1995 m. rugpjūčio 7 d. Geteborgo Ullevi stadione vyko vyrų trišuolio finalas pasaulio lengvosios atletikos čempionate. Britas Jonathanas Edwardsas, tuometis pasaulio rekordo savininkas (jis ką tik buvo pakėlęs ribą iki 17,98 m), aikštynan įžengė kaip favoritas, bet niekas, įskaitant jį patį, nesitikėjo, kas įvyks per kitas trisdešimt minučių.
Pirmojo bandymo metu Edwardsas peržengė 18 metrų ribą – nušoko 18,16 m. Per istoriją iki tos akimirkos joks žmogus nebuvo to pasiekęs. Tribūnos nuščiuvo: pasaulio rekordas, naujas 18m lygis, pirmas pasaulio čempionato medalis – viskas viename šuolyje. Bet vos po dvidešimties minučių, antrojo bandymo metu, Edwardsas vėl įsibėgėjo, atsispyrė ir… 18,29 m!. Antrasis šuolis. Antrasis pasaulio rekordas tą popietę. Pirmasis žmogus, peržengęs ir 18 metrų ir 60 pėdų ribas.
Tas 18,29 m – iki šios dienos nenuverstas pasaulio rekordas. Per visą paskesnę kartą tik septyni vyrai apskritai peržengė 18 m ribą, o niekam iš jų – net dvigubai pasaulio čempionui amerikiečiui Christianui Tayloriui – nepavyko priartėti arčiau nei per 10 cm prie britiško etalono.
Edwardsas vėliau yra pasakojęs, kad pati popietė buvo tarsi „šiaurinis vėjas“: viskas tilpo į savo vietą. Atsispėrimo metu jis nenešė kuprinės su skaičiais ir formulėmis – jis ramiai bėgo bei tikslingai uždėdavo koją taip, kaip akmenėlis žinguliuoja vandens paviršiumi. Jo trišuolio esme dažniausiai įvardijamas kaip „šuolis-spyruoklė (bouncas)“: minimalus kontaktas su žeme, maksimalus greičio išlaikymas, beveik nematomas hop-step-jump perėjimas.
Šįmet, 2026 m. rugpjūtį, sukaks lygiai 30 metų nuo Geteborgo pavakario. Tai ne atsitiktinai sutampa su Europos čempionatu Birmingame – Britanijoje natūrališkai aktyvinama visa Edwardso istorija, o pats jis dalyvauja kelete jubiliejinių renginių. Įdomi detalė: pats Edwardsas yra pripažinęs, kad nei vienas iš dviejų istorinių šuolių jam neatrodė ypatingas iki tol, kol nepamatė rezultato lentos. „Antrasis tikrai pasirodė lengvas. Vis dar bandau suprasti, kodėl tą popietę negalėjau prijungti dar penketo centimetrų,“ – „Team GB“ jubiliejinio interviu pasakojo Edwardsas.
Lengvosios atletikos pasaulis šiandien diskutuoja, ar šis rekordas iš viso sumušamas. Aiškios technologijos atsakymo nėra, tačiau prikabintų sensorių ir biomechaninių modelių amžiuje rekordas tampa simboliu: tobula technika, taikytas tinkamu metu tinkamu vėju, gali pranokti dešimtmečius scientifinio dosavimo.
Britų sprinto žvaigždė Romellas Glave’as ilgai laukė šios akimirkos. Birželio 20 d. Birmingeme vykusiame Didžiosios Britanijos čempionate dvidešimt šešerių metų sportininkas finale pasiekė 9,98 s ir pirmą kartą su legaliu vėju įveikė dešimties sekundžių barjerą. Iki šio bėgimo Glave’as buvo lenkęs 10 sekundžių šešis kartus, tačiau visi tie startai vyko su per stipriu vėju – įskaitant 9,88 Savonoje. Tad penktadienio vakaras Aleksandro stadione tapo psichologiniu lūžiu visam jo sezonui.
#European Athletics / Getty Images
Bėgimas buvo neeilinio tankumo: pirmasis ir antrasis greitinosi beveik visus 40 metrų, o paskutinį atkarpos trečdalį Glave’as „uždarė” švaresne technika ir tvirtesniu paskutinių žingsnių išlaikymu. Jo 9,98 sulygino europinį pirmavimą su Vokietijos sprinteriu Owenu Ansahu, šį sezoną tokį patį rezultatą pasiekusiu praėjusią savaitę. Antroje vietoje finišavęs Adamas Thomas finiše prarado tik tris šimtąsias, o trečias liko Eugene’as Amo-Dadzie, taip pat sutilpęs į 10,07.
Birmingemas šiemet tampa daugiau nei tik vieta čempionatui – tai ir rugpjūtį čia vyksiančio Europos lengvosios atletikos čempionato „generalinė salė”. Aleksandro stadionas po pernai metų pasaulio U20 čempionato pasiruošė naujam dangos sluoksniui, ir paskutiniai matavimai parodė, kad takas itin greitas. Penktadienį vėjo greitis 100 m finale siekė +1,1 m/s – t. y. iš esmės neutralus, todėl 9,98 yra reprezentatyvus rodiklis, o ne dovana iš atmosferos.
Pati Britanijos sprinto karta atrodo labiau subalansuota nei prieš metus: Glave’o pasiekimas parodė, kad Europos čempionato finale britai turės bent tris kandidatus į pusfinalį, o pridėjus penktosios linijos atletą Jeremiahą Azu ir grįžtantį Zharnelį Hughesą, vyrų estafetė pretenduoja į medalį.
Patys svarbiausi faktai treneriams: Glave’as paskutinius mėnesius dirbo ties starto faze – jo blokų atstumai buvo sumažinti 5 cm, o pirmasis žingsnis tapo aktyvesnis. Tai sutampa su pastaruoju metu mokslinėje literatūroje pabrėžiama tendencija individualizuoti starto pozą, atsisakant „vienos teisingos technikos” paradigmos. Birmingemo finalas šias mokslines žinias pavertė konkrečiu rezultatu.
Glave’o pavyzdys įdomus ir Lietuvos atletams: 9,98 niekur nedingo per naktį – tai daugiau nei dvejų metų kryptingo darbo derinys (jėga + RFD + starto kampai). Penktadienio bėgimas patvirtino, kad lūžio momentas pasiekiamas ne vienoje treniruotėje, o nuolatiniu sistemingu darbu.
Birželio 7-osios vakaras Stokholmo „Olympiastadion“ buvo skirtas tapti dar viena Mondo Duplanto šventės data, tačiau Švedijos žvaigždė pirmą kartą per beveik trejus metus paliko sektorių be aukso medalio. „Bauhaus-Galan“ Deimantų lygos etape pasaulio rekordininką ir penkioliktąjį kartą savo paties rekordą atnaujinusį švedą įveikė australas Kurtis Marschallas, taip nutraukdamas keturiasdešimt iš eilės laimėtų varžybų seriją, prasidėjusią dar 2023-iųjų rugpjūtį.
#Kurtis Marschallas / Vida Press nuotr.
Į susitikimą Mondo atvyko kaip nepaprastas favoritas – kovo mėnesį Upsaloje vykusiose „Mondo Classic“ varžybose jis pakėlė pasaulio rekordą iki 6,31 m, o sezono pradžioje atrodė neįveikiamas. Tačiau šįkart aukštis 6,11 m liko nepaklustas – Duplantis nesugebėjo įveikti šios kartelės, o Marschallas, parodęs ramybę ir techninę brandą, pelnė pirmąją vietą ir didžiausią karjeros pergalę. Stadionas, iki paskutinės bandymo akimirkos tikėjęsis dar vieno pasaulio rekordo, šįkart taikiai paplojo ir laimėtojui iš antipodų.
Po varžybų Mondo žurnalistams sakė, kad pralaimėjimas yra normali sporto dalis ir kad svarbiausi sezono įvykiai – Birmingemo Europos čempionatas rugpjūčio 10–16 dienomis – dar tik priekyje. Treneris Greg Duplantis (sportininko tėvas) pridūrė, kad pirmą kartą per ilgą laiką gauta pamoka gali būti net naudingesnė nei dar viena pergalė: ji primena, kad nė vienas atletas, net pasaulio rekordininkas, nėra apsaugotas nuo prastesnės dienos.
Stokholmo etape pasirodė ir kiti garsūs Europos atletai. Norvegas Jakobas Ingebrigtsenas patvirtino, kad ruošiasi pulti 1500 m, mylios ir 5000 m pasaulio rekordus, o britė Dina Asher-Smith stojo prieš pasaulio sprinto čempionę Melissą Jefferson-Wooden 100 m distancijoje. Tarp žiūrovų netrūko ir Lietuvos lengvosios atletikos sirgalių – Baltijos šalims artimas Skandinavijos stadionas tradiciškai sutraukia ne vieną mūsiškį.
Šis Mondo „nepralaimėjimo“ kontekstas svarbus ir mums, Lietuvos treneriams bei sportininkams, nes parodo, kad net geriausio pasaulio atleto ruošos ciklai nėra tobuli – yra dienų, kai kartelė nepasiduoda. Tai pamoka mūsų jauniesiems šuolininkams: kelias į rezultatą eina pro pralaimėjimus, o ne aplink juos.
2026 m. lengvosios atletikos treneriams mokslas pateikia ne naują pliometrijos „atradimą”, o aiškesnį, geriau struktūruotą paveikslą, kaip ir kada jį naudoti praktiškai. Per pastaruosius 12 mėnesių „PubMed”, „Frontiers in Physiology” ir „Springer” žurnaluose pasirodė ne mažiau kaip septynios meta-analizės, kurios apjungia daugiau nei 60 nepriklausomų tyrimų. Bendras principas išsiplečia: pliometrika nėra tik „šuoliai į dėžę” – tai sistemingas tempimo-trumpinimo ciklo (Stretch-Shortening Cycle, SSC) panaudojimas tam tikrose treniruočių zonose ir tam tikrais sezono periodais.
#kritimo šuolis
Ką sako naujausi tyrimai
Šiemet paskelbtoje paauglių komandinio sporto sportininkų meta-analizėje (PubMed, 2026 birželis) buvo apibendrinti 31 tyrimas su daugiau nei 1 000 dalyvių. Išvada – tinkamai dozuota pliometrika reikšmingai pagerina sprinto laikus, šuolio aukštį, reakcijos jėgą ir kryptingumo kaitos greitį, o saugumo profilis išlieka geras, jei laikomasi keturių taisyklių: progresijos, pakankamo poilsio tarp serijų, paviršiaus parinkimo ir individualaus krūvio pritaikymo. „Frontiers” 2026 m. moterų krepšininkų darbas (jis tinka ir lengvajai atletikai) parodė, kad 6–10 savaičių programa pakelia counter-movement jump rezultatą 6–9 %, sprintą 5–30 m – iki 3,2 %. Atskirai paskelbtas darbas apie horizontaliąją pliometriką su 11–14 m. lengvaatlečiais patvirtina – kryptingi šuoliai į tolį, daugkartiniai šuoliai ir „bounding” pratimai keičia sprinto kinemetriją (žingsnio dažnį ir kontaktinį laiką) jau po 12 sesijų. Tai labai svarbi žinia jaunųjų grupių treneriams – pliometrika nėra „suaugusiųjų” priemonė.
Trys taisyklės, kurias treneris šiandien turi įsirašyti
Pirma – „vertikali pirmiau, horizontali paskui”. Sprinteriams labiausiai persiduoda horizontalūs pliometriniai pratimai (bounding, single-leg long jumps), tačiau jiems atlikti reikia stabilumo, kurį suteikia vertikalūs šuoliai (drop jump, box jump). Antra – pakopiškas progresavimas pagal kontaktų skaičių per sesiją: pradėdantiėsiems 40–60, vidutiniams – 80–120, elito grupei – iki 200, bet niekada be techninio aspekto. Trečia – krūvio periodizacija pagal varžybinį kalendorių: pliometrijos „peak” privalo įvykti 2–3 savaitės iki pagrindinių varžybų, o ne paskutinę savaitę, kai siekiama „šviežumo” (tapering).
Pliometrika ir saugumas: ką siūlo 2026 m. konsensusas
ALTIS ir „Science For Sport” 2026 m. balandį paskelbtoje konsensus dokumento versijoje aiškiai pasakyta: drop jump aukštis 11–14 m. amžiaus grupėje neturėtų viršyti 30 cm, 15–17 m. amžiaus – 45 cm, suaugusiems sprinteriams – iki 60 cm, ir tik tada, jeigu reaktyvioji jėga (RSI) yra didesnė nei 2,0. Tai praktiškas filtras, leidžiantis išvengti pertreniravimo ir Achilo bei kelio sąnario traumų. Treniruočių pavienės savaitės struktūra dažniausiai siūlo dvi pliometrines sesijas – vieną „greičio-elastingumo” (trumpas kontaktas, žemas tūris) ir vieną „jėgos-šuolio” (gilesnis kontaktas, vidutinis tūris).
Klaidos, kurių vis dar pasitaiko
Treneriai dažniausiai daro tris klaidas: pridurti pliometrinius pratimus po sunkios jėgos treniruotės (kai centrinė nervų sistema jau pavargusi), neprižiūrėti technikos „mėmuose” pratimuose (skipping, bounding) ir pamiršti, kad „tylioji” pėdos pliometrika (mini-šuoliai ant priekinės pėdos dalies) yra svarbus pasiruošimo dalies elementas. 2026 m. tyrimai rekomenduoja pradėti sesiją būtent nuo „tyliosios” pliometrikos, kuri parengia kojos elastingą ir sumažina traumų riziką.
Praktiška savaitės pavyzdys
Pirmadienis – jėgos rytas + tyloji pliometrika (40 kontaktų).
Penktadienis – horizontalios pliometrijos sesija (bounding 4×30 m, hop-and-stick serijos 3×8).
Ši struktūra dera su vidutinės apkrovos sprinto savaite ir leidžia palaikyti aukštą RSI vasaros sezone, kai varžybos vyksta kas savaitę.
Išvada treneriams
Pliometrika 2026-ųjų sezone nebėra priedinė priemonė – tai centrinė sprinterio, šuolininko, daugiakovininko paruošimo dalis. Bet ji turi būti pamatuojama (kontaktinis laikas, RSI), planuojama (periodizacija ir saugumas) ir techniškai švari. Kitaip net geriausi pratimai virsta tik gražiu video „Instagrame”, kuris realiame rezultate nepadeda. Šių metų mokslas tai sako labai aiškiai.
Birželio 17-osios vakaras Palangos stadione buvo malonus: apie 16 laipsių šilumos, saulėta, vėjas startų metu šokinėjo nuo +0,1 iki +2,0 m/s. „COSMA CUP“ 2026 / Pasaulio atletikos žemyno turo (ang. WA Continental Tour) bronzos lygio etapas transliuotas Europos atletikos (ang. European Athletics) platformoje, starto linijoje – lietuviai, latviai, lenkai, skandinavai, net atletai iš Ekvadoro ir Kongo.
Statistika sako, kad iš varžybų su asmeniniu rekordu (ang. Personal Best, PB) ar bent sezono geriausiu (ang. Season Best, SB) rezultatu paprastai grįžta apie 10 proc. dalyvių. Palangoje šis procentas, sprendžiant iš lentelės, buvo gerokai aukštesnis – bet apie tai po sąrašo. Pirmiausia – kas konkrečiai įvyko bėgimo rungtyse.
„COSMA CUP“ 2026 Palangoje
Ką pamatėme
100 m, moterys. Ema Rupšytė – 11,52 sek., 2 vieta finale, vos už nugaros ekvadoriečių Aimaros Nazareno (11,47). Tai apie 0,15 sek. prasčiau nei Rupšytės asmeninis rekordas. Bet sidabras tarptautiniame finale lieka sidabru, nepaisant laiko.
200 m, vyrai, A finalas. Gediminas Truskauskas – 20,79 sek. (sezono geriausias) – pergalė finale. Geriausias rezultatas tarp visų aštuonių finalininkų, įskaitant svečius iš Latvijos, Norvegijos ir Italijos. Vakaro ryškiausias lietuvių pasirodymas sprinte.
200 m, vyrai, B finalas. Aistis Manton – 21,81 sek. (SB), Martynas Kolupaila – 21,98 sek. (SB): abu pagerino sezono rezultatą. Danielius Vasiliauskas – 22,91 sek., be SB / PB žymės – prasčiau nei rodyta šį sezoną.
200 m, vyrai, C finalas. Šis finalas buvo praktiškai vien lietuviškas, ir tai gera žinia: Matas Janarauskas – 22,15 sek. (SB), Kostas Skrabulis – 22,31 sek. (SB), Augustinas Baliutavičius – 22,31 sek. (PB!), Arminas Šeštokas – 22,72 sek. (SB). Keturi iš penkių startavusių – su geresniu nei sezono ar net karjeros rezultatu. Penktas, Arnas Vainorius (22,96 sek.), – be žymės. Dovydas Jocius į taką taip ir neišėjo (nestartavo).
200 m, moterys, A finalas. Lukrecija Sabaitytė – nestartavo. Vienintelė lietuvė šiame finale, ir ji net nebėgo – kalbėti apie laiką čia neturi prasmės.
200 m, moterys, B finalas. Akvilė Jonauskytė – 24,56 sek. (SB), Ema Marčiulionytė – 24,85 sek. (SB). Abi su sezono rekordais.
400 m, vyrai, A finalas. Lukas Sutkus – 48,08 sek. (SB), 6 vieta stipriame finale, kur laimėtojo (Portugalijos O. M. Elkhatibo) laikas – 46,49 sek. su asmeniniu rekordu.
400 m, vyrai, B finalas. Edvardas Aukštuolis – 48,38 sek. (SB, 2 vieta), Lukas Šermukšnis – 49,08 sek. (SB), Erikas Žotkevičius – 50,12 sek. (SB). Tačiau Eimantas Vansevičius (49,60 sek.) ir Dariuš Križanovskij (50,14 sek.) – sezono forma šįkart neparodyta.
400 m, moterys, A finalas. Modesta Justė Morauskaitė – 53,21 sek. (SB) – PERGALĖ. Lietuvos rekordininkė vėl įrodė klasę, nors pagal turimus duomenis tai apie 2,72 sek. prasčiau nei jos asmeninis rekordas. Pats šis skirtumas savaime įdomus: jis rodo, koks aukštas yra (o gal buvo?) jos lygis, kai „visi kintamieji susidėlioja“ tinkamai.
400 m, moterys, B finalas. Diana Viličkaitė – 55,69 sek. (PB!), Marija Šarkauskaitė – 57,99 sek. (PB!). Pagal laiką – silpniausias dienos finalas, bet abi bėgikės grįžo su asmeniniais rekordais. Tai irgi pergalė, tik kitokia.
Tiesiai šviesiai
Jei reikia vardinti be diplomatijos – pagal vakaro rezultatus tai atrodo taip.
Pasirodė labai gerai: Gediminas Truskauskas (200 m, auksas su SB), Modesta Justė Morauskaitė (400 m, auksas, nors toli nuo absoliutaus PB), Augustinas Baliutavičius (200 m C finalas, PB), Diana Viličkaitė ir Marija Šarkauskaitė (400 m B finalas, abi PB), Ema Rupšytė (100 m sidabras, nepaisant to, kad žemiau PB), bei dauguma 200 m C finalo lietuvių – keturi iš penkių su SB ar PB.
Pasirodė prasčiau, nei rodyta šį sezoną: Danielius Vasiliauskas, Arnas Vainorius, Eimantas Vansevičius, Dariuš Križanovskij – visi keturi be SB / PB žymės, t. y. bėgo lėčiau, nei jau yra bėgę šiemet.
Pati skaudžiausia žinia: Lukrecija Sabaitytė ir Dovydas Jocius – nestartavo. Čia jau ne apie laiką, o apie tai, kad finalas tiesiog neįvyko.
O ar tai turėtų būti vien asmeninių rekordų gaudynės?
Galima taip ir vardinti – pergales, nesėkmes, dešimtąsias sekundės dalis. Bet ar sprintas, ir apskritai lengvoji atletika, turi būti vien pasiekimų prie asmeninio rekordo medžioklė? Ar taip iš viso galima vertinti?
Yra ir daugiau kintamųjų: treniruočių ciklas tuo momentu, temperatūra take, kelionė ir skrydžiai prieš startą, starto intensyvumas, centrinės nervų sistemos (CNS) būsena, prisitaikymas, kuris kinta nuo mėnesio į mėnesį. Sportininkas iš tikrųjų yra įkaitas savo paties laikrodžio rankose – praktiškai niekada tiksliai nežino, kokiam laikui bėga, kol kerta finišo liniją.
Pasakojama, kad lenkų sprinto legenda Marianas Voroninas (Marian Woronin) sakęs: jei būtų žinojęs, kad bėga Lenkijos rekordo tempu, tai būtų „dar pridėjęs“. Sprinteriai dažnai geriausius rezultatus, net pasaulio rekordus, pasiekia tada, kai jaučiasi prasčiausiai. Kai Usainas Boltas fiksavo savo pirmąjį pasaulio rekordą, jam beveik nieko nepalankaus nebuvo: jautėsi sunkiai, varžybos be galo vėlinamos dėl audros, slėgis – nepalankus. Panašiai ir Asafa Powellas – vienoje iš savo geriausių distancijų sulėtino tempą prieš finišą, galėjo „pridėti“, bet jei būtų pridėjęs, rekordo tiesiog nebūtų buvę.
Sprintas šia prasme – absurdiškas: sportininkas tiesiog nežino. Sprintas yra NEUROLOGINIS, o ne logiškas dalykas. Apie tai galima kalbėti ilgai. Kantrybė – ta mantra, kurią kartoja visi, kurie šioje srityje ilgai dirba.
Ar kas nors iš Lietuvos atletų iš Palangos išvažiavo su asmeniniu rekordu? Taip – minėti Baliutavičius, Viličkaitė, Šarkauskaitė. Apie tai dažnai nerašoma, nors tai galėtų „pakelti“ žiniasklaidos pasiekiamumą. Tik klausimas kitas: ar kas nors įvertintų to asmeninio rekordo diapazoną, jo santykinumą – jei viskas, kaip žinia, yra santykinis?
Romoje griūva rekordai – Trey Cunninghamas tampa 29-uoju mažiau nei 13 sek. (ang. sub-13) barjeriečiu, Julien Alfred sugrąžina skolą Jefferson-Wooden.
Ketvirtadienio vakarą Romos „Stadio Olimpico“ arenoje vyko ketvirtasis 2026 metų „Wanda“ Deimantinės lygos (ang. Wanda Diamond League) etapas – tradicinės „Golden Gala Pietro Mennea“ varžybos, kurios ne pirmą kartą tapo viena ryškiausių sezono pradžios arenų. Italijos sostinė šįkart išvydo iškart kelis rekordus, pasaulinius sezono geriausius rezultatus ir vieną iš įdomiausių dvikovų moterų sprinto fronte.
Trey Cunninghamas
Vyrų 110 metrų barjerų bėgime amerikietis Trey Cunninghamas parodė, kad pasiruošimas naujam sezonui jam pavyko nepriekaištingai. Buvęs NCAA (ang. National Collegiate Athletic Association – JAV nacionalinė koledžų sporto asociacija) čempionas finišavo per 12,98 sek. – tai jo asmeninis rekordas, naujas šių varžybų rekordas (ankstesnis priklausė Allenui Johnsonui nuo 1999 metų), pasaulio metų lyderis ir, dar svarbiau, „bilietas“ į ypatingą klubą. Cunninghamas tapo vos 29-uoju istorijoje atletu, ribą įveikusiu greičiau nei per 13 sekundžių. Tai psichologiškai milžiniška riba šioje rungtyje, kurią peržengia tik pasaulio elitas – ir tai pirmas kartas, kai šis barjeras peržengtas 2026 m. sezone.
Moterų 200 metrų bėgime tikra dvikova vyko tarp Sent Lusijos olimpinės čempionės Julien Alfred ir pasaulio 200 m čempionės Melissos Jefferson-Wooden. Po įtemptos jėgų išbandymo finišas atiteko Alfred – 21,93 sek., aplenkus Jefferson-Wooden, kuri finišavo per 22,17 sek. Trečioji buvo dar viena amerikietė Anavia Battle (22,39 sek.), o ketvirtąją vietą iškovojo britė Amy Hunt (22,52 sek.). Alfred laimėjimas turi simbolinę reikšmę – taip ji „atsiima skolą“ iš Jefferson-Wooden, kuri tik prieš kelias savaites ją buvo aplenkusi.
Moterų 5000 metrų bėgimą laimėjo etiopė Likina Amebaw, kuri parodė geriausią karjeros pasirodymą – 14:18,41. Tai naujas pasaulio metų rezultatas ir žymiai geresnis už ankstesnį asmeninį pasiekimą. Vyrų ieties metime sirgaliai galėjo grožėtis netikėtu rezultatu – Šri Lankos atstovas Rumesh Tharanga Pathirage nusviedė ietį 92,62 m, tai naujas šalies rekordas ir asmeninis rezultatas. Antrą vietą užėmė pasaulio čempionas Andersonas Petersas – 83,91 m.
Moterų šuolyje su kartimi Didžiosios Britanijos atstovė Molly Caudery iškovojo pirmąją sezono Deimantinės lygos pergalę, įveikusi 4,80 m kartelę. Tokį patį rezultatą fiksavo ir Nina Kennedy bei Angelica Moser, todėl trijulė pasidalijo medaliais – Caudery atiteko aukso pozicija pagal mažesnį bandymų skaičių. Romos varžybos dar kartą įrodė, kad Deimantinės lygos Europos etapai yra sezono lakmuso popierėlis prieš didžiuosius rugpjūčio iššūkius – pirmiausia, Europos čempionatą Birmingame rugpjūčio 10–16 d.
Gegužės pabaiga Europos lengvajai atletikai tapo tikru sezono pagreičio tašku. Per vieną savaitgalį žemyno stadionuose susidėjo keli skirtingi, bet treneriui labai svarbūs sluoksniai: klubinė komandinė kova, ilgųjų distancijų atranka, reitingo taškų medžioklė ir pirmieji rimtesni vasaros formos patikrinimai. Kitaip tariant, prasidėjo tas laikotarpis, kai rezultatai jau nebėra tik „pasiruošimo ženklai“, o tampa realiais argumentais atrankoms, reitingams ir sezono strategijai.
Ryškiausias savaitgalio akcentas buvo Europos klubų taurė – Europos vyresniųjų atletikos klubų čempionų taurė (ang. European Champion Clubs Cup Track & Field Senior, ECCC), gegužės 23–24 d. surengta Ispanijoje, Kasteljone, Gaetà Hugueto stadione. Tai viena aiškiausių tikros klubinės lengvosios atletikos formų Europoje: ne pavienių žvaigždžių pasirodymas, o viso klubo gylio testas nuo sprinto iki metimų, nuo šuolių iki estafečių. 2026 m. varžybose galutinėse įskaitose dalyvavo 11 vyrų ir 13 moterų komandų; vyrų varžybas laimėjo „Sporting Clube de Portugal“ su 194 taškais, moterų – „Diputación Valencia Club Atletismo“ su 222 taškais.
ECCC logotipas
Lietuviškam kontekstui šalia šio turnyro neišvengiamai iškyla Vilniaus SK „Cosma“ vardas. Tai ne epizodinis Europos klubų taurės dalyvis, o klubas, kuris 2015–2019 m. realiai įrašė Lietuvos vardą į šio formato istoriją. 2015 m. Dubnicoje prie Vaho, Slovakijoje, „Cosma“ pirmą kartą Lietuvos istorijoje Europos klubų taurės B grupėje startavo ir vyrų, ir moterų komandomis – abi komandos savo grupes laimėjo ir iškovojo teisę kilti į stipriausią A grupę.
Ndikumwenayo
2016 m. Mersine, Turkijoje, abi „Cosma“ komandos debiutavo jau tarp stipriausių Europos klubų ir užėmė ketvirtąsias vietas. Tai buvo labai stiprus rezultatas, nes A grupėje paprastai susirenka ne „gražiai atrodantys“ klubai, o realiai nacionaliniuose čempionatuose dominuojančios struktūros, turinčios pilmą rungčių padengimą.
Vėliau „Cosma“ Europos klubų taurėje išliko matoma vyrų įskaitoje. 2018 m. Birmingame vyrų komanda užėmė penktąją vietą ir išsaugojo vietą aukščiausiame divizione, o 2019 m. Kasteljone vėl pakilo iki ketvirtosios vietos, surinkusi 98 taškus. Skaičiuojant paprastai: „Cosma“ šiame ECCC cikle startavo keturiose vykusiose laidose – 2015, 2016, 2018 ir 2019 m.; 2015 ir 2016 m. dalyvavo vyrų bei moterų komandos, 2018 ir 2019 m. – vyrų komanda. 2017 m. varžybos buvo atšauktos, todėl tarpas tarp 2016 ir 2018 m. nebuvo sportinis praleidimas.
2026 m. Kasteljono varžybose „Cosma“ jau nestartavo. Viešuose galutiniuose protokoluose Lietuvos klubas nėra įtrauktas nei į vyrų, nei į moterų įskaitą. Atskiro oficialaus LLAF ar klubo paaiškinimo, kodėl šį kartą „Cosma“ nedalyvavo, viešai rasti nepavyko, todėl tiksliausia formuluotė būtų tokia: „Cosma“ 2026 m. ECCC varžybose nedalyvavo, nes nebuvo tarp galutinai registruotų ir patvirtintų komandų; konkreti nedalyvavimo priežastis viešai neįvardyta. Oficialūs ECCC dokumentai numato ankstyvas paraiškas, galutinių įrašų terminus, registracijos ir apgyvendinimo įmokas, todėl be klubo ar federacijos komentaro spėlioti apie priežastį būtų būrimas iš kavos tirščių.
Svarbu ir platesnis fonas: pastaraisiais metais „Cosma“ aiškiai sustiprino ne tik sportinį, bet ir organizacinį vaidmenį. 2025 m. „Cosma Cup“ tapo pirmuoju Pasaulio atletikos žemyno turo (ang. World Athletics Continental Tour) serijos stadiono renginiu Lietuvoje, o 2026 m. numatyti ir jau pravesti ir „Cosma Indoor Cup“ („Cosmos“ uždarų patalpų taurė) Kaune, ir „Cosma Cup“ Palangoje. Tai nėra oficialus atsakymas, kodėl klubas nedalyvavo ECCC, bet tai rodo, kad „Cosma“ šiandien veikia ne vien kaip klubas dalyvis, bet ir kaip tarptautinio lygio varžybų organizatorius.
Tą patį gegužės 23 d. savaitgalį ilgųjų distancijų specialistų dėmesys krypė į Europos 10 000 m taurę La Specijoje, Italijoje. Jei Europos klubų taurė parodo klubų struktūros gylį, tai 10 000 m taurė yra vienas geriausių žemyno ištvermės būklės termometrų. Čia svarbu ne tik vieta protokole, bet ir bėgimo taktika, ritmo laikymas, paskutinių ratų dinamika bei sportininko pasirengimas pereiti iš pavasarinio darbo į vasaros čempionatų ritmą.
Tuo pat metu Briuselio Karaliaus Boduino stadione vyko „IFAM Outdoor Brussels“ – bronzinio lygio Pasaulio atletikos žemyno turo (ang. World Athletics Continental Tour) varžybos. Tokie startai gegužės pabaigoje sportininkams dažnai tampa pirmu rimtu bandymu medžioti reitingo taškus, kvalifikacinius normatyvus ir patikrinti, ar treniruočių stovyklose sukaupta forma jau persikelia į varžybinį ritmą. Profesionaliam treneriui tokie mitingai įdomūs ne vien rezultatais, bet ir tuo, kas kokią rungtį renkasi, kokiu momentu įeina į sezoną ir kiek rizikuoja anksti kelti intensyvumą.
Gegužės kalendoriaus tankumą papildė ir kiti aukšto lygio susitikimai: Vokietijoje vykęs „Internationales Pfingstsportfest Rehlingen“, priklausantis sidabriniam Žemyno turo (ang. Continental Tour) lygiui, bei Lenkijos šuolių su kartimi varžybos „Lisek w domu“, bronzinio lygio specializuotas mitingas. Tai nėra tik gražūs pavadinimai kalendoriuje. Tokie startai leidžia sportininkams rinktis labai tikslų kelią: vieni medžioja normatyvą, kiti – reitingo taškus, treti tikrina techniką prieš nacionalinius čempionatus.
Lietuvos lengvosios atletikos bendruomenei ši gegužės pabaiga yra aiškus ženklas: vasaros sezonas jau prasidėjo ne teoriškai, o realiai. Europos klubų taurė priminė, kad lengvoji atletika nėra vien individualių rezultatų sportas – klubinė struktūra, rungčių padengimas ir komandos gylis gali būti tokie pat svarbūs kaip vienas ryškus lyderis. 10 000 m taurė parodė ištvermės kryptį, „IFAM“ ir Rehlingenas atidarė normatyvų bei reitingų medžioklę, o „Cosma“ istorija ECCC kontekste primena, kad Lietuvos klubas jau buvo tarp stipriausių Europos komandų.
Todėl šis savaitgalis buvo ne šiaip varžybų virtinė. Tai buvo sezono signalas: dabar prasideda laikotarpis, kai kalendorius, logistika, klubo strategija ir sportininko forma turi veikti kartu. Lengvojoje atletikoje vien talento neužtenka. Reikia sistemos. Kaip nemalonu, kad net sporte chaosas nelaimi vien dėl savo entuziazmo.
Kritinė Kirsty Coventry pozicijos ir jos implikacijų analizė.
Kirsty Coventry, TOK prezidentė
Problema ir kontekstas
Pasaulio (Tarptautinio) olimpinio komiteto (TOK, ang. International Olympic Committee, IOC) prezidentė Kirsty Coventry neseniai pareiškė, kad jokiu būdu nepalaiko olimpinių atletų apmokėjimo arba premijavimo sistemos. Jos argumentas pagrįstas asmenine patirtimi: ji pati kilusi iš šalies ir sporto šakos, kuriose atlygis nėra standartas. Tuo pačiu metu Coventry primena, jog olimpinis judėjimas turėtų investuoti į atletų paramą jų karjeros metu, o ne per žaidynes.
„I don’t believe in paying athletes. And I come from a small country. I come from a sport that doesn’t necessarily pay athletes very well.
And I still don’t believe we should be paying athletes at the Olympic Games.”
— Track & Field Gazette (@TrackGazette) May 27, 2026
Ši pozicija iškelia svarbų diskusijos klausimą: ar olimpinės žaidynės turėtų būti atlygintinas darbas, ar tai yra idėjų, šlovės ir nacionalinio prestižo rezultatas? Šiame straipsnyje analizuosime Coventry argumentus kritiškai ir pateiksime platesnę perspektyvą šiam kompleksiniam klausimui.
Kirsty Coventry pozicija: kas ir kodėl
Coventry argumentas pagrįstas dviem pagrindiniais stulpais. Pirmiausia, ji teigia, kad atlygis nėra olimpinio judėjimo dalis, nes žaidynės yra ideologinė sąjunga, kurioje šalys varžosi dėl pagarbos ir prestižo, o ne dėl finansinio pelno. Antra, ji siūlo alternatyvią viziją: stiprią atletų paramą jų kelyje tapti olimpiečiais, o ne tiesioginį atlyginimą.
Coventry perspektyva parodo žmogų, kuris asmeninėje karjeroje pasitikėjo sistemos idealais. Bet šis romantinis požiūris griūna susidūrus su šalta realybe.
Kritika Nr. 1: globalinės nelygybės problema
Coventry kilusi iš Zimbabvės, šalies su ribota sporto finansavimo infrastruktūra. Jos asmeninė patirtis nėra reprezentatyvi visam pasauliui. Bet kaip tai veikia Jungtinių Valstijų, Australijos ar Britanijos atletus? Daugelis iš šių šalių olimpiečiai gauna nuolatinę valstybės paramą, privatūs rėmėjai finansuoja jų treniravimą, o infrastruktūra yra pasaulio lygio.
Kai kuriems atletams, ypač iš kuklesnių ekonomikų, olimpinės žaidynės yra VIENINTELĖ finansinė proga savo karjerose gauti didelį atlyginimą. Pasakymas nepalaikyti atlygio iš dalies reiškia: mes priimame globalinę sistemą, kurioje skurdesni atletai lieka skurdūs, o turtingesni – turtingi. Tai nenaudinga ir netiksli spraga.
Kritika Nr. 2: nesubalansuota parama
Coventry siūlo: turėtume rasti daugiau būdų tiesiogiai padėti atletams per jų karjerą. Bet kurie būdai? Ir kas juos finansuos?
Tarptautinio olimpinio komiteto biudžetas jau yra svarstymo objektas. Jei TOK rūpintųsi atletais per visą jų karjerą, jie jau tai darytų. Klausimas nėra padrąsus – jis politinis. Jei vienas konkursų tipas negali pakeisti viso požiūrio, tai dėl to, kad olimpinis judėjimas nepriima, jog olimpinės žaidynės yra prestižinis produktas, kurio atlygis yra žemiausias rinkoje.
Faktais kalbant: daugelis svarbiausių sporto čempionatų (futbolo pasaulio taurė, Vimbldono turnyras, NBA čempionatas) moka tiesioginį atlyginimą medalininkams ir dalyviams. Kodėl olimpinės žaidynės turi būti išimtis, nors jos yra labiau komercializuotos nei dauguma kitų sporto renginių?
Kritika Nr. 3: komercinis olimpinio judėjimo paradoksas
Šis argumentas gal svarbiausias. TOK ir šeimininkės šalies valdžios institucijos gauna milijonus dolerių iš olimpinių žaidynių išlaidoms. Transliacijų teisės, rėmėjystės sutartys, aprangos atlygiai – šios struktūros uždirba nepalygintai daugiau. 2021 m. Tokijo žaidynėse visas biudžetas siekė maždaug 16 milijardų dolerių.
Jei olimpinės žaidynės yra idėjinė sąjunga, tai ši idėja yra komercinė idėja. TOK, miestų valdybos ir transliuotojai gauna pelną. Atletai tokių atlygų negauna. Tai veidmainystė, jei teigiame, jog nepritariame komerciniam atlygiui, o patys uždirba iš komercijos.
Kritika Nr. 4: atletų finansinis saugumas
Olimpinės žaidynės yra fiziškai ir emociškai sunkios. Sportininkai ruošiasi metus ar net keletu metų. Jei atlygis nėra tiesioginis, o tik abstrakti paramos paketas, tai kurie atletai gali sau leisti tokią investiciją? Atsakymas: tik tie, kurie jau turi finansinį saugumą. Tai grąžina mus į globalinės nelygybės problemą, dabar dar ryškesnę.
Kokios praktinės alternatyvos yra?
Jei TOK ir olimpinis judėjimas nori būti teisingi ir šiuolaikiškai atsakingi, egzistuoja kelios išeitys:
Olimpinis atlyginimas: tiesioginis, skaidrus atlygis olimpiniams medalininkams. Tai darytumėte olimpines žaidynes teisingesnes, o kuklesnių šalių atletams – palyginamai patrauklesnes.
Karjeros sustiprinimas fondais: TOK sukurtų universalius fondus, iš kurių atletai galima finansuoti savo priešolimpinį treniravimą – bet tai turėtų būti skaidru, konkursu pagrįsta ir prieinama visiems, nepriklausomai nuo šalies.
Lengvatinės paskolos programa: TOK galėtų pasiūlyti lengvatinę paskolą atletams priešolimpiniam pasirodymui, kuri grąžintina tik iš šalies tarpininkavimo arba atlyginimu po olimpinių žaidynių sėkmės.
Visuotinė garantija: nepriklausomai nuo olimpinių žaidynių vietos, visos šalys turėtų gauti minimalų atlygį investicijai ir atletų paramai per jų karjerą.
Išvada: iš idealizmo į realizmą
Kirsty Coventry yra nuostabi olimpininkė, o jos asmeninė patirtis yra vertinga. Tačiau jos pozicija nepalaikyti atlygio olimpiniams atletams nėra atitinkanti šiandieninės realybės. Ji ignoruoja šias problemas:
Globalinę nelygybę tarp atletų iš skirtingo ekonominio turto šalių.
TOK finansines realijas ir komercinį pelno modelį.
Atletų fizinių ir emocinių sąnaudų, kurias jie savo nuosavu turtu investuoja.
Faktą, kad dauguma pasaulio sporto šakų svarbiuose čempionatuose suteikia tiesioginį atlyginimą.
Olimpinės žaidynės turėtų būti abi: ideali – sveiki varymasis ir šalies prestižas – ir praktinė – padoriai apmokami tai, ką sportininkai daro pasauliui. Tik tada jos bus tikrai įtraukios, teisingos ir atspindi šiuolaikinį olimpinio judėjimo vaizdinį.
Yra toks tylus, bet daugeliui pažįstamas momentas: 3 ar 4 valanda ryto, kambaryje tamsu, visi miega, o tavo galva jau pradeda posėdį. Be darbotvarkės, bet su visu praeities, ateities ir „ką reikėjo pasakyti kitaip“ paketu.
#nemiga
Tokie prabudimai dažnai nurašomi paprastai: „blogai miegu“, „pervargau“, „matyt, amžius“. Tačiau kartais už to slypi ne tik miegas. Už to gali būti kūno įtampos sistema, stresas, kraujyje svyruojanti energija, vėlai vakare suvalgytas maistas, neužbaigti dienos reikalai ir nervų sistema, kuri naktį elgiasi taip, lyg kažkur degtų nematomas gaisras.
Moksliniai šaltiniai rodo, kad miegas, stresas ir hormoninė reguliacija yra glaudžiai susiję. Kortizolis nėra „blogas hormonas“ savaime. Tai normalus organizmo budrumo, energijos ir streso atsako hormonas. Problema prasideda tada, kai kūnas per ilgai gyvena įtampos režimu ir vakare nesugeba persijungti į ramybės būseną.
Kortizolis nėra priešas. Bet jo ritmas turi būti tvarkingas
Kortizolis natūraliai turi savo paros ritmą: ryte jis padeda pabusti, susikaupti ir pradėti dieną. Vakare kūnas turėtų pamažu pereiti į ramesnį režimą. Tačiau jei žmogus visą dieną lekia kaip išdegęs variklis, valgo vėlai, sprendimus nusineša į lovą, o telefone dar „truputį“ pasitikrina apie pasaulio griūtį, nereikia stebėtis, kad naktį organizmas nesupranta, ar jam ilsėtis, ar ruoštis mūšiui.
Prabudimas 3–4 valandą ryto gali būti vienas iš ženklų, kad organizmas neatsijungė. Ne visada. Bet dažnai verta pasitikrinti būtent šias sritis.
8 vakaro įpročiai, kurie gali padėti ramiau miegoti
1. Nevalgyti likus 3 valandoms iki miego
Vėlyvas valgymas kai kuriems žmonėms gali apsunkinti miegą, ypač jei maistas sunkus, saldus arba labai gausus. Vakare kūnas turi ruoštis poilsiui, o ne virškinti paskutinį dienos „apdovanojimą“, kuris dažnai būna labiau panašus į sandorį su šaldytuvu.
Paprasta taisyklė: paskutinį rimtesnį valgymą planuoti likus maždaug 3 valandoms iki miego. Jei žmogus sportuoja vakare ar turi specifinių mitybos poreikių, taisyklę reikia taikyti protingai, ne kaip kirvį.
2. 21 valandą uždaryti visus „neuždarytus langus“
Dalis naktinių prabudimų prasideda ne lovoje, o dienoje. Neatsakytas laiškas. Neišspręstas pokalbis. Rytojaus susitikimas. Darbas, kuris „palauks“, bet mintyse kažkodėl nepaleidžia.
Prieš miegą verta skirti 2–3 minutes ir ant popieriaus užrašyti viską, kas liko kabėti galvoje. Ne tam, kad naktį viską išspręstum. Tam, kad protas gautų aiškų signalą: „užrašyta, nepamesime, rytoj grįšime.“
Kartais popierius yra pigiausia terapija. Ir, kas nuostabu, jam nereikia slaptažodžio.
3. Patikrinti, ar galvos „žemėlapis“ sutampa su kūno būsena
Galvoje gali skambėti: „man viskas gerai“. O kūnas tuo metu sėdi suspaustais pečiais, įtemptu žandikauliu ir kvėpavimu, kuris labiau primena pasiruošimą sprintui nei miegui.
Vakare verta savęs paklausti: Ką aš iš tikrųjų šiandien jaučiu? Ne ką turėčiau jausti. Ne ką gražiai parašyčiau socialiniuose tinkluose. O kas realiai vyksta kūne ir galvoje.
Kai žmogus sau nemeluoja, kūnui nebereikia naktį belstis į duris, arba galvą.
4. Įvardyti pagrindinę naktinę mintį
3 valandą ryto mintys dažnai nėra protingos. Jos tik apsimeta protingomis. Dažniausiai tai ne sprendimai, o seni vidiniai ratai:
Tokias mintis verta ne ginčyti, o įvardyti. Pavyzdžiui: „Dabar sukasi baimė, kad nesusitvarkysiu.“ Vien įvardijimas dažnai sumažina įtampą, nes mintis iš migloto pavojaus tampa konkrečiu reiškiniu.
5. 5 minutės lėto kvėpavimo
Prieš miegą galima atlikti paprastą kvėpavimo pratimą: įkvėpti per 4 sekundes, iškvėpti per 6–8 sekundes. Ilgesnis iškvėpimas padeda kūnui pereiti į ramesnį režimą. NHS taip pat rekomenduoja kvėpavimo pratimus kaip vieną iš paprastų būdų mažinti stresą ir įtampą.
Svarbu nekankinti savęs. Kvėpavimas neturi tapti dar viena užduotimi, kurią žmogus „privalo atlikti tobulai“. Čia ne egzaminas. Čia bandymas kūnui pasakyti: „pavojus baigėsi.“
6. Jei prabudai 3 valandą, neklausk „kodėl aš nemiegu?“
Tai pavojingas klausimas. Nes tada protas su dideliu entuziazmu pradeda kurti bylą prieš visą tavo gyvenimą.
Geriau klausti: Ką mano kūnas dabar jaučia pirmiausia?
Kai dėmesys grįžta į kūną, mintys dažnai praranda dalį savo teatro. O teatro naktį mums ir taip per daug. Dar bilietus reikėtų pardavinėti.
7. Nebandyti jėga „prisiversti miegoti“
Miegas nemėgsta komandos „dabar greitai užmik“. Kūnas nėra kareivis. Jei nervų sistema įsijungusi, valia dažnai tik padidina įtampą.
Tikslas nėra nugalėti nemigą. Tikslas yra nuraminti sistemą: lėtas kvėpavimas, tamsa, ramus kūno stebėjimas, jokių telefonų, jokio laikrodžio tikrinimo kas 7 minutes. Nes žiūrėti į laikrodį 3:17, 3:24 ir 3:31 yra vienas iš liūdniausių žmonijos sportų.
8. Prieš miegą parašyti vieną tikrą sakinį
Kartais kūnas įsitempia ne dėl to, kad gyvenime vyksta katastrofa, o dėl to, kad žmogus visą dieną apeina tiesą dideliu lankstu.
Vakare galima parašyti vieną sakinį: „Šiandien mane labiausiai vargino…“ „Aš vengiu pripažinti, kad…“ „Rytoj man svarbiausia bus…“ „Dabar man reikia ne spausti save, o nurimti.“
Vienas tikras sakinys gali būti geresnis už dešimt gražių saviapgaulių.
Kada verta kreiptis į specialistus?
Jei prabudimai kartojasi dažnai, jei kartu pasireiškia stiprus nerimas, širdies plakimas, dusulys, knarkimas, kvėpavimo sustojimai, depresijos požymiai, skausmas, prakaitavimas ar ryškus nuovargis dieną, verta pasikalbėti su gydytoju. Nemiga gali būti susijusi ne tik su stresu, bet ir su miego apnėja, hormoniniais, neurologiniais, psichologiniais ar kitais sveikatos veiksniais.
NHS nemigos rekomendacijose taip pat pabrėžiama pastovi miego rutina, atsipalaidavimas prieš miegą, tinkama aplinka ir reguliarus fizinis aktyvumas dienos metu.
Pabaigai
Prabudimas 3–4 valandą ryto nėra charakterio silpnumas. Tai nėra „nesugebu miegoti“. Dažnai tai kūno signalas, kad dieną gyvename per daug įsitempę, vakare per vėlai stabdome, o naktį norime, kad organizmas stebuklingai viską sutvarkytų už mus.
Miegas prasideda ne tada, kai padedame galvą ant pagalvės. Jis prasideda anksčiau: nuo dienos ritmo, nuo vakaro ramybės, nuo neužbaigtų minčių išrašymo, nuo sąžiningo santykio su savimi.
Kūnas dažnai kalba tyliai. Bet jei jo ilgai negirdi, 3 valandą ryto jis moka pakelti balsą.
1500 metrų bėgikui dabar reikia įveikti distanciją per 3 min 30 sek. Maratoną – per 2 valandas 6 minutes. Disko metikui nusviesti 67,20 m. Pekino 2027 m. pasaulio čempionato kvalifikacinės normos tapo tokios, kad net olimpiniai čempionai negarantuotų sau vietos.
#image_title
Įsivaizduokite tokią situaciją: 2025 metais sportininkas iškovoja pasaulio čempionato aukso medalį. Visi sveikina, federacija džiūgauja, šalies vėliava plevėsuoja Tokijuje. O po dvejų metų tas pats sportininkas su tuo pačiu auksiniu rezultatu nebegali automatiškai pakliūti į kitą pasaulio čempionatą. Skamba absurdiškai? Tačiau būtent tai šiandien diskutuoja visa pasaulinė lengvosios atletikos bendruomenė.
Britų lengvosios atletikos analitikas Jack’as Kirby (@jack_kirby96) socialiniuose tinkluose pateikė šokiruojantį skaičiavimą: net septyni paskutinio pasaulio čempionato aukso medalių rezultatai 2027 metų Pekino čempionato automatinės kvalifikacijos slenksčio nebepasiektų. „Crazy that 7 gold medal performances from the last Worlds wouldn’t qualify automatically for 2027…”, – rašo jis. Ir tai – ne klaida ar pertekliaus retorika. Tai tikra realybė, kurią lemia naujieji World Athletics normatyvai.
Kas iš tikrųjų pasikeitė? Skaičiai, kurie šokiruoja World Athletics oficialiai paskelbė naują Pekino 2027 m. pasaulio čempionato kvalifikacinę sistemą. Vietoj ankstesnio 50/50 modelio (50 proc. sportininkų patenka pagal normatyvus, 50 proc. – pagal pasaulio reitingus), nuo dabar santykis pakeistas į 40/60 – tik 40 proc. atletų galės kvalifikuotis tiesiogiai įveikę normatyvą, o net 60 proc. vietų atiteks per reitingo sistemą.
Tačiau dar svarbiau – patys normatyvai tapo tokie reiklūs, kad analitikai prognozuoja, jog realiai per juos kvalifikuosis tik 25–30 proc. visų dalyvių. Likę 70–75 proc. priklausys nuo reitingų sistemos, kurioje skaičiuojami taškai už dalyvavimą Continental Tour ir Diamond League etapuose.
Pažvelkime į konkretų palyginimą. Beijing 2015 metų pasaulio čempionate vyrų 1500 metrų bėgimo normatyvas buvo 3:36,20. Beijing 2027 m. – 3:30,00. Skirtumas? Šešios su puse sekundės. Bet 1500 metrų distancijoje tai – beveik amžinybė. Vyrų 5000 metrų bėgime normatyvas pagriežtintas net 33 sekundėmis (nuo 13:23,00 iki 12:50,00), 10 000 metrų bėgime – beveik visa minute (nuo 27:45,00 iki 26:48,00), o maratone – ištisomis 12 minutėmis (!) – nuo 2 val 18 min iki 2 val 6 min.
Moterų pusėje vaizdas dar dramatiškesnis. Maratono normatyvas pakeltas 20 minučių 40 sekundžių – nuo 2:44:00 iki 2:23:20. 1500 metrų – 8,5 sekundės greitesnis (3:58,00 vietoj 4:06,50). Net 100 metrų sprinte normatyvas pasikeitė 0,37 sekundėmis – nuo 11,33 iki 10,96, o tai praktiškai eliminuoja didžiąją dalį pasaulio sprinterių.
Metimuose ir šuoliuose – ta pati istorija. Vyrų disko metime normatyvas pakeltas nuo 65,00 m iki 67,20 m, ieties metime – nuo 82,00 m iki net 85,50 m, dešimtkovėje – nuo 8075 iki 8620 taškų. Moterų kūjo metime kartelė šokteli 4 metrais (nuo 70,00 m iki 74,00 m).
#moterų patekimo į čempionatą palyginimas#vyrų patekimo į čempionatą palyginimas
Kodėl World Athletics taip pasielgė? Trys oficialios priežastys Pirmoji priežastis – komercinė. World Athletics teigia, kad reitingo sistema skatina sportininkus reguliariai dalyvauti Continental Tour ir Diamond League etapuose. Tai didina šių varžybų komercinę vertę, leidžia rinkti TV reitingus ir generuoti pajamas, kurios palaiko visą lengvosios atletikos struktūrą. Trumpai – kuo daugiau geriausių atletų varžosi serijiniuose etapuose, tuo labiau jie tampa „prekiniu produktu”.
Antroji priežastis – nuoseklumas. Reitingo sistemoje skaičiuojami rezultatai per visą sezoną, todėl, World Athletics nuomone, ji apdovanoja sportininkus už stabilumą, o ne už vieną „pasisekusį” startą. Tai esą sąžiningesnis būdas atrinkti, kas tikrai yra geriausi pasaulyje.
Trečioji priežastis – konkurencijos kokybės kėlimas. Aukšti normatyvai esą garantuoja, kad pasaulio čempionatas išliks tikra elitinė sporto šventė, o ne pasaulio reprezentacinė asamblėja, kurioje dalyvauja vidutiniško lygio atletai vien dėl šalies federacijos politikos.
Trenerių ir sportininkų kritika – kodėl tai sprogimas po sporto pamatais Tačiau pasaulinė trenerių bendruomenė šiuos pakeitimus sutiko su gana aiškia kritika. Ir jų argumentai – kur kas svaresni, nei iš pradžių atrodo.
Pirma, struktūrinė nelygybė. Reitingo sistemoje taškai kaupiami per dalyvavimą prestižinėse varžybose, į kurias patekti iš mažesnių federacijų ar mažiau finansuojamų sportininkų yra itin sudėtinga. Atletas iš Lietuvos, kuris turi tik vieną kvietimą į Diamond League etapą per sezoną, paprasčiausiai negali konkuruoti su amerikiečių ar britų sportininku, kuris per metus dalyvauja 12–15 prestižinių varžybų. Iš kvalifikacijos sistemos taip subtiliai išstumiamos mažesnės šalys – tos pačios, kurioms didžiausi tarptautiniai pasiekimai yra tarsi nacionalinė šventė.
Antra, „kvalifikacijos pirkimo” problema. Kuo turtingesnė federacija ar paties sportininko rėmėjas, tuo daugiau jis gali sau leisti kelionių į taškuojamas varžybas. Tai reiškia, kad pirmenybė atitenka ne tiems, kurie geriausiai bėga ar meta, o tiems, kurie turi daugiau išteklių keliauti.
Trečia, etinis aspektas. Atskirų varžybų direktoriai turi nemažai įtakos, kas yra kviečiamas startuoti. Tai sukuria potencialią interesų konflikto erdvę – varžybų direktorius gali pirmenybę teikti tiems sportininkams, kuriuos atstovauja konkretūs agentai ar federacijos. Kvalifikacija į pasaulio čempionatą tampa ne tik sportinio meistriškumo, bet ir įtakos klausimu.
Ketvirta – ir gal svarbiausia – treniravimo planavimo problema. Treneriai nori, kad jų sportininkai galėtų ramiai pasiruošti, atsigauti ir pasiekti pikinę formą prie pagrindinių sezono varžybų. Tačiau nauja sistema priverčia bėgikus ir metikus visus metus „medžioti taškus” – varžytis dažnai, dažnai keisti vietoves, ignoruoti optimalius poilsio ciklus. Vietoj kokybiško pasirengimo pasaulio čempionatui sportininkas tampa cirko žonglieriumi, kuris jeigu vieną savaitę nepasirodo Stokholme, kitą savaitę – Romoje, trečią – Tokijuje, jis tiesiog nepateks į reitingą.
Filosofinis klausimas – ar lengvoji atletika praranda savo sielą? Yra ir gilesnis – filosofinis – klausimas. Lengvoji atletika nuo pat antikos laikų buvo paremta paprastu, bet galingu principu: citius, altius, fortius – greičiau, aukščiau, stipriau. Sportas, kuriame rezultatas yra išmatuojamas ir nepaperkamas. Bėgi greičiau – laimi. Meti toliau – laimi. Iššoki aukščiau – laimi.
Kai reitingo sistema tampa dominuojanti, kvalifikacija į didžiąsias varžybas iš sportinio meistriškumo persikelia į strategijos klausimą. Atletas turi mokėti ne tik bėgti, bet ir žaisti dalyvavimo politiką. O tai keičia patį lengvosios atletikos charakterį.
Universali jaunųjų sportininkų svajonė – kad vienas puikus pasirodymas gali nuvesti į pasaulio čempionatą ar olimpines žaidynes – ši svajonė atimama. Jos vietoje gauname mintį: „pirmiausia turi turėti rėmėjus, kelionių biudžetą ir agento ryšius, o tada – jei jėgų lieka – pademonstruoti rezultatą”.
Ką tai reiškia Lietuvai ir Baltijos šalims? Lietuvai – ir visam Baltijos regionui – nauja kvalifikacijos sistema yra ypač skausmingas smūgis. Mūsų federacijos finansavimas yra ribotas, o galimybės sportininkams reguliariai dalyvauti Diamond League etapuose, jei jie nėra absoliutaus elito atstovai (kaip Mykolas Alekna), praktiškai nulinės.
Konkretus pavyzdys: kad ir kaip puikiai pasirodytų jaunas perspektyvus lietuvių sprinteris ar bėgikas Lietuvos čempionate, jei jis neturės galimybės keliauti į taškuojamus tarptautinius startus, jis paprasčiausiai liks už reitingo borto. O įveikti normatyvus, kurie tapo „pasaulio finalistų lygio”, o ne „pasaulio čempionato dalyvių lygio”, – uždavinys praktiškai nesprendžiamas.
Lietuvos lengvosios atletikos federacijai ir kiekvienam treneriui šis pokyčiai kelia rimtus klausimus. Kaip planuoti talento ugdymo grandinę? Kaip motyvuoti jaunus atletus, jei kvalifikacija į didžiąsias varžybas tampa beveik utopija? Kaip subalansuoti biudžetą, kad pažangūs atletai galėtų užsidirbti reikiamą reitingo balų sumą?
Tik 11 iš 40 Lietuvos rekordų patektų į 2027 metų pasaulio čempionato normatyvus
Skaudus skaičius: tik 11 iš 40 Lietuvos visų laikų rekordų atitinka Pekino 2027 m. normatyvą. Vyrų pusėje – vos 3 iš 20 (15 %), moterų pusėje – 8 iš 20 (40 %). Vadinasi, 29 rungtyse Lietuvai reikės naujo nacionalinio rekordo, kad atletas galėtų pakliūti į pasaulio čempionatą automatiškai (per normatyvą), o ne per reitingų sistemą.
Trys vyrų rungtys, kuriose Lietuvos rekordas viršija normatyvą:
Šuolis į aukštį – 2,31 m (R. Stanys) prieš 2,30 m (+1 cm)
Diskas – 75,56 m (M. Alekna, 2026 pasaulio rekordas) prieš 67,20 m (+8,36 m – didžiausia atsarga)
Ietis – 89,17 m (E. Matusevičius, 2019) prieš 85,50 m (+3,67 m)
Aštuonios moterų rungtys, kuriose patenka: 800 m (L. Baikauskaitė), aukštis (A. Palšytė), tolis, trišuolis (D. Zagainova), rutulys, diskas (Z. Sendriūtė), ietis (L. Jasiūnaitė) ir septynkovė (A. Skujytė).
Skaudžiausi atotrūkiai – ištvermės rungtyse: vyrų maratone trūksta beveik 5 min 13 s, 10 000 m – 65 sek., moterų maratone – 6 min. Tai nėra atotrūkis, kurį pataisys vienas ar du gabūs sportininkai – tam reikės kartų pasikeitimo ir sisteminio darbo.
Sprendimo pasiūlymas – ar yra išeitis? Daugelis analitikų – ir mes 4active.lt redakcijoje – manome, kad subalansuota sistema būtų sveikesnė visam sportui. Normatyvai turėtų likti reikšmingi, bet pasiekiami. Reitingai – kaip antrinis kvalifikacijos kelias, o ne pirminis. Pakankamai kvotų vietų besivystančioms tautoms. Apsauga nuo „kvalifikacijos pirkimo” per kelionių biudžetus.
Jei normatyvai išnyks visiškai arba taps grynai simboliniais, lengvoji atletika praras vieną iš galingiausių savo kultūros elementų – universalią svajonę, kad vienas puikus pasirodymas gali tave nuvesti į pasaulio čempionatą ar olimpines žaidynes. O praradus svajonę, prarandamas ir sportas.
Pabaiga – klausimas, į kurį turi atsakyti pati lengvoji atletika World Athletics savo poziciją pristatė kaip galutinę, tačiau spaudimas iš trenerių, sportininkų ir nacionalinių federacijų auga. Galbūt 2028 metais matysime sistemos koregavimus. O galbūt pasaulio lengvosios atletikos sėklas pasodinom į neteisingą dirvą, ir Pekinas 2027 taps to skausmingai išskirtinio momento simboliu.
Viena yra aišku – 4active.lt redakcija ir Lietuvos lengvosios atletikos bendruomenė toliau atidžiai stebės šią diskusiją. Ir kviečiame jus, treneriai ir sportininkai, dalintis savo nuomone komentaruose ar mūsų socialiniuose tinkluose. Ar manote, kad nauja sistema sąžiningesnė? Ar baisėtės, kad mūsų jaunieji bėgikai praras motyvaciją? Diskusija – atvira.
Šaltiniai: Analitinis dokumentas „Thoughts on the new qualification system from World Athletics” (redakcijos archyvas); World Athletics; @jack_kirby96 / Instagram.
p.s. O jeigu imsime 2025 metų Lietuvos geriausius rezultatus, tai turime tik vieną atletą – Mykolą, kuris patektų į pasaulio čempionatą, atsilikimus galite įvertinti patys.
