Trys ratai aplink šešiakampį. Trisdešimt šeši šuoliai. Ir vienas laikas, kurį reikia įveikti – mūsų trenerio Robertas.
Nuo 2026 m. rugsėjo 12 d. iki rugsėjo 25 d. Aurora greitumo klubas kviečia į nemokamą šešiakampio iššūkį. Dalyvauti gali visi – nuo pradinukų iki suaugusiųjų. Testui nereikia nei stadiono, nei specialios įrangos: užtenka lipniosios juostos, matavimo ruletės ir maždaug 2 × 2 m ploto. Jį atliksi net kambaryje.
Roberto laikas, kurį reikia įveikti
15,00 s
Tiek sekundžių jam prireikia trims ratams. Atrodo nedaug? Pabandyk. Būtent šuolių tikslumas ir pėdų greitis dažniausiai ir atskiria greitą sportininką nuo labai greito.
Ką laimėsi
Nugalėtojus renkame penkiose amžiaus grupėse: iki 11 metų, 12–13 metų, 14–15 metų, 16–17 metų ir 18 metų bei vyresnių. Kiekvienoje grupėje vaikinai ir merginos varžosi atskirai.
Greičiausiam kiekvienos grupės dalyviui – mėnuo nemokamų Aurora greitumo klubo grupinių treniruočių Vilniuje.
Visiems dalyviams – kvietimas vieniems pirmųjų išbandyti Talentų atradimo programėlę.
Kaip atlikti šešiakampio testą
Ko reikia: lipniosios juostos arba kreidos, matavimo ruletės, telefono ir maždaug 2 × 2 m neslidžios vietos.
Pasirink centro tašką ir nuo jo šešiomis kryptimis kas 60° atmatuok po 60 cm. Sujunk gautus šešis kampus juosta arba kreida – gausi taisyklingą šešiakampį, kurio kiekviena kraštinė 60 cm.
Atsistok šešiakampio centre veidu į pirmąją kraštinę. Visą testą žiūri į tą pačią pusę.
Abiem kojomis peršok pirmąją kraštinę į išorę ir iškart grįžk į centrą. Toliau tą patį daryk su kita kraštine pagal laikrodžio rodyklę.
Atlik tris pilnus ratus – iš viso 36 šuolius. Laikas stabdomas, kai po paskutinio šuolio nusileidi centre.
Bandymas neįskaitomas, jei užšokai ant linijos, šokai viena koja, pasisukai arba praleidai kraštinę.
Prieš testą 10 minučių apšilk. Atlik bent du bandymus ir tarp jų pailsėk 2–3 minutes – įskaitomas geresnis laikas. Šok žemai ir greitai, ant pėdų priekio: aukšti šuoliai tik švaisto laiką.
Nufilmuok bandymą taip, kad kadre matytųsi visas šešiakampis ir tu.
Įrašyk rezultatą ir iškart pamatysi savo vietą tarp bendraamžių.
Prizininkų laikai tikrinami pagal vaizdo įrašą, todėl filmuoti būtina. Jaunesni nei 14 metų dalyviai dalyvauja tėvams ar globėjams sutikus. Nugalėtojus paskelbsime 2026 m. rugsėjo 28 d.
Kas antras apklaustas Lietuvos lengvaatletis per praėjusius metus sulaukė įžeidimų dėl to, kaip atrodo. Dėl sportinių rezultatų — kiek rečiau. O apie tai, ką patyrė, treneriui, klubui ar federacijai pranešė trys žmonės iš penkiasdešimt dviejų.
Iki šiol tokių duomenų Lietuvoje paprasčiausiai nebuvo. Apie tai, kaip sportininkai elgiasi socialiniuose tinkluose, kalbėjo visi — treneriai, žurnalistai, tėvai — išskyrus pačius sportininkus. Rugpjūčio pabaigoje paklausėme jų. Iki rugsėjo 6 dienos atsakė 83 žmonės.
Šis straipsnis pasakoja tris dalykus iš eilės: iš kur kilo klausimas, ką atsakė Lietuvos sportininkai ir ką su tuo galima padaryti.
Nuo ko viskas prasidėjo: istorija iš Lenkijos
Rugpjūčio 7 dieną Judžine, Jungtinėse Valstijose, devyniolikmetė lenkė Anastazja Kuś laimėjo pasaulio jaunimo čempionatą 400 metrų bėgime. Jos laikas — 51,06 sekundės. Tai buvo pirmasis Lenkijos auksas šiame čempionate ir naujas šalies jaunimo rekordas: ankstesnio niekam nepavyko pagerinti trylika metų.
Per kitas dvi savaites Lenkijos žiniasklaidoje apie ją rašyta daugiau nei apie bet kurį kitą lengvaatletį. Beveik nieko — apie tas 51,06 sekundės.
Kuś turi apie 300 tūkstančių sekėjų „Instagram“ paskyroje. Jos įrašai — mišinys iš treniruočių, madų fotosesijų ir kadrų, kuriuose ji pozuoja kaip modelis. Ji bendradarbiauja su „Audi“, „New Balance“ ir „Lenovo“. Už pasaulio jaunimo čempionato auksą ji negavo nė vieno euro premijos — tame čempionate prizinių pinigų nemokama. Užtat vien jos žinomumas 2025 metais įvertintas 16,9 milijono zlotų, arba maždaug keturiais milijonais eurų.
Pirmoji ją užsipuolė žiniasklaida: vienas žurnalistas viešai pareiškė nemėgstantis „karjeros per sėdmenis“. O paskui prabilo kolegė. Trisdešimt šešerių metų Anna Kiełbasińska, Tokijo olimpinių žaidynių sidabro medalininkė estafetėje, karjerą baigusi prieš dvejus metus, pasakė:
„Jeigu būdama dėmesio centre skelbi socialiniuose tinkluose tokį turinį kaip Anastazja, turėtum pagalvoti, kad ne kiekviena mergina, kuri tą turinį mato, gali taip atrodyti.“
Kuś atsakė trumpai: ponia Ania elgiasi veidmainiškai, nes ir pati kelia panašias nuotraukas. Ir pridūrė, kad sportas jai visada buvo pirmoje vietoje, o įrodymas — medaliai kiekvienais metais.
Į ginčą įsitraukė ir jos aplinka. Sporto psichologas Dariuszas Nowickis, dirbantis su ja daugiau nei trejus metus, Kiełbasińskos pasisakymą pavadino visiškai nereikalingu ir įvardijo, kas jo sportininkei kelia realią grėsmę: perdėtas aplinkos spaudimas ir neapykantos komentarai internete. O rugsėjo 3 dieną prabilo jos trenerė, septyniasdešimt ketverių metų Bronisława Ludwichowska iš Olštyno. Jos pozicija paprasta: jeigu užtenka laiko ir sportininkė susitvarko, prieštarauti nėra ko.
Prie šios detalės dar grįšime, nes ji svarbi. Vyriausias žmogus visoje istorijoje neprieštarauja. Prieštarauja jauniausias iš suaugusiųjų.
Du požiūriai, kurie susikirto
Kad būtų aišku, dėl ko iš tikrųjų ginčytasi, verta abi puses pasakyti paprastais žodžiais.
Pirmasis požiūris — atsakomybės. Jeigu tave seka daug jaunų žmonių, tavo įrašai nustoja būti tik tavo reikalas. Paauglė, matanti tobulą kūną tobuloje nuotraukoje, nesupranta, kad ten apšvietimas, poza ir dešimt nepavykusių kadrų. Todėl matomas sportininkas turėtų bent pagalvoti, kaip jo turinys veikia tuos, kurie žiūri.
Antrasis požiūris — laisvės. Sportininkas nėra niekieno nuosavybė. Jo paskyra yra jo, kūnas jo, karjera jo. Kol rezultatai geri, niekas neturi teisės nurodinėti, kokias nuotraukas jam kelti. O jeigu sportas neišlaiko, tai medijinė veikla yra ne blaškymasis, o antras darbas.
Abu požiūriai skamba įtikinamai. Ir viešoji diskusija — tiek Lenkijoje, tiek pas mus — juos pateikia kaip alternatyvą: arba viena, arba kita.
Vėliau šiame straipsnyje pamatysime, ką apie šią priešpriešą galvoja patys sportininkai. Atsakymas netikėtas.
O kaip Lietuvoje? Ne toks jau ir kitas mastelis
Įprasta manyti, kad Lenkijos istorija pas mus neįmanoma, nes Lietuvos lengvoji atletika socialiniuose tinkluose gyvena visai kitame pasaulyje. Iš dalies tai tiesa. Bet tik iš dalies.
Pradėkime nuo to, ko tikimasi. Airinė Palšytė — keturių olimpiadų dalyvė, Europos halės čempionato aukso ir Europos čempionato sidabro medalininkė, ryškiausias Lietuvos lengvosios atletikos vardas per pastarąjį dešimtmetį. Jos „Instagram“ paskyra vieša ir patvirtinta, joje 1 389 įrašai, apraše išvardyti rėmėjai: „Nike“, „Sportland“, „SC Cosma“. Sekėjų — 21,4 tūkstančio.
Kuś turi keturiolika kartų daugiau. Palyginimui: krepšininkas Jonas Valančiūnas turi apie 267 tūkstančius, galiūnas Žydrūnas Savickas — apie 505 tūkstančius. Populiariausių Lietuvos nuomonės formuotojų dvidešimtuke nėra nė vieno sportininko.
Iš čia paprastai daroma išvada: Lenkijos ginčas pas mus tiesiog neturi pagrindo, nes nėra tokių auditorijų.
Tik ši išvada neteisinga. Didžiausia Lietuvos lengvosios atletikos auditorija priklauso ne olimpietei.
Ieva Šadžiūtė: 68 tūkstančiai sekėjų ir uždara paskyra
Ieva Šadžiūtė gimė 2008 metų liepos 10 dieną — jai aštuoniolika. Ji sprinterė: 100 metrų nubėga per 11,71 sekundės, 60 metrų — per 7,54, 200 metrų — per 24,63. Lietuvos čempionė. Šią vasarą kartu su Martynu Kolupaila debiutavo pasaulio jaunimo čempionate.
Ir ji turi tokius socialinių tinklų skaičius, kokių Lietuvos lengvojoje atletikoje neturi niekas (patikrinta 2026 m. rugsėjo 6 d.):
Paskyra
Sekėjai
Kita
Ieva Šadžiūtė, „TikTok“
68,1 tūkst.
5,9 mln. patiktukų; seka 146 paskyras
Ieva Šadžiūtė, „Instagram“
64,1 tūkst.
339 įrašai; paskyra uždara
Airinė Palšytė, „Instagram“
21,4 tūkst.
1 389 įrašai; vieša, patvirtinta
Anastazja Kuś, „Instagram“
apie 300 tūkst.
„Audi“, „New Balance“, „Lenovo“
Trys dalykai čia verti dėmesio.
Pirma, mastelis. Aštuoniolikmetė sprinterė turi tris kartus daugiau sekėjų negu žymiausia šalies lengvaatletė. Sudėjus abi platformas — daugiau nei šimtas trisdešimt tūkstančių sekimų. Tai jau ne „Lietuvos mastelis“: vien „TikTok“ paskyroje ji turi beveik ketvirtadalį tiek, kiek Kuś turi „Instagram“ paskyroje. Ir tai šalyje, kurios gyventojų dvylika kartų mažiau negu Lenkijos.
Antra, iš kur ta auditorija. Ji ateina ne iš stadiono. Šadžiūtės „TikTok“ paskyra pavadinta ne pavarde, o vardo mažybine forma; „Instagram“ apraše pirmi eina trys jaustukai — triušiukas, kaspinas ir nagų lakas — ir tik po jų žyma „#athlete“. Abiejų paskyrų aprašuose nurodytas dalykinis elektroninio pašto adresas, o „TikTok“ profilyje — partnerystės nuoroda į prekybos platformą „Temu“ su kvietimu spustelėti ir gauti prekių nemokamai. Tai turinio kūrėjos profilis, kuriame sportas paminėtas viena žyma.
Čia svarbu pasakyti aiškiai: tai ne priekaištas. Aštuoniolikmetė sportininkė, savo jėgomis surinkusi šimtatūkstantinę auditoriją ir radusi būdą iš jos uždirbti, padarė tai, ko Lietuvos sporto sistema jai nepasiūlė. Straipsnis apie tai, kad sportininkus neteisinga vertinti pagal jų turinį, negali baigtis jos turinio vertinimu.
Bet stebėti verta, kokia tai ekonomika. Palšytės apraše — „Nike“ ir „Sportland“, tai yra sporto rėmimo sutartys. Šadžiūtės apraše — partnerystės nuoroda ir dalykinis paštas, tai yra turinio kūrėjų rinka. Tai du skirtingi pinigų šaltiniai, ir didesnysis Lietuvoje nebeturi beveik nieko bendra su sportu.
Trečia, ir pats netikėčiausias dalykas: „Instagram“ paskyra uždara. Šešiasdešimt keturi tūkstančiai žmonių seka profilį, į kurį patenkama tik gavus leidimą. Tai retas sprendimas žmogui, kurio auditorija yra jo turtas. Ir tai vienintelė iš čia paminėtų paskyrų, kuri taip apsisaugojusi.
Prisiminkite šią detalę. Toliau pamatysime, kad 30 sportininkų iš 81 sako, kad dažnai arba visada susilaiko ir įrašo nepaskelbia, nes bijo reakcijos. Uždara paskyra yra to paties elgesio kraštutinė forma — tik jau ne vieno įrašo, o viso profilio mastu.
Ir dar viena Lietuvos ypatybė
Yra ir tokia Lietuvos sportininkų viešumo forma, kurios Lenkijos ginče apskritai nėra.
Kai 2025 metų pabaigoje kilo ginčas dėl sporto valdymo reformos, viešai pasisakė lengvaatlečiai Andrius Gudžius ir ta pati Airinė Palšytė, plaukikė Rūta Meilutytė ir kiti. Gruodžio 16 dieną Meilutytė, šeštą kartą išrinkta geriausia šalies sportininke, atsisakė lipti į sceną atsiimti apdovanojimo. Po dviejų dienų ji dainavo žodžio laisvės mitinge, o jos pasirodymas sulaukė aštrios viešos kritikos socialiniuose tinkluose.
Taigi Lietuvoje veikia dvi skirtingos jėgos vienu metu. Vyresni ir žinomi sportininkai socialinius tinklus naudoja kaip pilietinę tribūną — ginčytis su sistema. Jauniausi — kaip turinio kūrėjų verslą. Ir tik viena iš šių dviejų veiklų neša pinigus.
Kokia iš to problema? Iki šiol niekas nebuvo paklausęs pačių sportininkų.
Ką padarėme
Rugpjūčio pabaigoje kartu su sporto psichologijos studentais, studijuojančiais JAV universitetuose, parengėme anoniminę apklausą. Klausimai sudaryti taip, kad atsakymus būtų galima palyginti su užsienio tyrimais — kai kurie klausimai iš jų perimti beveik pažodžiui.
Anketą per federacijos narių sąrašą išplatinome klubams, o treneriai persiuntė ją savo auklėtiniams. Iki rugsėjo 6 dienos atsakė 83 žmonės. Dvi anketas teko atmesti, nes atsakiusieji neatitiko sąlygų — vienas dar nebuvo sulaukęs penkiolikos, kitas nesitreniruoja tris kartus per savaitę. Liko 81 sportininkas.
Kas atsakė
Kiek žmonių
Dalis
Moterys
56
septyni iš dešimties
Vyrai
25
trys iš dešimties
15–17 metų
49
šeši iš dešimties
18 metų ir vyresni
32
keturi iš dešimties
Bėgikai (sprintas, barjerai, nuotoliai)
51
šeši iš dešimties
Šuolininkai
17
vienas iš penkių
Metikai, daugiakovininkai, ėjikai
13
vienas iš šešių
Varžėsi rinktinėje arba tarptautiniame čempionate
34
keturi iš dešimties
Imtis jauna ir joje daugiau merginų. Bet ji rimta: keturi iš dešimties atsakiusiųjų per pastaruosius dvejus metus atstovavo Lietuvai arba varžėsi Europos ir pasaulio čempionatuose.
Kur jie yra? „Instagram“ paskyrą turi 79 iš 81, „TikTok“ — 64, „Snapchat“ ir „YouTube“ — po 62, „Facebook“ — 60, bėgimo programėlę „Strava“ — 32.
Vienas dalykas, kurį reikia pasakyti iš karto: anketą pildė tie, kurie patys panorėjo. Vadinasi, šie skaičiai nėra visos Lietuvos lengvosios atletikos vidurkis. Jie rodo, ką patiria mūsų apklausti sportininkai, ir tik tiek. Bet iki šiol neturėjome nė tiek.
Pirmas atsakymas: vertina ne pagal tai, kaip bėgi
Skaityti šią diagramą reikia taip: kiekvienas procentas rodo, kokia dalis atsakiusiųjų per praėjusius metus bent kartą su tuo susidūrė.
Įžeidimų dėl išvaizdos ar kūno sulaukė 41 sportininkas — tai kas antras. Įžeidimų dėl sportinių rezultatų — 38, tai yra šiek tiek mažiau. Skirtumas nedidelis, bet kryptis svarbi.
Sporte, kurio visa esmė yra sekundės ir centimetrai, kūnas sulaukia daugiau kritikos negu rezultatas.
Nepageidautino seksualinio pobūdžio dėmesio patyrė 17 žmonių, tai yra kas penktas. Septyni iš jų — bent kartą per mėnesį. Ir dar vienas skaičius, kurio nėra diagramoje: grasinimų internete yra sulaukę dvylika apklaustųjų.
Iš viso bent vieną iš šių penkių dalykų per metus patyrė 52 žmonės iš 81 — du iš trijų.
Būtent čia Kiełbasińskos rūpestis pasitvirtina. Ne kaip moralinis pamokymas konkrečiai sportininkei, o kaip reiškinio aprašymas: sportininkes ir sportininkus internete vertina pagal kūną, ir tai vyksta dažniau negu vertinimas pagal darbą.
Beje, panašūs dalykai matyti ir pasauliniuose duomenyse. Pasaulio atletika (ang. World Athletics) kartu su duomenų mokslo bendrove „Signify Group“ nuo 2021 metų per didžiuosius čempionatus automatiškai skenuoja sportininkų paskyras. 2023 metų Budapešto pasaulio čempionate rasistinio ir seksualizuoto pobūdžio įžeidimai kartu sudarė daugiau nei pusę visų užfiksuotų įžeidžiamų žinučių, o vien rasistiniai — daugiau nei trečdalį.
Antras atsakymas: apie tai beveik niekas nesužino
Šis skaičius atrodo svarbiausias visame tyrime.
Iš penkiasdešimt dviejų žmonių, kurie ką nors patyrė, bent kam nors apie tai pasakė dešimt. Daugiausia — šeimai ar draugams.
Treneriui, klubui, federacijai ar policijai pranešė trys.
Keturiolika atsakė, kad nepasakė niekam.
Likusieji šio klausimo iš esmės apėjo: dvidešimt trys pažymėjo „netaikoma“, nors prieš tai patys buvo nurodę bent vieną neigiamą patirtį, o aštuoni klausimą praleido. Tai irgi atsakymas. Žmogus, kuris tik ką pripažino sulaukęs įžeidimų, po kelių sekundžių sako, kad pranešimo klausimas jam netaikomas. Vadinasi, patirtis nelaikoma tokia, apie kurią apskritai kam nors pranešama.
Klausėme ir kodėl. Dažniausias atsakymas — „nemaniau, kad tai pakankamai rimta“ (dešimt žmonių). Toliau: „nenorėjau dėl to kelti triukšmo“ (aštuoni), „nemaniau, kad kas nors padėtų“ (trys), „buvo gėda“ (trys).
Perskaitykime pirmąjį atsakymą dar kartą. Kai kas antras sulaukia įžeidimų dėl kūno, o kas penktas — nepageidautino seksualinio dėmesio, tai nustoja atrodyti kaip įvykis. Tampa fonu. O apie foną niekas nepraneša.
Kodėl nesužino
Nes nėra kam.
Klausėme, ar sportininkai žino, kad jų klubas arba federacija turi kokias nors rekomendacijas dėl elgesio socialiniuose tinkluose.
Nežino, ar tokių yra — 47 žmonės (beveik šeši iš dešimties)
Žino, kad nėra — 27
Žino, kad yra — keturi
Mokymuose ar seminare šia tema kada nors dalyvavo devyni žmonės iš 81.
Ir tai nėra sportininkų nežinojimas. Lietuvos lengvosios atletikos federacijos etikos ir drausmės kodekse, patvirtintame 2023 metų gruodžio 14 dieną, socialiniai tinklai apskritai neminimi. Artimiausia nuostata kalba apie „viešus pasisakymus“, bet interneto platformos ten neįvardytos. Viešų Lietuvos tautinio olimpinio komiteto gairių sportininkams taip pat nėra.
Vadinasi, jaunas sportininkas, sulaukęs organizuoto puolimo, neturi nei kam paskambinti, nei kokios tvarkos, kuria remtųsi. Ir kai jo klausiame, ar žinotų, į ką kreiptis, atsakymai išsidėsto taip: tiksliai žinotų 29, maždaug nutuoktų 43, nežinotų 7.
Daugiau nei pusė — „maždaug nutuokčiau“. Krizės metu tai reiškia „ne“.
Trečias atsakymas: blogiausia ne žvaigždėms
Įprasta manyti, kad internete labiausiai kliūva matomiausiems. Duomenys rodo priešingai, ir tai vienas patikimiausių šio tyrimo radinių.
Padalijome atsakiusiuosius į dvi grupes pagal aukščiausią lygį, kuriame varžėsi per pastaruosius dvejus metus.
Rinktinė arba tarptautiniai čempionatai (34 žmonės): bent vieną neigiamą patirtį nurodė 17, tai yra lygiai pusė.
Klubo, miesto ar Lietuvos varžybų lygis (47 žmonės): bent vieną neigiamą patirtį nurodė 35, tai yra trys ketvirtadaliai.
Skirtumas nėra atsitiktinumas — statistinė patikra rodo, kad tokia atskirtis atsitiktinai susidarytų maždaug dviem atvejais iš šimto.
Dar ryškiau tas pats matyti kalbant apie nepageidautiną seksualinio pobūdžio dėmesį: aukščiausio lygio grupėje jį nurodė šeši procentai, žemesnio lygio grupėje — trisdešimt du. Šis skirtumas dar patikimesnis, tačiau aukščiausio lygio grupėje jį sudaro vos keli atvejai, todėl skaičių imkite atsargiai.
Kaip tai paaiškinti? Tikėtiniausias atsakymas — apsauga. Rinktinės sportininkas turi trenerį, komandos gydytoją, kartais psichologą, o svarbiausia — aplinką, kurioje toks dalykas įvardijamas. Klubo lygio šešiolikmetis su atvira paskyra neturi nieko.
Tai reiškia, kad dėmesį reikia perkelti. Visos apsaugos priemonės, apie kurias kalbama, paprastai numatomos matomiausiems. O daugiausia kliūva tiems, apie kuriuos niekas nerašo.
Ketvirtas atsakymas: problema ne treniruotėje, o vakare
Čia lyginame savo atsakymus su tuo, ką rado užsienio tyrėjai. Šviesi juosta — jų skaičius, tamsi — mūsų.
Trys dalykai matyti aiškiai.
Telefoną prieš startą tikrina beveik visi. Likus dviem valandoms iki starto bent kartais į socialinius tinklus žvilgteli 75 sportininkai iš 81. Australijos tyrėjai 2017 metais tokių rado maždaug du trečdalius. Dalį skirtumo paaiškina laikas — nuo 2017-ųjų telefonai iš mūsų gyvenimo neišėjo.
Miegas nukenčia labiau negu kitur. Kad dėl socialinių tinklų eina miegoti vėliau, negu buvo numatę, sako 48 sportininkai — šeši iš dešimties. Europos tyrime tokių buvo mažiau nei pusė. Ir tai vienintelis mūsų duomenų rodiklis, aiškiai susijęs su praleidžiamu laiku: kuo daugiau valandų, tuo vėlesnis miegas. Varžybų išvakarėse po vienuoliktos vakaro telefoną bent kartais atsiverčia 66 žmonės iš 80 atsakiusiųjų.
Bet treniruotėms trukdo mažiau. Kad socialiniai tinklai atima laiką iš treniruočių ar atsigavimo, sutinka 39 sportininkai — mažiau negu europiniame tyrime.
Vaizdas nuoseklus: Lietuvos sportininkų problema susitelkusi vakare ir naktyje, o ne treniruotėje.
Yra ir ketvirtas skaičius, kurį reikia skaityti atsargiai. Tris ir daugiau valandų per dieną socialiniuose tinkluose praleidžia 26 sportininkai — kur kas mažiau negu Amerikos studentų sportininkų tyrime. Bet mes į klausimyną buvome įrašę patikrą: paklausėme, ar žmogus pasitikrino telefono ekrano laiko statistiką, ar tiesiog spėjo. Pasitikrino 28 iš 81. Pasitikrinusieji nurodė pastebimai didesnį laiką negu spėjusieji. Vadinasi, tikrasis skaičius greičiausiai didesnis, o skirtumas nuo amerikiečių — mažesnis, negu atrodo.
Penktas atsakymas: blaško ir pagyrimai
Vienas rezultatas nustebino net mus.
Į klausimyną buvome įrašę teiginį: „Palaikantys komentarai prieš startą man didina spaudimą.“ Su juo sutiko 23 sportininkai — beveik kas trečias.
Tai gali skambėti keistai, bet australų tyrėjai tą patį buvo aprašę dar 2020 metais, kalbėdamiesi su elitiniais sportininkais. Tik iki šiol tai buvo pavienių pokalbių įspūdis, o ne skaičius.
Treneriui iš to kyla labai praktiška išvada. Kai prieš startą sakoma „neskaityk komentarų“, paprastai galvoje turimi blogi komentarai. O trukdyti gali ir geri: šimtas žinučių „tu tikrai laimėsi“ prieš startą yra ne palaikymas, o lūkesčių svoris.
Šeštas atsakymas: blogiausia — ne neapykantos komentarai
Klausimyno pabaigoje palikome tris atvirus klausimus — be jokių iš anksto surašytų atsakymų variantų. Ką duoda socialiniai tinklai, kas juose kenkia ir ką norėtumėte pasakyti klubui ar federacijai. Atsakė atitinkamai 43, 37 ir 29 žmonės.
Apie naudą rašė beveik vienodai: pratimai, technika, apšilimai, mityba, atsigavimas. Ir įkvėpimas matant, kaip treniruojasi geresni. Pajamas, žinomumą ar rėmėjus paminėjo keli žmonės iš keturiasdešimt trijų. Lietuvos sportininkui socialiniai tinklai pirmiausia yra mokymosi vieta, ne karjeros įrankis.
O klausdami apie žalą gavome atsakymą, kurio klausimynas beveik nenumatė. Dažniausios dvi temos — prarastas laikas ir lyginimasis su kitais, maždaug po dešimt atsakymų iš trisdešimt septynių. Neapykantos komentarai — tik trečioje vietoje, apie šešis kartus.
Sportininkai rašo apie tai, kad mato, jog kiti daro daugiau, valgo sveikiau, turi geresnes sąlygas. Kad įdėtas darbas ima atrodyti nieko vertas. Vienas atsakymas nusako tai tiksliau už bet kokį klausimyną: pamačius, kaip sekasi kitiems, pradedama blogai galvoti apie save. Kitas aprašo vakarą: dar viena trumpo vaizdo įrašo peržiūra prieš miegą, ir netikėtai jau praėjusi valanda. Trečia tema — kad internete rodomi dalykai netikri: perdėti vaizdai, dirbtinio intelekto sukurti vaizdo įrašai, standartai, kurių niekas realiai neatitinka.
Tai svarbi pamoka mums patiems. Klausimynas, sudarytas pagal užsienio tyrimus, matavo neapykantą, laiką ir spaudimą dėl įvaizdžio. Sportininkai patys pirmiausia įvardija visai kitą dalyką. Kitoje apklausos bangoje klausimą apie lyginimąsi būtina įtraukti.
Grįžtam prie Lenkijos ginčo
Dabar galime atsakyti į klausimą, nuo kurio pradėjome.
Į klausimyną sąmoningai įrašėme du teiginius — po vieną iš kiekvienos ginčo pusės. Nė vienoje vietoje neminėjome nei Kuś, nei Kiełbasińskos, kad neveiktume atsakymų.
Atsakomybės pusė: „Sportininkai, kuriuos seka daug jaunų žmonių, turėtų galvoti, kaip jų turinys veikia sekėjus.“ Su tuo sutiko 54 sportininkai iš 80 atsakiusiųjų — du iš trijų.
Laisvės pusė: „Tai, ką sportininkas skelbia savo paskyroje, yra tik jo paties reikalas.“ Su tuo sutiko 40 — lygiai pusė.
Skaičiai nesueina į šimtą, ir tai ne klaida. Pažiūrėkime, kaip atsakymai pasiskirsto kartu:
Pozicija
Kiek žmonių
Sutinka su abiem teiginiais iš karto
25
Sutinka tik su atsakomybe, laisvei nepritaria
10
Sutinka tik su laisve, atsakomybei nepritaria
5
Kiti deriniai (neapsisprendę bent dėl vieno)
40
Dažniausia pozicija — sutikti su abiem. Beveik kas trečias sako vienu metu: taip, matomi sportininkai turi galvoti apie poveikį jauniems, ir taip, kiekvienas pats sprendžia, ką kelti į savo paskyrą.
Ir tie du teiginiai tarpusavyje visiškai nesusiję. Patikrinus matyti, kad žinodami vieną atsakymą negalime nuspėti kito.
Vadinasi, ginčas, dėl kurio Lenkijoje kilo triukšmas, remiasi prielaida, kurios patys sportininkai nedaro. Jiems tai ne dvi stovyklos, tarp kurių reikia rinktis. Tai du vienu metu galiojantys dalykai. Suaugusieji ginčijasi dėl priešpriešos, kurios jauni sportininkai nemato.
O kaip dėl kartų?
Diskusija apie sportininkus internete beveik visada nuslysta į kartų karą: esą jaunimas kitoks, jam telefonas svarbiau už treniruotę.
Mūsų duomenys to nepatvirtina. Iš septynių teiginių apie miegą, laiką ir susikaupimą amžius reikšmingai skyrė vieną vienintelį: penkiolikos–septyniolikos metų sportininkai labiau sutinka, kad prieš startą telefonas trukdo susikaupti. Visur kitur jaunesni ir vyresni atsako panašiai. Neigiamos patirties dažnis tarp jaunesnių ir vyresnių statistiškai nesiskiria.
Tai nėra netikėta. Didelė mokslinė apžvalga, apėmusi dvidešimt tyrimų ir beveik dvidešimt tūkstančių žmonių, prieš keliolika metų parodė, kad skirtumai tarp kartų darbo nuostatose yra maži, o dažnai jų iš viso nėra.
Ir pati Lenkijos istorija duoda geriausią priešpavyzdį. Septyniasdešimt ketverių metų trenerė ir devyniolikmetė sportininkė atsidūrė toje pačioje pusėje. Prieštarauja trisdešimt šešerių metų sportininkė — jauniausia iš suaugusiųjų.
Poziciją nuspėja ne gimimo metai, o vaidmuo. Tie, kurie atsako už sportininkės rezultatą — trenerė, mama, psichologas — klausia to paties: ar užtenka laiko, ar nenukenčia sportas. Nė vienas jų neklausia, ką ji skelbia. O moralinį klausimą uždavė žmogus iš išorės.
Įdomu tai, kad būtent trenerės ir mamos klausimas sutampa su tuo, ką rodo tyrimai. Lemia laikas ir momentas, ne nuotraukos pobūdis.
Ko sportininkai prašo
Klausėme tiesiai: kas jums iš tikrųjų būtų naudinga? Buvo galima žymėti kelis atsakymus.
Populiariausias pasirinkimas — galimybė kreiptis į sporto psichologą. Jį pasirinko 34 žmonės, keturi iš dešimties. Tai daugiau nei dvigubai daugiau negu „aiškios gairės, ką galima ir ko negalima“ (16 žmonių).
Antroje vietoje — „man nieko iš to nereikia“ (27 žmonės). Šio atsakymo nevalia nurašyti: daliai sportininkų problemos tikrai nėra, ir tai geras dalykas.
Bet žinutė aiški. Prašoma ne taisyklių. Prašoma žmogaus.
Tą patį rodo ir atviri atsakymai. Vienas sportininkas parašė paprastą sakinį: dažniau tiesiog žmoniškai paklausti, kaip padėti. Kitas — kad reikėtų mokymų šia tema. Trečias pastebėjo, kad sportininkai imasi veiklos socialiniuose tinkluose todėl, kad negauna pakankamai galimybių ir pajamų iš federacijos. Ketvirtas apibendrino taikliausiai: socialiniai tinklai nėra blogis, tik reikia mokėti su jais dirbti.
Ir dar apie pinigus
Straipsnio pradžioje matėme, kad Lietuvoje jau yra sportininkė, turinti šimtatūkstantinę auditoriją ir partnerystės nuorodą profilyje. Tarp mūsų apklaustųjų tokių praktiškai nėra.
Iš sporto per metus nulį eurų arba mažiau nei tris tūkstančius uždirba 62 iš 66 atsakiusių į šį klausimą. Jokio pajamų šaltinio — nei prizinių, nei stipendijos, nei klubo atlyginimo — neturi 49 iš 81. Pajamų iš socialinių tinklų kada nors yra gavę penki žmonės. Rėmėjų turinį skelbia keturi. Agentūros ar vadybininko neturi nė vienas.
Užtat kitokio turinio netrūksta. Kasdienybę, keliones ar šeimą skelbia 52 iš 81, treniruotes ir varžybas — 50, o išvaizdos, mados ar fotosesijų turinį — 27, tai yra kas trečias. Būtent dėl tokio turinio Lenkijoje ir kilo ginčas. Skirtumas tas, kad Lietuvoje jis beveik niekam neneša pinigų.
Ir dar viena skaudi eilutė: 30 sportininkų iš 81 sako, kad dažnai arba visada susilaiko ir įrašo nepaskelbia, nes bijo reakcijos. Tai kas trečias. Prisiminkite uždarą 64 tūkstančių sekėjų paskyrą — tas pats elgesys, tik didesniu masteliu.
Ką siūlome daryti
Federacijai ir klubams — parašyti vieną puslapį. Ne kodeksą, ne strategiją. Vieną puslapį, kuriame būtų parašyta, kas atsitinka, kai sportininkas tampa taikiniu: kam jis praneša, kas su juo pasikalba, kas turi prieigą prie psichologo, per kiek laiko atsakoma. Šiandien tokio puslapio nėra, ir todėl praneša trys iš penkiasdešimt dviejų. Tai pigiausias įmanomas žingsnis su didžiausiu poveikiu.
Ir rasti psichologą t.y. publikuokite min 5 sporto psichologų kontaktus, kurie būtų pasiruošę padėt, patarti.. To prašoma dažniausiai, ir tai ne užgaida — tai vienintelis dalykas, kurio sportininkai patys prašo daugiau negu bet ko kito.
Dėmesį skirti ne matomiausiems. Trečiasis šio tyrimo atsakymas yra ir svarbiausias praktiškai: daugiausia kliūva ne rinktinės nariams, o klubo lygio jaunimui. Jeigu apsaugos priemonės kuriamos tik aukščiausio lygio sportininkams, jos taikomos ten, kur problema mažiausia.
Treneriams — riboti laiką, ne turinį. Vienintelis dalykas, kurį patvirtina ir mūsų, ir užsienio duomenys, yra laiko ir momento svarba. Praktiškai tai reiškia du dalykus: telefoną padėti į šalį likus dviem valandoms iki starto, o varžybų išvakarėse po vienuoliktos vakaro nebenaršyti. Kokias nuotraukas sportininkas kelia savaitės viduryje, treneriui nėra darbas.
Ir dar viena smulkmena, kuri gali būti svarbi: prieš startą duodamas nurodymas „neskaityk komentarų“ turėtų apimti ir gerus komentarus.
Žiniasklaidai — vienas skaičius prieš rašant apie sportininkės išvaizdą. Įžeidimų dėl kūno Lietuvos lengvaatlečiai sulaukia dažniau negu dėl rezultatų. Ir Lenkijos istorija parodė mechanizmą: neapykantos banga beveik niekada neprasideda internete. Ji prasideda tada, kai kas nors su autoritetu duoda jai leidimą.
Ko šie skaičiai neįrodo
Būtų nesąžininga baigti nepasakius, kur šio tyrimo ribos.
Anketą pildė sportininkai savanoriškai. Atsakė tie, kuriems tema aktuali, ir tų klubų sportininkai, kurių treneriai persiuntė laišką. Todėl šie skaičiai nėra visos Lietuvos lengvosios atletikos veidrodis.
Apklausa rodo sąsajas, ne priežastis. Iš to, kad 48 sportininkai sako dėl telefono einantys miegoti vėliau, dar neišplaukia, jog telefonas jiems gadina miegą. Išplaukia tik tai, kad jie patys taip mano.
Tai, ką žmonės sako apie save, nėra matavimas. Tai gerai parodė mūsų pačių patikra dėl ekrano laiko.
Vyrų imtis maža. Dvidešimt penki žmonės — per mažai, kad būtų galima patikimai lyginti vyrus ir moteris. Radome, kad vyrai praleidžia daugiau laiko socialiniuose tinkluose, o moterys dažniau sutinka, kad sportininkes vertina griežčiau. Bet neigiamos patirties skirtumų tarp lyčių patvirtinti negalėjome — ne todėl, kad jų nėra, o todėl, kad tokiai imčiai to per mažai.
Sekėjų skaičiai yra momentinė nuotrauka. Šiame straipsnyje pateikti socialinių tinklų duomenys užfiksuoti 2026 m. rugsėjo 6 dieną ir kiekvieną savaitę keičiasi.
Ir vienas palyginimas, kurio prašome nedaryti. Europos tyrime, kurį cituojame, buvo klausiama vieno bendro klausimo apie patirtą neapykantą internete, ir teigiamai atsakė vienas iš dešimties. Mes klausėme apie penkis konkrečius dalykus atskirai, ir bent vieną nurodė du iš trijų. Tai nėra tas pats matavimas. Konkretūs klausimai visada duoda didesnius skaičius. Sakyti, kad „Lietuvoje šešis kartus blogiau“, būtų klaidinga.
O kol kas turime tiek: pusė apklaustų Lietuvos lengvaatlečių per metus išgirdo ką nors bloga apie savo kūną, du iš trijų patyrė bent vieną nemalonią patirtį internete, ir trys iš penkiasdešimt dviejų rado, kam apie tai pasakyti. Blogiausia — ne žvaigždėms, o tiems, kurių pavardžių niekas nežino.
Tyrimą atlieka lengvoji.com kartu su sporto psichologijos studentais iš JAV universitetų. Apklausa anoniminė, duomenys surinkti 2026 m. rugpjūčio 27 – rugsėjo 6 d. Socialinių tinklų rodikliai paimti iš viešų paskyrų ir patikrinti 2026 m. rugsėjo 6 d. Sportiniai rezultatai — pagal Pasaulio atletikos (ang. World Athletics) duomenų bazę.
Rugpjūčio 30 d., sekmadienį, Berlyno olimpiniame stadione įvyko „ISTAF 2026“ – vienos seniausių pasaulyje vienadienių lengvosios atletikos varžybų, priklausančios Pasaulio atletikos Žemyno turo (ang. World Athletics Continental Tour) sidabro lygai. Varžybas stebėjo 41 000 žiūrovų, todėl Berlyno startas ir 2026 m. liko vienu lankomiausių lengvosios atletikos renginių pasaulyje. Diena buvo ypatinga tuo, kad rengta prabėgus vos dviem savaitėms po Birmingemo Europos čempionato ir likus savaitei iki rugsėjo 4–5 d. Briuselio Deimantinės lygos (ang. Diamond League) finalo. Vokiečiai iškovojo penkias pergales, o rutulio stūmimo sektoriuje pagerintas varžybų rekordas.
ISTAF2026 Berlin
Julianas Weberis – 89,54 m ir penkta „ISTAF“ pergalė iš eilės
Europos čempionas Julianas Weberis pergalę buvo užsitikrinęs dar prieš paskutinįjį bandymą, tačiau šeštuoju metimu nusvietė ietį 89,54 m. Berlyne gyvenančiam vokiečiui tai – penkta šių varžybų pergalė iš eilės, iškovota kitą dieną po 32-ojo gimtadienio.
Antras liko buvęs pasaulio čempionas grenadietis Andersonas Petersas (83,32 m), trečias – amerikietis Marcas Minichello (83,28 m), ketvirtas – Birmingemo Europos čempionato sidabro medalininkas Nickas Thummas (83,10 m). Penktas su 81,87 m liko lietuvis Edis Matusevičius – geriausią rezultatą jis pasiekė jau pirmuoju bandymu. Primename, kad rugpjūčio 15 d. Birmingeme Weberis šeštuoju bandymu nuo antros vietos šoktelėjo į pirmąją ir su 90,40 m iškovojo Europos čempiono titulą – tai čempionatų rekordas, nuo 1998 m. priklausęs britui Steve’ui Backley’ui (89,72 m), ir pirmas per 90 m nusviestas metimas šių pirmenybių istorijoje.
Leo Neugebaueris laimėjo „ISTAF“ trikovę
2025 m. pasaulio ir šių metų Europos dešimtkovės čempionas Leo Neugebaueris Berlyne startavo ne visame daugiakovės (ang. combined events) cikle, o specialiai „ISTAF“ sudarytoje trikovėje: 100 m, disko metimas ir 1 500 m bėgimas.
100 metrų jis nubėgo per 10,91 sek., tačiau disko sektoriuje, kuris laikytas jo stipriąja puse, pirmieji du bandymai buvo neįskaityti. Trečiuoju – paskutiniu – metimu vokietis nusvietė diską 58,54 m, artimiausią varžovą aplenkė daugiau nei dešimčia metrų ir už šią rungtį gavo 1 050 taškų. Baigiamajame 1 500 m bėgime taikyta Gundersono sistema, todėl Neugebaueris į startą žengė turėdamas solidžią persvarą ir jos nebeužleido – trikovę laimėjo taip pat, kaip ir 2024 m. Antras liko Amadeusas Gräberis, trečias – estas Rasmusas Rooslehtas, penktas – Niklasas Kaulis.
Gesa Krause – geriausias sezono rezultatas pasaulyje
Europos kliūtinio bėgimo čempionė Gesa Krause pasirinko rečiau rengiamą 2 000 m kliūčių distanciją, paskutiniuose dviejuose ratuose atitrūko nuo varžovių ir finišavo per 5 min. 56,79 sek. – tai geriausias 2026 m. rezultatas pasaulyje šioje distancijoje. Antra finišavo tautietė Olivia Gürth’ė (6:02,65). Varžybų rekordas išliko nepajudėjęs – pačios Krause 2019 m. tame pačiame stadione nubėgtos 5 min. 52,80 sek. yra greitesnės.
Emilis Agyekumas – pergalė savo mieste
Berlyniečio Emilio Agyekumo pergalė 400 m su barjerais (48,18 sek.) buvo viena emocingiausių dienos akimirkų. Vokietijos rekordininkas ir Birmingemo Europos čempionato sidabro medalininkas finišavo beveik sekunde pirmiau už antrąjį – tautietį Owe Fischer-Breiholzą (49,03 sek.); trečias liko britas Alastairas Chalmersas (49,14 sek.). Moterų 400 m su barjerais laimėjo jamaikietė Rushell Clayton’ė (53,72 sek.).
Chase Jackson’ė – 21,02 m ir 42 metų rekordo pabaiga
Ryškiausias dienos rezultatas atkeliavo iš rutulio stūmimo sektoriaus. Dukart pasaulio čempionei amerikietei Chase Jackson’ei prireikė vieno bandymo: pirmuoju ji nustūmė rutulį 21,02 m ir pirmą kartą karjeroje peržengė 21 metro ribą. Septyniais centimetrais pagerintas jos pačios JAV rekordas (20,95 m), o rezultatas kartu tapo ir Šiaurės Amerikos rekordu – ankstesnis, kubietės Belsy Lazos 20,96 m, buvo pasiektas dar 1992 m. Per pastaruosius 14 metų 21 metro ribą buvo peržengusi tik nyderlandietė Jessica Schilder’ė (21,09 m šių metų gegužę).
Kartu „ISTAF“ rekordų lentelė neteko vienos seniausių viršūnių: Helenos Fibingerovos 1984 m. rugpjūčio 17 d. pasiektus 20,98 m amerikietė pagerino keturiais centimetrais, tad rekordas išsilaikė 42 metus. Antra liko kanadietė Sarah Mitton’ė (20,10 m), trečia – vokietė Yemisi Mabry (19,73 m).
Sprintas, estafetė ir kitos rungtys
Moterų 100 m Gina Lückenkemper’ė su 11,22 sek. liko antra – nusileido jamaikietei Sabrinai Dockery (11,13 sek.); Christania Williams’ė su tokiu pat 11,22 sek. laiku buvo trečia. Tačiau be pergalės Lückenkemper’ė neliko: kartu su Marvinu Schulte, Rebekka Haase ir Lucasu Ansah-Peprah ji laimėjo mišrią 4×100 m estafetę (40,99 sek.) prieš Nyderlandus (41,32 sek.). Šis formatas šiemet ypač aktualus: 2028 m. Los Andželo olimpinėse žaidynėse mišri sprinto estafetė turėtų debiutuoti olimpinėje programoje.
Vyrų 100 m jamaikietis Kadrianas Goldsonas laimėjo per 9,98 sek. (vėjas 0,0 m/s); geriausias iš vokiečių – Lucasas Ansah-Peprah, ketvirtas su 10,23 sek. Vyrų 1 500 m australas Cameronas Myersas nubėgo 3 min. 30,96 sek., antras liko vokietis Robertas Farkenas (3:31,73). Šuolį su kartimi laimėjo filipinietis Ernestas Johnas Obiena (5,82 m). Moterų disko metime pirmavo dukart olimpinė čempionė amerikietė Valarie Sion’ė (67,89 m), antra – Leia Braunagel’ė (64,60 m), trečia – Shanice Craft’ė (61,61 m).
U20 amžiaus grupės „Rudi Thielio mylioje“ ispanas Bakras El Asri finišavo per 3 min. 58,89 sek. ir buvo vienintelis šiame bėgime įveikęs keturių minučių ribą – antrasis atsiliko daugiau nei penkiolika sekundžių. Para rungtyse Niko Kappelis laimėjo F41 klasės rutulio stūmimą (14,06 m), o Felixas Strengas – 100 m (10,85 sek.).
Dėl traumų „ISTAF“ praleido du garsūs vokiečių vardai – šuolininkė į tolį Malaika Mihambo ir sprinteris Owenas Ansah.
Kodėl tai svarbu
Berlynas šiemet buvo vienas paskutinių aukšto lygio Europos startų prieš rugsėjo 4–5 d. Briuselio Deimantinės lygos finalą ir rugsėjo 11–13 d. Budapešto „World Athletics Ultimate Championship“. Daliai sportininkų tai buvo paskutinis šlifavimo startas, kitiems – proga uždaryti sezoną pilnoje arenoje.
Prieš 48 metus, 1978 m. rugpjūčio 18 d., Kišiniove (dabartinė Moldova) vykusiose varžybose iš Pakruojo kilusi Vilma Bardauskienė (mergautinė pavardė Augustinavičiūtė) nušoko 7,07 m ir tapo pirmąja moterimi pasaulio istorijoje, peržengusia simbolinę septynių metrų ribą šuolyje į tolį. Tai buvo naujas pasaulio rekordas.
Vos po vienuolikos dienų, rugpjūčio 29 d., Prahoje vykusio Europos lengvosios atletikos čempionato kvalifikacijoje Bardauskienė pagerino savo pačios rekordą dviem centimetrais – 7,09 m. Taip per mažiau nei dvi savaites ji tapo dviejų pasaulio rekordų autore, o to paties čempionato finale iškovojo aukso medalį.
Bardauskienei 1978 m. tebuvo 25-eri. Ji atstovavo Sovietų Sąjungai, tačiau Lietuvoje visada buvo laikoma sava – sporto kelias prasidėjo Pakruojyje.
Įdomi detalė: 7,09 m pasaulio rekordas Prahoje gimė ne finale, o kvalifikacijoje – varžybų dalyje, kuri paprastai laikoma tik formalumu kelyje į medalius.
Bardauskienės rekordas atlaikė iki 1982 m. rugpjūčio 1 d., kai jį pagerino rumunė Anișoara Cușmir (vėliau geriau žinoma kaip Anișoara Stanciu). Šiandien Bardauskienė laikoma viena ryškiausių Lietuvos lengvosios atletikos istorijos figūrų, o jos rezultatas 7,09 m ilgai išliko vienas garsiausių šalies pasiekimų tarptautiniame lygyje.
Šaltiniai: Wikipedia (LT/EN) apie Vilhelminą Bardauskienę, en.wikipedia.org; Lietuvos sporto enciklopedija, lse.lt; LRT straipsnis „Lietuvis – pasaulio rekordininkas: reti atvejai ir iki šiol nepajudinti rekordai“, lrt.lt.
★ 4ACTIVE PASIŪLYMAI · Treniruokis su profesionalais
Pakelk savo bėgimą į kitą lygį
Teorija – gerai, bet greičiausiai tobulėsi su treneriu. Išsirink, kas tinka tau:
Melburno universiteto biomechanikos komanda „Annals of Biomedical Engineering” žurnale 2026 m. paskelbė tyrimą „Running Speed is Maximized by Strengthening the Hip Flexors and Hip Adductors”. Tyrimo tikslas – suranguoti, kurios kojos raumenų grupės labiausiai lemia maksimalų sprinto greitį.
Tyrėjai naudojo viso kūno raumenų–skeleto modelį ir dinaminės optimizacijos algoritmą, kuris nuspėja, kaip pakinta 100 m sprinto rezultatas, kai konkretaus raumens jėga padidėja 10 %. Toks kompiuterinis metodas leidžia atskirti kiekvienos raumenų grupės indėlį – tai fiziškai neįmanoma padaryti eksperimente su realiais atletais.
#hip flexor
Pagrindinės išvados aiškios. Pirma, klubo raumenys yra svarbiausi maksimaliam greičiui: 10 % stipresni klubo raumenys padidina maksimalų sprinto greitį 2,59 %. Palyginimui, tokio pat dydžio čiurnos raumenų jėgos padidėjimas duoda tik 1,02 %, o kelio raumenų – vos 0,33 % naudos.
Antra, funkciškai suskaidžius klubo raumenis, ryškiausias efektas priklauso būtent nuo klubinių lenkiamųjų raumenų (ang. hip flexors) – tai raumenys, kurie „ištraukia” koją į priekį per bėgimo žingsnio grąžinimo fazę. 10 % stipresni klubiniai lenkiamieji padidina maksimalų greitį 1,40 %, o klubo pritraukiamieji (ang. hip adductors) – 1,12 %, klubo tiesiamieji (ang. hip extensors) – 0,77 %.
Trečia, tyrimas dar kartą patvirtina, kad blauzdos raumenys yra „paskutinė ranka” – čia investuotas laikas ir svoris duoda mažiausią atsaką, nors būtent čiurnos ir blauzdų pratimai dažniausiai populiarinami socialiniuose tinkluose kaip „sprinto raktas”.
Ką iš to imti treneriui? Autoriai pateikia tris rekomendacijas.
Pirma, į savaitės planą būtinai įtraukti tikslinius klubo lenkimo pratimus – tiek jėgos (pvz., stovint klubo lenkimas su guma, klubo lenkimas gulint ant nugaros su svarmeniu ant kojos), tiek greičio (pvz., aukšto kelio bėgimas 20 m, „A” ir „B” pratimai su tempu, kojos lenkimo pratimai su lengvu pasipriešinimu).
Antra, nesiaurinti dėmesio tik į blauzdą ir sėdmenis. Nors pastaraisiais metais mokslinis dėmesys daugiausiai buvo skiriamas užpakalinės šlaunies raumenims (ang. hamstrings) ir sėdmenims, klubiniai lenkiamieji yra pamiršta grandis. Tyrimas rekomenduoja klubui skirti mažiausiai 2 iš 4 savaitinių jėgos treniruočių ciklų.
Trečia, priekinės grandies stiprinimą reikia derinti su užpakaline. Vien tik klubinių lenkiamųjų stiprinimas be užpakalinės šlaunies balanso didina traumos riziką (klasikinis raumenų disbalanso (ang. muscle imbalance) scenarijus).
Įdomi metodologinė detalė: tyrėjai naudojo tą patį modeliavimo pagrindą, kuris ankstesniais metais buvo naudojamas Usaino Bolto bėgimo mechanikai analizuoti – aiškinant, kodėl greitieji sprinteriai koją per grąžinimo fazę judina ne tik atgal, bet ir aiškiu apskritimo judesiu (ang. front-side mechanics). Naujajame darbe šis judesys tiesiogiai siejamas su klubo lenkimo jėga.
Tolesni klausimai, į kuriuos tyrimas atsakymo dar neduoda: kokia optimali klubo lenkimo pratimų dozė vaikams ir paaugliams, kaip pratimų atsakas keičiasi su amžiumi ir kaip klubo grandies stiprinimas veikia ne tik maksimalų, bet ir pagreitėjimo greitį. Autoriai žada šiuos klausimus atskirai analizuoti artimiausiais metais.
Ką iš tikrųjų sako mokslas apie kofeino, cukraus ir „energijos“ pažadą — ir kodėl tikras kuras atrodo nuobodžiai.
Socialiniuose tinkluose plinta amerikiečių trenerio įrašas su drąsia antrašte: „Energetiniai gėrimai nepadovanoja tavo sportininkui pranašumo — jie jį tyliai atima.“ Žinutė paprasta ir emocinga: kofeinas išplauna vandenį, cukrus dar labiau sausina, o po dopamino ir adrenalino „pakilimo“ seka smegenų nuosmukis kaip tik tada, kai rungtynės sprendžiasi.
#Energetiniai gerimai
Kaip visada su virusiniu turiniu, tiesa yra kažkur tarp šūkio ir tikrovės. Dalis teiginių yra tikslūs, dalis — supaprastinti, o vienas kitas reikalauja niuanso. Šiame straipsnyje išgryninsime, ką iš tikrųjų rodo tyrimai, kur populiarusis įrašas šiek tiek persistengia, ir — svarbiausia — ką iš to turėtų pasiimti jauno sportininko treneris ir tėvai.
Iš karto pasakykime aiškiai: išvada nepasikeičia — komerciniai energetiniai gėrimai augančiam sportininkui netinka. Bet priežastys yra tikslesnės ir įdomesnės, nei „kofeinas išplauna vandenį“.
Kas iš tikrųjų yra energetiniame gėrime
Prieš kalbant apie poveikį, verta pažiūrėti į sudėtį. Tipinis energetinis gėrimas turi maždaug 300–320 mg kofeino litre. Standartinė 250 ml skardinė — apie 80 mg kofeino, o populiarios 500 ml skardinės — jau apie 160 mg. Prie to pridėkite apie 27 g cukraus 250 ml skardinėje (5–6 arbatiniai šaukšteliai) — tai jau beveik visa rekomenduojama paros cukraus norma viename gėrime.
Palyginimui, Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) suaugusiam sveikam žmogui saugia laiko iki 400 mg kofeino per parą ir iki 200 mg vienkartinę dozę. O vaikams ir paaugliams saugia riba nustatyta ties 3 mg kofeino kilogramui kūno svorio per parą. Konkretus pavyzdys: 50 kg sveriančiam paaugliui tai reiškia vos ~150 mg kofeino per dieną — vienas didesnis energetinis gėrimas šią ribą pasiekia arba viršija vienu gurkšniu, dar neįskaičius arbatos, kolos ar šokolado.
Būtent todėl teisinis kontekstas Lietuvoje toks aiškus: Lietuva 2014 m. tapo pirmąja Europos Sąjungos valstybe, uždraudusia energetinių gėrimų pardavimą nepilnamečiams. Vėliau tuo pačiu keliu pasekė Latvija (2016), Lenkija ir Rumunija (2024), Vengrija ir Bulgarija (2025). Tai ne mados reikalas — tai apsauga, paremta fiziologija.
Teiginys nr. 1: „Dehidratacijos apgaulė“
Ką sako įrašas: kofeinas yra diuretikas, jis traukia vandenį iš organizmo, o pridėjus daug cukraus skysčių netenkama dar daugiau — ne energijos.
Ką sako mokslas: čia reikia niuanso. Kofeino diuretinis poveikis dažnai perdedamas. Ramybės būsenoje ir įprastiems kofeino vartotojams jis yra silpnas, o fizinio krūvio metu praktiškai išnyksta — intensyvaus darbo metu organizmas išskiria antidiuretinį hormoną ir sumažina kraujotaką inkstuose, todėl kofeino „šlapinimą skatinantis“ poveikis būna nuslopinamas. Tyrimai rodo, kad iki ~300 mg kofeino dozės dehidratacijos požiūriu yra beveik nereikšmingos; realų skysčių netekimą pastebimai didina tik didelės (virš 500 mg) dozės arba staigus didelis kiekis žmogui, nepratusiam prie kofeino.
Vadinasi, šūkis „kofeinas išplauna vandenį“ yra techniškai per grubus. Tačiau tikroji problema niekur nedingsta — ji tiesiog kitokia:
Cukrus, o ne vien kofeinas, kenkia hidratacijai krūvio metu. Labai koncentruotas cukraus tirpalas (energetiniai gėrimai dažnai ~10–11 proc. cukraus) lėtina skysčio pasišalinimą iš skrandžio ir gali sukelti pilvo diskomfortą bei pykinimą treniruotės metu. Vandens ir elektrolitų atžvilgiu tai prastesnis pasirinkimas nei paprastas vanduo.
Pakeitimo efektas. Kai jaunas sportininkas geria energetinį gėrimą, jis dažniausiai NEgeria vandens. Problema ne tik tai, kas gėrime yra, bet ir tai, ko sportininkas dėl jo negauna.
Taigi įrašo esmė teisinga — energetinis gėrimas nėra hidratacijos priemonė — tik mechanizmas yra labiau apie cukrų ir pasirinkimą, o ne vien apie kofeiną kaip „siurblį“.
#image_title
Teiginys nr. 2: „Smegenų nuosmukis“
Ką sako įrašas: energetiniai gėrimai pakelia dopamino ir adrenalino lygį; kai pakilimas baigiasi, smegenys smunka — nukenčia dėmesys, atmintis ir emocijų kontrolė.
Ką sako mokslas: šis teiginys iš esmės teisingas ir gerai paaiškinamas fiziologija. Kofeinas blokuoja adenozino receptorius (adenozinas — medžiaga, kaupianti nuovargio signalą) ir netiesiogiai sustiprina dopamino bei simpatinės nervų sistemos (adrenalino) veiklą. Iš čia — budrumas, „pakilimas“, greitesnis pulsas. Bet tai skolinta energija, o ne sukurta: kai kofeinas pasišalina, sukauptas adenozinas „grįžta“ iš karto, atsiranda atatranka — nuovargis, dirglumas, sunkiau susikaupti.
Prie to prisideda cukraus kreivė: staigus gliukozės šuolis, po kurio seka insulino atsakas ir kritimas žemyn. Deriny su kofeino atatranka gaunamas būtent tas „kritimas“, apie kurį kalba treneris. Paaugliams, kurių nervų sistema jautresnė stimuliatoriams, tai reiškiasi kaip jauduliškumas, nerimas, „ūkanotas“ mąstymas ir prastesnė emocijų kontrolė — ir šis nuosmukis mėgsta ateiti kaip tik antroje rungtynių pusėje ar lemiamu momentu, kai reikia šaltakraujiškumo.
Sąžiningas niuansas: ar kofeinas apskritai „neveikia“?
Kad būtume mokslui sąžiningi — reikia pasakyti ir kitą pusę. Grynas kofeinas yra vienas geriausiai ištirtų ergogeninių (darbingumą gerinančių) papildų suaugusiems sportininkams. Dozės apie 3–6 mg/kg gali pagerinti ištvermę, budrumą ir suvokiamą pastangą. Tai tiesa, ir dėl to profesionalai kofeiną naudoja apgalvotai.
Bet čia ir slypa esmė. Viena vertus — izoliuotas, dozuotas kofeinas suaugusiam, treniruotam sportininkui. Kita vertus — saldus, nereguliuojamos sudėties komercinis energetinis gėrimas augančiam paaugliui. Tai du visiškai skirtingi dalykai. Ergogeninis kofeino poveikis nepateisina energetinio gėrimo jauno sportininko krepšyje — lygiai kaip tai, kad vaistas veikia tinkama doze, nereiškia, kad visą pakuotę galima gerti kaip limonadą.
Kodėl jaunas sportininkas — atskiras atvejis
Vaikų ir paauglių organizmas nėra „mažas suaugęs“. Keli faktai, kuriuos verta įsidėmėti:
Mažesnis kūno svoris → didesnė dozė kilogramui. Tas pats gėrimas paaugliui yra proporcingai stipresnė kofeino dozė nei suaugusiam.
Besivystanti širdis ir smegenys. Tyrimai fiksuoja padidėjusį kraujospūdį, dažnesnį pulsą ir padidėjusį arterijų standumą po energetinių gėrimų vartojimo; medicinos literatūroje aprašyti ir aritmijų atvejai jauniems žmonėms. Todėl pediatrijos organizacijos (pvz., Amerikos pediatrijos akademija) laikosi aiškios pozicijos: energetiniams gėrimams vaikų ir paauglių racione vietos nėra.
Miegas. Kofeino pusinės eliminacijos laikas — apie 5 valandas (kai kuriems ilgesnis). Popietinis ar vakarinis energetinis gėrimas ardo miegą — o būtent miegas, o ne gėrimas, yra vieta, kur vyksta realus atsigavimas ir adaptacija po treniruotės.
Elgesio kontekstas. 2024 m. apžvalgos rodo, kad intensyvus energetinių gėrimų vartojimas paaugliams siejasi su prastesniu miegu, virškinimo negalavimais ir kitais rizikingais įpročiais.
Kas yra tikrasis kuras
Virusinio įrašo pabaiga skamba nuobodžiai — ir kaip tik todėl ji teisinga. Tikra energija neblizga. Ji statoma iš trijų dalykų, kiekvieną dieną:
Miegas — 8–10 val. augančiam sportininkui. Čia vyksta raumenų, nervų sistemos ir smegenų atsigavimas.
Vanduo — hidratacija prieš, per ir po krūvio. Ilgesnėms nei valandos ar labai karštoms treniruotėms — sportinis gėrimas su elektrolitais (tai NE energetinis gėrimas).
Tikras maistas — angliavandeniai, baltymai ir riebalai iš realaus maisto, o ne cukraus ir stimuliatorių mišinys iš skardinės.
Nuobodu? Taip. Bet būtent tai suteikia pranašumą, kuris nedingsta antroje rungtynių pusėje.
Praktinės rekomendacijos treneriui, tėvams ir sportininkui
Iki 18 metų — jokių energetinių gėrimų. Tai ne perdėtas atsargumas, o Lietuvoje galiojanti norma nuo 2014 m. ir tarptautinių pediatrijos organizacijų pozicija.
Nemaišykite „hidratacijos“ ir „stimuliacijos“. Vanduo drėkina; sportinis gėrimas su elektrolitais tinka ilgam ar karštam krūviui; energetinis gėrimas — nei viena, nei kita.
Prieš varžybas ieškokite kuro, o ne „kibirkšties“. Normalus miegas, pusryčiai su angliavandeniais ir baltymais, pakankamai vandens duoda stabilią energiją be nuosmukio.
Sekite paslėptą kofeiną. Kola, ledinė arbata, prieštreniruočių mišiniai, šokoladas — paaugliui viskas sumuojasi link tų ~3 mg/kg ribos.
Saugokite miegą. Jokio kofeino antroje dienos pusėje. Miegas — pigiausias ir galingiausias „legalus dopingas“.
Kalbėkitės, o ne draudkite iš aukšto. Jaunimą veikia rinkodara — „boost“, „focus“, „edge“. Paaiškinkite, kad tai skolinta energija su palūkanomis, ir pasiūlykite veikiantį pakaitalą.
Išvada
Virusinis įrašas pataiko į esmę, net jei vieną kitą mechanizmą supaprastina. Energetinis gėrimas jaunam sportininkui nėra pranašumas — tai skolinta energija, už kurią sąskaita ateina kaip tik netinkamu momentu: sulėtėjusia reakcija, ankstesniu nuovargiu, jauduliškumu ir prastesniu miegu. Kofeinas kaip ergogeninė priemonė turi savo vietą suaugusiųjų sporte — bet tai neturi nieko bendra su saldžia skardine paauglio krepšyje.
Treniruok kūną. Maitink smegenis tikru maistu. Statyk pasitikėjimą iš miego, vandens ir nuoseklumo. Toks pranašumas neblizga — bet ir neišnyksta.
Šaltiniai
EFSA (European Food Safety Authority), „Scientific Opinion on the Safety of Caffeine“ (2015): saugios kofeino ribos suaugusiems (400 mg/parą, 200 mg vienkartinė) ir vaikams/paaugliams (3 mg/kg/parą).
European Parliament Research Service, „Energy drinks consumption in minors: EU and national measures“ (2025): energetinių gėrimų sudėtis ir nacionaliniai draudimai (Lietuva 2014 ir kt.).
Nationwide Children’s Hospital / American Academy of Pediatrics — gairės dėl sportinių ir energetinių gėrimų jauniems sportininkams.
Wu Tsai Human Performance Alliance — kofeino diuretinio poveikio krūvio metu apžvalga.
„The Dark Side of Energy Drinks: A Comprehensive Review of Their Impact on the Human Body“, PMC (2023).
„Cardiovascular Toxicity of Energy Drinks in Youth“, The Journal of Pediatrics (2024).
Likus mažiau nei dviem savaitėms iki 27-ojo Europos lengvosios atletikos čempionato, „British Athletics” federacija oficialiai paskelbė 98 sportininkų sudėtį, kuri rugpjūčio 10–16 d. gins Novuna Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos spalvas Birmingemo Alexandro stadione. Tai istorinis įvykis – pirmasis kartas, kai Europos čempionatas vyksta Jungtinėje Karalystėje.
Rinktinę atveda dvi ryškiausios pastarųjų metų šeimininkų žvaigždės: Tokijo olimpinė čempionė ir Paryžiaus olimpinė vicečempionė 800 m bare Hodgkinson’ė bei sprintė Asher-Smith’ė, dalyvavusi jau trejose olimpinėse žaidynėse. Vyrų 400 m distancijoje į startą stos keturkart Europos čempionas ir dukart Paryžiaus olimpinis medalininkas Hudson-Smithas.
#Hunt
1500 m rungtyje Didžioji Britanija turės dvi rimtas kandidates į aukso medalį: pasaulio salės čempionę ir 2024 m. Europos vicečempionę Hunter Bell’ę bei 2022 m. Europos aukso medalininkę Muir’ę. Sprinto 100 m distancijoje kartu su Asher-Smith’e startuos jaunoji Hunt’ė, kuri stos ir į 200 m rungtį; 100 m bare bus ir 2022 m. Europos vicečempionė Neita.
Septynkovę į kovą praves 2019 m. pasaulio čempionė ir Paryžiaus olimpinė vicečempionė Johnson-Thompson’ė – kartu su ja starto komandoje bus O’Dowda, praėjusiame Europos čempionate užėmusi septintąją vietą.
Kalendorius rodo, kad tarp šeimininkų startuojančiųjų nebus vieno svarbaus vardo – mylios pasaulio rekordininko Kerro, kuris visą 2026 m. sezoną planavo aplink liepos 18 d. rekordą Londone ir Škotijos atstovavimą namų „Commonwealth Games” žaidynėse. Vienas didžiausių ne Britanijos rinktinės traukos vardų – Norvegijos vidutinių nuotolių žvaigždė Ingebrigtsenas, grįžęs po Achilo sausgyslės traumos ir Birmingeme startuosiantis tik 5 000 m rungtyje; toks jo pasirinkimas Britanijos 1 500 m bėgikams atveria papildomą galimybę.
Švedija jau anksčiau paskelbė pirmuosius 33 vardus, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos ir Nyderlandų federacijos galutines sudėtis paskelbs artimiausiomis dienomis. „European Athletics” tinklapyje jau publikuojami pirmieji rungčių dalyvių sąrašai, o organizatoriai skelbia, kad rugpjūčio 15 d. „Super Saturday” vakaro sesija praktiškai išparduota.
Šeimininkų taktika iš vardų sąrašo aiški – žaisti stipriomis kortomis nuo pirmos iki paskutinės dienos, ypatingą dėmesį skiriant vidutinių nuotolių bėgimo, sprinto ir daugiakovės rungtims.
★ 4ACTIVE PASIŪLYMAI · Treniruokis su profesionalais
Pakelk savo bėgimą į kitą lygį
Teorija – gerai, bet greičiausiai tobulėsi su treneriu. Išsirink, kas tinka tau:
Pastarojo dešimtmečio norvegų ištvermės mokyklos sėkmė – nuo Ingebrigtsenų šeimos iki 400 m barjerų pasaulio rekordininko Warholmo – iš esmės pakeitė vidutinių ir ilgųjų nuotolių treniravimo modelį visame pasaulyje. „Dvigubojo slenksčio” treniruotė (ang. double threshold) šiuo metu yra viena aktyviausiai tyrinėjamų metodų sporto mokslo darbuose.
#aukštikalnių treniruotės
Metodo esmė paprasta: tą pačią dieną atliekamos dvi tempo treniruotės – rytinė ir vakarinė, – abi vykdomos aiškiai kontroliuojamo laktato ribose, dažniausiai tarp 2 ir 3 milimolių litre. Kraujo laktato lygis matuojamas per pačias treniruotes, ir atletas turi mažinti tempą ar sutrumpinti intervalą, jei laktatas pakyla virš pasirinktos ribos.
Toks reguliavimas leidžia atlikti dideles apimtis slenksčio krūvio zonoje ir nesukelti tokio nuovargio, kuris trukdytų grįžti į kokybišką treniruotę po kelių valandų. Buvęs Norvegijos maratono bėgikas ir metodikos formuotojas Bakkenas nurodo, kad tipinis tokios paros bendras kokybinio darbo laikas siekia 40–60 min., o savaitinė slenksčio apimtis – 60–90 min. per keturias dienas.
Tarp abiejų dienos treniruočių atsigavimo langas – 6–10 val., o kaloringas maistas ir miego kokybė šioje sistemoje tampa lygiaverčiais treniruotei elementais. Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto (NTNU) tyrimai atskiroje linijoje rodo, kad „4 kartus po 4 min.” aukšto intensyvumo protokolas – atliekamas 90–95 % maksimalaus širdies susitraukimų dažnio ribose – reikšmingai padidina maksimalų deguonies suvartojimą (VO2max) net gerai išsitreniravusiems bėgikams.
Kokie praktiniai patarimai treneriams, dirbantiems su Lietuvos jaunimo grupėmis? Pirmas žingsnis – įsigyti bent kelis kokybiškus laktato matuoklius, be jų metodika virsta spėjimu, nes vidiniai pojūčiai slenksčio zonoje būna klaidinantys. Antra – palaipsniui didinti savaitinę apimtį slenksčio zonoje, pradėjus nuo dviejų 20 min. intervalų per dieną, o ne iš karto kopijuojant elitą.
Trečia – neperkelti šio modelio automatiškai jauniausiems atletams; pagrindiniu tikslu iki 18–19 metų amžiaus vis dar lieka bazinės aerobinės talpos ugdymas ir bendras judesio kokybės mokymas. Ketvirta – neatsisakyti aukšto intensyvumo darbo: „4 kartus po 4 min.” protokolas puikiai dera šalia dvigubojo slenksčio dienos ir suteikia stimulą maksimaliam deguonies suvartojimui.
Penkta – kruopščiai vesti dienoraštį, kuriame užrašomas laktato lygis kiekvienoje treniruotėje: būtent duomenys, o ne pojūčiai leidžia išvengti perkrovos. Norvegų modelis nėra magiškas receptas, tačiau jis primena elementarų dalyką – kokybiškas kilometras, atliktas kontroliuojamoje slenksčio zonoje, dažnai duoda daugiau nei tas pats kilometras, atliktas per dideliu intensyvumu.
Metodikos plėtra tęsiasi: 2025–2026 m. moksliniai darbai jau tiria, kaip individualizuoti slenksčio ribas pagal genetinius laktato tvarkymo skirtumus, o tai kitą dešimtmetį galėtų dar labiau pakeisti ištvermės treniravimo kraštovaizdį.
