Kas antras apklaustas Lietuvos lengvaatletis per praėjusius metus sulaukė įžeidimų dėl to, kaip atrodo. Dėl sportinių rezultatų — kiek rečiau. O apie tai, ką patyrė, treneriui, klubui ar federacijai pranešė trys žmonės iš penkiasdešimt dviejų.
Iki šiol tokių duomenų Lietuvoje paprasčiausiai nebuvo. Apie tai, kaip sportininkai elgiasi socialiniuose tinkluose, kalbėjo visi — treneriai, žurnalistai, tėvai — išskyrus pačius sportininkus. Rugpjūčio pabaigoje paklausėme jų. Iki rugsėjo 6 dienos atsakė 83 žmonės.
Šis straipsnis pasakoja tris dalykus iš eilės: iš kur kilo klausimas, ką atsakė Lietuvos sportininkai ir ką su tuo galima padaryti.
Nuo ko viskas prasidėjo: istorija iš Lenkijos
Rugpjūčio 7 dieną Judžine, Jungtinėse Valstijose, devyniolikmetė lenkė Anastazja Kuś laimėjo pasaulio jaunimo čempionatą 400 metrų bėgime. Jos laikas — 51,06 sekundės. Tai buvo pirmasis Lenkijos auksas šiame čempionate ir naujas šalies jaunimo rekordas: ankstesnio niekam nepavyko pagerinti trylika metų.
Per kitas dvi savaites Lenkijos žiniasklaidoje apie ją rašyta daugiau nei apie bet kurį kitą lengvaatletį. Beveik nieko — apie tas 51,06 sekundės.
Kuś turi apie 300 tūkstančių sekėjų „Instagram“ paskyroje. Jos įrašai — mišinys iš treniruočių, madų fotosesijų ir kadrų, kuriuose ji pozuoja kaip modelis. Ji bendradarbiauja su „Audi“, „New Balance“ ir „Lenovo“. Už pasaulio jaunimo čempionato auksą ji negavo nė vieno euro premijos — tame čempionate prizinių pinigų nemokama. Užtat vien jos žinomumas 2025 metais įvertintas 16,9 milijono zlotų, arba maždaug keturiais milijonais eurų.
Pirmoji ją užsipuolė žiniasklaida: vienas žurnalistas viešai pareiškė nemėgstantis „karjeros per sėdmenis“. O paskui prabilo kolegė. Trisdešimt šešerių metų Anna Kiełbasińska, Tokijo olimpinių žaidynių sidabro medalininkė estafetėje, karjerą baigusi prieš dvejus metus, pasakė:
„Jeigu būdama dėmesio centre skelbi socialiniuose tinkluose tokį turinį kaip Anastazja, turėtum pagalvoti, kad ne kiekviena mergina, kuri tą turinį mato, gali taip atrodyti.“
Kuś atsakė trumpai: ponia Ania elgiasi veidmainiškai, nes ir pati kelia panašias nuotraukas. Ir pridūrė, kad sportas jai visada buvo pirmoje vietoje, o įrodymas — medaliai kiekvienais metais.
Į ginčą įsitraukė ir jos aplinka. Sporto psichologas Dariuszas Nowickis, dirbantis su ja daugiau nei trejus metus, Kiełbasińskos pasisakymą pavadino visiškai nereikalingu ir įvardijo, kas jo sportininkei kelia realią grėsmę: perdėtas aplinkos spaudimas ir neapykantos komentarai internete. O rugsėjo 3 dieną prabilo jos trenerė, septyniasdešimt ketverių metų Bronisława Ludwichowska iš Olštyno. Jos pozicija paprasta: jeigu užtenka laiko ir sportininkė susitvarko, prieštarauti nėra ko.
Prie šios detalės dar grįšime, nes ji svarbi. Vyriausias žmogus visoje istorijoje neprieštarauja. Prieštarauja jauniausias iš suaugusiųjų.
Du požiūriai, kurie susikirto
Kad būtų aišku, dėl ko iš tikrųjų ginčytasi, verta abi puses pasakyti paprastais žodžiais.
Pirmasis požiūris — atsakomybės. Jeigu tave seka daug jaunų žmonių, tavo įrašai nustoja būti tik tavo reikalas. Paauglė, matanti tobulą kūną tobuloje nuotraukoje, nesupranta, kad ten apšvietimas, poza ir dešimt nepavykusių kadrų. Todėl matomas sportininkas turėtų bent pagalvoti, kaip jo turinys veikia tuos, kurie žiūri.
Antrasis požiūris — laisvės. Sportininkas nėra niekieno nuosavybė. Jo paskyra yra jo, kūnas jo, karjera jo. Kol rezultatai geri, niekas neturi teisės nurodinėti, kokias nuotraukas jam kelti. O jeigu sportas neišlaiko, tai medijinė veikla yra ne blaškymasis, o antras darbas.
Abu požiūriai skamba įtikinamai. Ir viešoji diskusija — tiek Lenkijoje, tiek pas mus — juos pateikia kaip alternatyvą: arba viena, arba kita.
Vėliau šiame straipsnyje pamatysime, ką apie šią priešpriešą galvoja patys sportininkai. Atsakymas netikėtas.
O kaip Lietuvoje? Ne toks jau ir kitas mastelis
Įprasta manyti, kad Lenkijos istorija pas mus neįmanoma, nes Lietuvos lengvoji atletika socialiniuose tinkluose gyvena visai kitame pasaulyje. Iš dalies tai tiesa. Bet tik iš dalies.
Pradėkime nuo to, ko tikimasi. Airinė Palšytė — keturių olimpiadų dalyvė, Europos halės čempionato aukso ir Europos čempionato sidabro medalininkė, ryškiausias Lietuvos lengvosios atletikos vardas per pastarąjį dešimtmetį. Jos „Instagram“ paskyra vieša ir patvirtinta, joje 1 389 įrašai, apraše išvardyti rėmėjai: „Nike“, „Sportland“, „SC Cosma“. Sekėjų — 21,4 tūkstančio.
Kuś turi keturiolika kartų daugiau. Palyginimui: krepšininkas Jonas Valančiūnas turi apie 267 tūkstančius, galiūnas Žydrūnas Savickas — apie 505 tūkstančius. Populiariausių Lietuvos nuomonės formuotojų dvidešimtuke nėra nė vieno sportininko.
Iš čia paprastai daroma išvada: Lenkijos ginčas pas mus tiesiog neturi pagrindo, nes nėra tokių auditorijų.
Tik ši išvada neteisinga. Didžiausia Lietuvos lengvosios atletikos auditorija priklauso ne olimpietei.
Ieva Šadžiūtė: 68 tūkstančiai sekėjų ir uždara paskyra
Ieva Šadžiūtė gimė 2008 metų liepos 10 dieną — jai aštuoniolika. Ji sprinterė: 100 metrų nubėga per 11,71 sekundės, 60 metrų — per 7,54, 200 metrų — per 24,63. Lietuvos čempionė. Šią vasarą kartu su Martynu Kolupaila debiutavo pasaulio jaunimo čempionate.
Ir ji turi tokius socialinių tinklų skaičius, kokių Lietuvos lengvojoje atletikoje neturi niekas (patikrinta 2026 m. rugsėjo 6 d.):
| Paskyra | Sekėjai | Kita |
|---|---|---|
| Ieva Šadžiūtė, „TikTok“ | 68,1 tūkst. | 5,9 mln. patiktukų; seka 146 paskyras |
| Ieva Šadžiūtė, „Instagram“ | 64,1 tūkst. | 339 įrašai; paskyra uždara |
| Airinė Palšytė, „Instagram“ | 21,4 tūkst. | 1 389 įrašai; vieša, patvirtinta |
| Anastazja Kuś, „Instagram“ | apie 300 tūkst. | „Audi“, „New Balance“, „Lenovo“ |
Trys dalykai čia verti dėmesio.
Pirma, mastelis. Aštuoniolikmetė sprinterė turi tris kartus daugiau sekėjų negu žymiausia šalies lengvaatletė. Sudėjus abi platformas — daugiau nei šimtas trisdešimt tūkstančių sekimų. Tai jau ne „Lietuvos mastelis“: vien „TikTok“ paskyroje ji turi beveik ketvirtadalį tiek, kiek Kuś turi „Instagram“ paskyroje. Ir tai šalyje, kurios gyventojų dvylika kartų mažiau negu Lenkijos.
Antra, iš kur ta auditorija. Ji ateina ne iš stadiono. Šadžiūtės „TikTok“ paskyra pavadinta ne pavarde, o vardo mažybine forma; „Instagram“ apraše pirmi eina trys jaustukai — triušiukas, kaspinas ir nagų lakas — ir tik po jų žyma „#athlete“. Abiejų paskyrų aprašuose nurodytas dalykinis elektroninio pašto adresas, o „TikTok“ profilyje — partnerystės nuoroda į prekybos platformą „Temu“ su kvietimu spustelėti ir gauti prekių nemokamai. Tai turinio kūrėjos profilis, kuriame sportas paminėtas viena žyma.
Čia svarbu pasakyti aiškiai: tai ne priekaištas. Aštuoniolikmetė sportininkė, savo jėgomis surinkusi šimtatūkstantinę auditoriją ir radusi būdą iš jos uždirbti, padarė tai, ko Lietuvos sporto sistema jai nepasiūlė. Straipsnis apie tai, kad sportininkus neteisinga vertinti pagal jų turinį, negali baigtis jos turinio vertinimu.
Bet stebėti verta, kokia tai ekonomika. Palšytės apraše — „Nike“ ir „Sportland“, tai yra sporto rėmimo sutartys. Šadžiūtės apraše — partnerystės nuoroda ir dalykinis paštas, tai yra turinio kūrėjų rinka. Tai du skirtingi pinigų šaltiniai, ir didesnysis Lietuvoje nebeturi beveik nieko bendra su sportu.
Trečia, ir pats netikėčiausias dalykas: „Instagram“ paskyra uždara. Šešiasdešimt keturi tūkstančiai žmonių seka profilį, į kurį patenkama tik gavus leidimą. Tai retas sprendimas žmogui, kurio auditorija yra jo turtas. Ir tai vienintelė iš čia paminėtų paskyrų, kuri taip apsisaugojusi.
Prisiminkite šią detalę. Toliau pamatysime, kad 30 sportininkų iš 81 sako, kad dažnai arba visada susilaiko ir įrašo nepaskelbia, nes bijo reakcijos. Uždara paskyra yra to paties elgesio kraštutinė forma — tik jau ne vieno įrašo, o viso profilio mastu.
Ir dar viena Lietuvos ypatybė
Yra ir tokia Lietuvos sportininkų viešumo forma, kurios Lenkijos ginče apskritai nėra.
Kai 2025 metų pabaigoje kilo ginčas dėl sporto valdymo reformos, viešai pasisakė lengvaatlečiai Andrius Gudžius ir ta pati Airinė Palšytė, plaukikė Rūta Meilutytė ir kiti. Gruodžio 16 dieną Meilutytė, šeštą kartą išrinkta geriausia šalies sportininke, atsisakė lipti į sceną atsiimti apdovanojimo. Po dviejų dienų ji dainavo žodžio laisvės mitinge, o jos pasirodymas sulaukė aštrios viešos kritikos socialiniuose tinkluose.
Taigi Lietuvoje veikia dvi skirtingos jėgos vienu metu. Vyresni ir žinomi sportininkai socialinius tinklus naudoja kaip pilietinę tribūną — ginčytis su sistema. Jauniausi — kaip turinio kūrėjų verslą. Ir tik viena iš šių dviejų veiklų neša pinigus.
Kokia iš to problema? Iki šiol niekas nebuvo paklausęs pačių sportininkų.
Ką padarėme
Rugpjūčio pabaigoje kartu su sporto psichologijos studentais, studijuojančiais JAV universitetuose, parengėme anoniminę apklausą. Klausimai sudaryti taip, kad atsakymus būtų galima palyginti su užsienio tyrimais — kai kurie klausimai iš jų perimti beveik pažodžiui.
Anketą per federacijos narių sąrašą išplatinome klubams, o treneriai persiuntė ją savo auklėtiniams. Iki rugsėjo 6 dienos atsakė 83 žmonės. Dvi anketas teko atmesti, nes atsakiusieji neatitiko sąlygų — vienas dar nebuvo sulaukęs penkiolikos, kitas nesitreniruoja tris kartus per savaitę. Liko 81 sportininkas.
| Kas atsakė | Kiek žmonių | Dalis |
|---|---|---|
| Moterys | 56 | septyni iš dešimties |
| Vyrai | 25 | trys iš dešimties |
| 15–17 metų | 49 | šeši iš dešimties |
| 18 metų ir vyresni | 32 | keturi iš dešimties |
| Bėgikai (sprintas, barjerai, nuotoliai) | 51 | šeši iš dešimties |
| Šuolininkai | 17 | vienas iš penkių |
| Metikai, daugiakovininkai, ėjikai | 13 | vienas iš šešių |
| Varžėsi rinktinėje arba tarptautiniame čempionate | 34 | keturi iš dešimties |
Imtis jauna ir joje daugiau merginų. Bet ji rimta: keturi iš dešimties atsakiusiųjų per pastaruosius dvejus metus atstovavo Lietuvai arba varžėsi Europos ir pasaulio čempionatuose.
Kur jie yra? „Instagram“ paskyrą turi 79 iš 81, „TikTok“ — 64, „Snapchat“ ir „YouTube“ — po 62, „Facebook“ — 60, bėgimo programėlę „Strava“ — 32.
Vienas dalykas, kurį reikia pasakyti iš karto: anketą pildė tie, kurie patys panorėjo. Vadinasi, šie skaičiai nėra visos Lietuvos lengvosios atletikos vidurkis. Jie rodo, ką patiria mūsų apklausti sportininkai, ir tik tiek. Bet iki šiol neturėjome nė tiek.
Pirmas atsakymas: vertina ne pagal tai, kaip bėgi
Skaityti šią diagramą reikia taip: kiekvienas procentas rodo, kokia dalis atsakiusiųjų per praėjusius metus bent kartą su tuo susidūrė.
Įžeidimų dėl išvaizdos ar kūno sulaukė 41 sportininkas — tai kas antras. Įžeidimų dėl sportinių rezultatų — 38, tai yra šiek tiek mažiau. Skirtumas nedidelis, bet kryptis svarbi.
Sporte, kurio visa esmė yra sekundės ir centimetrai, kūnas sulaukia daugiau kritikos negu rezultatas.
Nepageidautino seksualinio pobūdžio dėmesio patyrė 17 žmonių, tai yra kas penktas. Septyni iš jų — bent kartą per mėnesį. Ir dar vienas skaičius, kurio nėra diagramoje: grasinimų internete yra sulaukę dvylika apklaustųjų.
Iš viso bent vieną iš šių penkių dalykų per metus patyrė 52 žmonės iš 81 — du iš trijų.
Būtent čia Kiełbasińskos rūpestis pasitvirtina. Ne kaip moralinis pamokymas konkrečiai sportininkei, o kaip reiškinio aprašymas: sportininkes ir sportininkus internete vertina pagal kūną, ir tai vyksta dažniau negu vertinimas pagal darbą.
Beje, panašūs dalykai matyti ir pasauliniuose duomenyse. Pasaulio atletika (ang. World Athletics) kartu su duomenų mokslo bendrove „Signify Group“ nuo 2021 metų per didžiuosius čempionatus automatiškai skenuoja sportininkų paskyras. 2023 metų Budapešto pasaulio čempionate rasistinio ir seksualizuoto pobūdžio įžeidimai kartu sudarė daugiau nei pusę visų užfiksuotų įžeidžiamų žinučių, o vien rasistiniai — daugiau nei trečdalį.
Antras atsakymas: apie tai beveik niekas nesužino
Šis skaičius atrodo svarbiausias visame tyrime.
Iš penkiasdešimt dviejų žmonių, kurie ką nors patyrė, bent kam nors apie tai pasakė dešimt. Daugiausia — šeimai ar draugams.
Treneriui, klubui, federacijai ar policijai pranešė trys.
Keturiolika atsakė, kad nepasakė niekam.
Likusieji šio klausimo iš esmės apėjo: dvidešimt trys pažymėjo „netaikoma“, nors prieš tai patys buvo nurodę bent vieną neigiamą patirtį, o aštuoni klausimą praleido. Tai irgi atsakymas. Žmogus, kuris tik ką pripažino sulaukęs įžeidimų, po kelių sekundžių sako, kad pranešimo klausimas jam netaikomas. Vadinasi, patirtis nelaikoma tokia, apie kurią apskritai kam nors pranešama.
Klausėme ir kodėl. Dažniausias atsakymas — „nemaniau, kad tai pakankamai rimta“ (dešimt žmonių). Toliau: „nenorėjau dėl to kelti triukšmo“ (aštuoni), „nemaniau, kad kas nors padėtų“ (trys), „buvo gėda“ (trys).
Perskaitykime pirmąjį atsakymą dar kartą. Kai kas antras sulaukia įžeidimų dėl kūno, o kas penktas — nepageidautino seksualinio dėmesio, tai nustoja atrodyti kaip įvykis. Tampa fonu. O apie foną niekas nepraneša.
Kodėl nesužino
Nes nėra kam.
Klausėme, ar sportininkai žino, kad jų klubas arba federacija turi kokias nors rekomendacijas dėl elgesio socialiniuose tinkluose.
- Nežino, ar tokių yra — 47 žmonės (beveik šeši iš dešimties)
- Žino, kad nėra — 27
- Žino, kad yra — keturi
Mokymuose ar seminare šia tema kada nors dalyvavo devyni žmonės iš 81.
Ir tai nėra sportininkų nežinojimas. Lietuvos lengvosios atletikos federacijos etikos ir drausmės kodekse, patvirtintame 2023 metų gruodžio 14 dieną, socialiniai tinklai apskritai neminimi. Artimiausia nuostata kalba apie „viešus pasisakymus“, bet interneto platformos ten neįvardytos. Viešų Lietuvos tautinio olimpinio komiteto gairių sportininkams taip pat nėra.
Vadinasi, jaunas sportininkas, sulaukęs organizuoto puolimo, neturi nei kam paskambinti, nei kokios tvarkos, kuria remtųsi. Ir kai jo klausiame, ar žinotų, į ką kreiptis, atsakymai išsidėsto taip: tiksliai žinotų 29, maždaug nutuoktų 43, nežinotų 7.
Daugiau nei pusė — „maždaug nutuokčiau“. Krizės metu tai reiškia „ne“.
Trečias atsakymas: blogiausia ne žvaigždėms
Įprasta manyti, kad internete labiausiai kliūva matomiausiems. Duomenys rodo priešingai, ir tai vienas patikimiausių šio tyrimo radinių.
Padalijome atsakiusiuosius į dvi grupes pagal aukščiausią lygį, kuriame varžėsi per pastaruosius dvejus metus.
- Rinktinė arba tarptautiniai čempionatai (34 žmonės): bent vieną neigiamą patirtį nurodė 17, tai yra lygiai pusė.
- Klubo, miesto ar Lietuvos varžybų lygis (47 žmonės): bent vieną neigiamą patirtį nurodė 35, tai yra trys ketvirtadaliai.
Skirtumas nėra atsitiktinumas — statistinė patikra rodo, kad tokia atskirtis atsitiktinai susidarytų maždaug dviem atvejais iš šimto.
Dar ryškiau tas pats matyti kalbant apie nepageidautiną seksualinio pobūdžio dėmesį: aukščiausio lygio grupėje jį nurodė šeši procentai, žemesnio lygio grupėje — trisdešimt du. Šis skirtumas dar patikimesnis, tačiau aukščiausio lygio grupėje jį sudaro vos keli atvejai, todėl skaičių imkite atsargiai.
Kaip tai paaiškinti? Tikėtiniausias atsakymas — apsauga. Rinktinės sportininkas turi trenerį, komandos gydytoją, kartais psichologą, o svarbiausia — aplinką, kurioje toks dalykas įvardijamas. Klubo lygio šešiolikmetis su atvira paskyra neturi nieko.
Tai reiškia, kad dėmesį reikia perkelti. Visos apsaugos priemonės, apie kurias kalbama, paprastai numatomos matomiausiems. O daugiausia kliūva tiems, apie kuriuos niekas nerašo.
Ketvirtas atsakymas: problema ne treniruotėje, o vakare
Čia lyginame savo atsakymus su tuo, ką rado užsienio tyrėjai. Šviesi juosta — jų skaičius, tamsi — mūsų.
Trys dalykai matyti aiškiai.
Telefoną prieš startą tikrina beveik visi. Likus dviem valandoms iki starto bent kartais į socialinius tinklus žvilgteli 75 sportininkai iš 81. Australijos tyrėjai 2017 metais tokių rado maždaug du trečdalius. Dalį skirtumo paaiškina laikas — nuo 2017-ųjų telefonai iš mūsų gyvenimo neišėjo.
Miegas nukenčia labiau negu kitur. Kad dėl socialinių tinklų eina miegoti vėliau, negu buvo numatę, sako 48 sportininkai — šeši iš dešimties. Europos tyrime tokių buvo mažiau nei pusė. Ir tai vienintelis mūsų duomenų rodiklis, aiškiai susijęs su praleidžiamu laiku: kuo daugiau valandų, tuo vėlesnis miegas. Varžybų išvakarėse po vienuoliktos vakaro telefoną bent kartais atsiverčia 66 žmonės iš 80 atsakiusiųjų.
Bet treniruotėms trukdo mažiau. Kad socialiniai tinklai atima laiką iš treniruočių ar atsigavimo, sutinka 39 sportininkai — mažiau negu europiniame tyrime.
Vaizdas nuoseklus: Lietuvos sportininkų problema susitelkusi vakare ir naktyje, o ne treniruotėje.
Yra ir ketvirtas skaičius, kurį reikia skaityti atsargiai. Tris ir daugiau valandų per dieną socialiniuose tinkluose praleidžia 26 sportininkai — kur kas mažiau negu Amerikos studentų sportininkų tyrime. Bet mes į klausimyną buvome įrašę patikrą: paklausėme, ar žmogus pasitikrino telefono ekrano laiko statistiką, ar tiesiog spėjo. Pasitikrino 28 iš 81. Pasitikrinusieji nurodė pastebimai didesnį laiką negu spėjusieji. Vadinasi, tikrasis skaičius greičiausiai didesnis, o skirtumas nuo amerikiečių — mažesnis, negu atrodo.
Penktas atsakymas: blaško ir pagyrimai
Vienas rezultatas nustebino net mus.
Į klausimyną buvome įrašę teiginį: „Palaikantys komentarai prieš startą man didina spaudimą.“ Su juo sutiko 23 sportininkai — beveik kas trečias.
Tai gali skambėti keistai, bet australų tyrėjai tą patį buvo aprašę dar 2020 metais, kalbėdamiesi su elitiniais sportininkais. Tik iki šiol tai buvo pavienių pokalbių įspūdis, o ne skaičius.
Treneriui iš to kyla labai praktiška išvada. Kai prieš startą sakoma „neskaityk komentarų“, paprastai galvoje turimi blogi komentarai. O trukdyti gali ir geri: šimtas žinučių „tu tikrai laimėsi“ prieš startą yra ne palaikymas, o lūkesčių svoris.
Šeštas atsakymas: blogiausia — ne neapykantos komentarai
Klausimyno pabaigoje palikome tris atvirus klausimus — be jokių iš anksto surašytų atsakymų variantų. Ką duoda socialiniai tinklai, kas juose kenkia ir ką norėtumėte pasakyti klubui ar federacijai. Atsakė atitinkamai 43, 37 ir 29 žmonės.
Apie naudą rašė beveik vienodai: pratimai, technika, apšilimai, mityba, atsigavimas. Ir įkvėpimas matant, kaip treniruojasi geresni. Pajamas, žinomumą ar rėmėjus paminėjo keli žmonės iš keturiasdešimt trijų. Lietuvos sportininkui socialiniai tinklai pirmiausia yra mokymosi vieta, ne karjeros įrankis.
O klausdami apie žalą gavome atsakymą, kurio klausimynas beveik nenumatė. Dažniausios dvi temos — prarastas laikas ir lyginimasis su kitais, maždaug po dešimt atsakymų iš trisdešimt septynių. Neapykantos komentarai — tik trečioje vietoje, apie šešis kartus.
Sportininkai rašo apie tai, kad mato, jog kiti daro daugiau, valgo sveikiau, turi geresnes sąlygas. Kad įdėtas darbas ima atrodyti nieko vertas. Vienas atsakymas nusako tai tiksliau už bet kokį klausimyną: pamačius, kaip sekasi kitiems, pradedama blogai galvoti apie save. Kitas aprašo vakarą: dar viena trumpo vaizdo įrašo peržiūra prieš miegą, ir netikėtai jau praėjusi valanda. Trečia tema — kad internete rodomi dalykai netikri: perdėti vaizdai, dirbtinio intelekto sukurti vaizdo įrašai, standartai, kurių niekas realiai neatitinka.
Tai svarbi pamoka mums patiems. Klausimynas, sudarytas pagal užsienio tyrimus, matavo neapykantą, laiką ir spaudimą dėl įvaizdžio. Sportininkai patys pirmiausia įvardija visai kitą dalyką. Kitoje apklausos bangoje klausimą apie lyginimąsi būtina įtraukti.
Grįžtam prie Lenkijos ginčo
Dabar galime atsakyti į klausimą, nuo kurio pradėjome.
Į klausimyną sąmoningai įrašėme du teiginius — po vieną iš kiekvienos ginčo pusės. Nė vienoje vietoje neminėjome nei Kuś, nei Kiełbasińskos, kad neveiktume atsakymų.
Atsakomybės pusė: „Sportininkai, kuriuos seka daug jaunų žmonių, turėtų galvoti, kaip jų turinys veikia sekėjus.“ Su tuo sutiko 54 sportininkai iš 80 atsakiusiųjų — du iš trijų.
Laisvės pusė: „Tai, ką sportininkas skelbia savo paskyroje, yra tik jo paties reikalas.“ Su tuo sutiko 40 — lygiai pusė.
Skaičiai nesueina į šimtą, ir tai ne klaida. Pažiūrėkime, kaip atsakymai pasiskirsto kartu:
| Pozicija | Kiek žmonių |
|---|---|
| Sutinka su abiem teiginiais iš karto | 25 |
| Sutinka tik su atsakomybe, laisvei nepritaria | 10 |
| Sutinka tik su laisve, atsakomybei nepritaria | 5 |
| Kiti deriniai (neapsisprendę bent dėl vieno) | 40 |
Dažniausia pozicija — sutikti su abiem. Beveik kas trečias sako vienu metu: taip, matomi sportininkai turi galvoti apie poveikį jauniems, ir taip, kiekvienas pats sprendžia, ką kelti į savo paskyrą.
Ir tie du teiginiai tarpusavyje visiškai nesusiję. Patikrinus matyti, kad žinodami vieną atsakymą negalime nuspėti kito.
Vadinasi, ginčas, dėl kurio Lenkijoje kilo triukšmas, remiasi prielaida, kurios patys sportininkai nedaro. Jiems tai ne dvi stovyklos, tarp kurių reikia rinktis. Tai du vienu metu galiojantys dalykai. Suaugusieji ginčijasi dėl priešpriešos, kurios jauni sportininkai nemato.
O kaip dėl kartų?
Diskusija apie sportininkus internete beveik visada nuslysta į kartų karą: esą jaunimas kitoks, jam telefonas svarbiau už treniruotę.
Mūsų duomenys to nepatvirtina. Iš septynių teiginių apie miegą, laiką ir susikaupimą amžius reikšmingai skyrė vieną vienintelį: penkiolikos–septyniolikos metų sportininkai labiau sutinka, kad prieš startą telefonas trukdo susikaupti. Visur kitur jaunesni ir vyresni atsako panašiai. Neigiamos patirties dažnis tarp jaunesnių ir vyresnių statistiškai nesiskiria.
Tai nėra netikėta. Didelė mokslinė apžvalga, apėmusi dvidešimt tyrimų ir beveik dvidešimt tūkstančių žmonių, prieš keliolika metų parodė, kad skirtumai tarp kartų darbo nuostatose yra maži, o dažnai jų iš viso nėra.
Ir pati Lenkijos istorija duoda geriausią priešpavyzdį. Septyniasdešimt ketverių metų trenerė ir devyniolikmetė sportininkė atsidūrė toje pačioje pusėje. Prieštarauja trisdešimt šešerių metų sportininkė — jauniausia iš suaugusiųjų.
Poziciją nuspėja ne gimimo metai, o vaidmuo. Tie, kurie atsako už sportininkės rezultatą — trenerė, mama, psichologas — klausia to paties: ar užtenka laiko, ar nenukenčia sportas. Nė vienas jų neklausia, ką ji skelbia. O moralinį klausimą uždavė žmogus iš išorės.
Įdomu tai, kad būtent trenerės ir mamos klausimas sutampa su tuo, ką rodo tyrimai. Lemia laikas ir momentas, ne nuotraukos pobūdis.
Ko sportininkai prašo
Klausėme tiesiai: kas jums iš tikrųjų būtų naudinga? Buvo galima žymėti kelis atsakymus.
Populiariausias pasirinkimas — galimybė kreiptis į sporto psichologą. Jį pasirinko 34 žmonės, keturi iš dešimties. Tai daugiau nei dvigubai daugiau negu „aiškios gairės, ką galima ir ko negalima“ (16 žmonių).
Antroje vietoje — „man nieko iš to nereikia“ (27 žmonės). Šio atsakymo nevalia nurašyti: daliai sportininkų problemos tikrai nėra, ir tai geras dalykas.
Bet žinutė aiški. Prašoma ne taisyklių. Prašoma žmogaus.
Tą patį rodo ir atviri atsakymai. Vienas sportininkas parašė paprastą sakinį: dažniau tiesiog žmoniškai paklausti, kaip padėti. Kitas — kad reikėtų mokymų šia tema. Trečias pastebėjo, kad sportininkai imasi veiklos socialiniuose tinkluose todėl, kad negauna pakankamai galimybių ir pajamų iš federacijos. Ketvirtas apibendrino taikliausiai: socialiniai tinklai nėra blogis, tik reikia mokėti su jais dirbti.
Ir dar apie pinigus
Straipsnio pradžioje matėme, kad Lietuvoje jau yra sportininkė, turinti šimtatūkstantinę auditoriją ir partnerystės nuorodą profilyje. Tarp mūsų apklaustųjų tokių praktiškai nėra.
Iš sporto per metus nulį eurų arba mažiau nei tris tūkstančius uždirba 62 iš 66 atsakiusių į šį klausimą. Jokio pajamų šaltinio — nei prizinių, nei stipendijos, nei klubo atlyginimo — neturi 49 iš 81. Pajamų iš socialinių tinklų kada nors yra gavę penki žmonės. Rėmėjų turinį skelbia keturi. Agentūros ar vadybininko neturi nė vienas.
Užtat kitokio turinio netrūksta. Kasdienybę, keliones ar šeimą skelbia 52 iš 81, treniruotes ir varžybas — 50, o išvaizdos, mados ar fotosesijų turinį — 27, tai yra kas trečias. Būtent dėl tokio turinio Lenkijoje ir kilo ginčas. Skirtumas tas, kad Lietuvoje jis beveik niekam neneša pinigų.
Ir dar viena skaudi eilutė: 30 sportininkų iš 81 sako, kad dažnai arba visada susilaiko ir įrašo nepaskelbia, nes bijo reakcijos. Tai kas trečias. Prisiminkite uždarą 64 tūkstančių sekėjų paskyrą — tas pats elgesys, tik didesniu masteliu.
Ką siūlome daryti
Federacijai ir klubams — parašyti vieną puslapį. Ne kodeksą, ne strategiją. Vieną puslapį, kuriame būtų parašyta, kas atsitinka, kai sportininkas tampa taikiniu: kam jis praneša, kas su juo pasikalba, kas turi prieigą prie psichologo, per kiek laiko atsakoma. Šiandien tokio puslapio nėra, ir todėl praneša trys iš penkiasdešimt dviejų. Tai pigiausias įmanomas žingsnis su didžiausiu poveikiu.
Ir rasti psichologą t.y. publikuokite min 5 sporto psichologų kontaktus, kurie būtų pasiruošę padėt, patarti.. To prašoma dažniausiai, ir tai ne užgaida — tai vienintelis dalykas, kurio sportininkai patys prašo daugiau negu bet ko kito.
Dėmesį skirti ne matomiausiems. Trečiasis šio tyrimo atsakymas yra ir svarbiausias praktiškai: daugiausia kliūva ne rinktinės nariams, o klubo lygio jaunimui. Jeigu apsaugos priemonės kuriamos tik aukščiausio lygio sportininkams, jos taikomos ten, kur problema mažiausia.
Treneriams — riboti laiką, ne turinį. Vienintelis dalykas, kurį patvirtina ir mūsų, ir užsienio duomenys, yra laiko ir momento svarba. Praktiškai tai reiškia du dalykus: telefoną padėti į šalį likus dviem valandoms iki starto, o varžybų išvakarėse po vienuoliktos vakaro nebenaršyti. Kokias nuotraukas sportininkas kelia savaitės viduryje, treneriui nėra darbas.
Ir dar viena smulkmena, kuri gali būti svarbi: prieš startą duodamas nurodymas „neskaityk komentarų“ turėtų apimti ir gerus komentarus.
Žiniasklaidai — vienas skaičius prieš rašant apie sportininkės išvaizdą. Įžeidimų dėl kūno Lietuvos lengvaatlečiai sulaukia dažniau negu dėl rezultatų. Ir Lenkijos istorija parodė mechanizmą: neapykantos banga beveik niekada neprasideda internete. Ji prasideda tada, kai kas nors su autoritetu duoda jai leidimą.
Ko šie skaičiai neįrodo
Būtų nesąžininga baigti nepasakius, kur šio tyrimo ribos.
Anketą pildė sportininkai savanoriškai. Atsakė tie, kuriems tema aktuali, ir tų klubų sportininkai, kurių treneriai persiuntė laišką. Todėl šie skaičiai nėra visos Lietuvos lengvosios atletikos veidrodis.
Apklausa rodo sąsajas, ne priežastis. Iš to, kad 48 sportininkai sako dėl telefono einantys miegoti vėliau, dar neišplaukia, jog telefonas jiems gadina miegą. Išplaukia tik tai, kad jie patys taip mano.
Tai, ką žmonės sako apie save, nėra matavimas. Tai gerai parodė mūsų pačių patikra dėl ekrano laiko.
Vyrų imtis maža. Dvidešimt penki žmonės — per mažai, kad būtų galima patikimai lyginti vyrus ir moteris. Radome, kad vyrai praleidžia daugiau laiko socialiniuose tinkluose, o moterys dažniau sutinka, kad sportininkes vertina griežčiau. Bet neigiamos patirties skirtumų tarp lyčių patvirtinti negalėjome — ne todėl, kad jų nėra, o todėl, kad tokiai imčiai to per mažai.
Sekėjų skaičiai yra momentinė nuotrauka. Šiame straipsnyje pateikti socialinių tinklų duomenys užfiksuoti 2026 m. rugsėjo 6 dieną ir kiekvieną savaitę keičiasi.
Ir vienas palyginimas, kurio prašome nedaryti. Europos tyrime, kurį cituojame, buvo klausiama vieno bendro klausimo apie patirtą neapykantą internete, ir teigiamai atsakė vienas iš dešimties. Mes klausėme apie penkis konkrečius dalykus atskirai, ir bent vieną nurodė du iš trijų. Tai nėra tas pats matavimas. Konkretūs klausimai visada duoda didesnius skaičius. Sakyti, kad „Lietuvoje šešis kartus blogiau“, būtų klaidinga.
Anketa tebeveikia. Kiekviena nauja banga leidžia patikrinti tai, kas šįkart dar liko prielaida. https://4active.lt/anonimine-apklausa-lengvoji-atletika-ir-socialiniai-tinklai/
O kol kas turime tiek: pusė apklaustų Lietuvos lengvaatlečių per metus išgirdo ką nors bloga apie savo kūną, du iš trijų patyrė bent vieną nemalonią patirtį internete, ir trys iš penkiasdešimt dviejų rado, kam apie tai pasakyti. Blogiausia — ne žvaigždėms, o tiems, kurių pavardžių niekas nežino.
Tyrimą atlieka lengvoji.com kartu su sporto psichologijos studentais iš JAV universitetų. Apklausa anoniminė, duomenys surinkti 2026 m. rugpjūčio 27 – rugsėjo 6 d. Socialinių tinklų rodikliai paimti iš viešų paskyrų ir patikrinti 2026 m. rugsėjo 6 d. Sportiniai rezultatai — pagal Pasaulio atletikos (ang. World Athletics) duomenų bazę.
Discover more from 4Active
Subscribe to get the latest posts sent to your email.