gyventojų skaičiaus. Ūkio augimas — Pasaulio bankas. 2025 m. gimimų skaičius kol kas pirminis; vaikų skaičiaus vienai moteriai 2025 m. duomenų dar nėra (Lietuvos preliminariais vertinimais — apie 1,04).

Vyriausybės. Kada kuri dirbo ir kas įėjo į koaliciją — LR Vyriausybė. Diagramų viršuje — tuometinio ministro pirmininko pavardė. Dvi siauriausios juostos liko be užrašo: 2000–2001 m. — Paksas, nuo 2024 m. — Paluckas, Ruginienė, Sinkevičius. Šeimos politikos sprendimai — Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, „Sodra“. Išvykimo ir pabėgėlių skaičiai — Migracijos departamentas, Oficialiosios statistikos portalas.

Pastaba. Po 2011 ir 2021 m. gyventojų surašymų statistikos eilutės buvo perskaičiuotos, todėl atskiri metai gali nesutapti su kitur skelbiamais skaičiais. Čia visur naudojama ta pati Eurostat eilutė, kad laikotarpius būtų galima palyginti tarpusavyje.

Anoniminė apklausa „Lengvoji atletika ir socialiniai tinklai”

2026-09-092026-08-28 pagal Vilmantas Aušra