Kartais žmogus nuoširdžiai ilgisi artumo, tačiau nuosekliai renkasi emociškai nepasiekiamus partnerius. Bijo būti paliktas, bet savo nerimu pats stumia kitą tolyn. Gelbėja visus aplinkinius, o savimi pasirūpinti nepajėgia. Reikalauja visiško atvirumo, nors pats nepasitiki ir be perstojo tikrina. Arba stengiasi būti nepriekaištingas, tačiau santykiuose tampa šaltas ir kritiškas. Tokie prieštaravimai atrodo nelogiški tik iš pirmo žvilgsnio – iš tiesų jie turi labai nuoseklią vidinę logiką.
Pasikartojančius santykių modelius saviugdos autorė Lise Bourbeau aiškina penkių emocinių žaizdų teorija. Pagal ją vaikystėje patirtas atstūmimas, palikimas, pažeminimas, išdavystė arba neteisybė paskatina žmogų susikurti psichologinę „kaukę“ – apsauginį elgesį, padedantį nebepatirti panašaus skausmo. Problema ta, kad vaikystėje apsaugojęs elgesys suaugusio žmogaus santykiuose dažnai pradeda veikti prieš jį patį.
Šiame tekste apžvelgiame, kaip šios kaukės atrodo praktikoje, kur teorija sutampa su moksliniais duomenimis, o kur juos gerokai peržengia, ir – svarbiausia – ką su tuo galima daryti.
Kaukė nėra žmogaus charakteris
Pagrindinė šios teorijos vertė – mintis, kad problemiškas elgesys nebūtinai parodo tikrąjį žmogaus charakterį. Dažnai tai tėra išmoktas būdas apsisaugoti.
Žmogus atsitraukia ne todėl, kad jam nereikia artumo, o todėl, kad bijo būti atstumtas. Kabinasi į partnerį ne todėl, kad yra silpnas, bet todėl, kad vidinė vienatvė sužadina stiprų nesaugumo jausmą. Kontroliuoja ne vien dėl valdžios, o todėl, kad nepasitiki ir bijo būti išduotas. Tas pats elgesys, kuris iš išorės atrodo kaip charakterio yda, iš vidaus jaučiasi kaip vienintelis būdas išlikti saugiam.
Šį procesą galima pavaizduoti paprasta grandine:
situacija → senas emocinis skausmas → apsauginė „kaukė“ → automatinis elgesys → partnerio reakcija → pirminės baimės patvirtinimas.
Pavyzdžiui, partneriui neatsakius į žinutę, suaktyvėja palikimo baimė. Žmogus pradeda skambinti, tikrinti, reikalauti paaiškinimo. Partneris dėl spaudimo atsitraukia, o žmogus tai priima kaip įrodymą: „Žinojau, kad mane paliks.“ Taip susiformuoja uždaras santykių ratas, kuriame kiekvienas ėjimas patvirtina pačią baimę, dėl kurios jis ir prasidėjo. Būtent šis savaime išsipildantis mechanizmas paaiškina, kodėl tie patys scenarijai kartojasi su skirtingais žmonėmis.
Kada artumas tampa priklausomybe?
Artimas ryšys savaime nėra priklausomybė. Sveikuose santykiuose žmonės gali pasikliauti vienas kitu ir kartu išlaikyti savo tapatybę, atsakomybę, ribas bei gebėjimą būti atskirai. Priklausomybė nuo sveiko prisirišimo skiriasi ne tuo, kiek žmogui reikia kito, o tuo, ar jis lieka savimi, kai kito šalia nėra.
Psichologinė arba emocinė priklausomybė prasideda tada, kai žmogaus savivertė, ramybė ir saugumas pernelyg stipriai priklauso nuo kito asmens – jo dėmesio ir nuotaikos, patvirtinimo ir pagyrimo, buvimo šalia, sprendimų, ištikimybės įrodymų arba gebėjimo suteikti reikalingumo jausmą.
Bendrapriklausomybės (angl. codependency) sąvoka dažniausiai apibūdina santykių modelį, kuriame žmogus nuolat aukojasi, gelbėja, kontroliuoja arba prisiima atsakomybę už kito gyvenimą. Vis dėlto svarbu žinoti, kad bendrapriklausomybė nėra atskira oficiali psichiatrinė diagnozė, o jos apibrėžimai mokslinėje literatūroje vis dar skiriasi. 2026 m. integracinėje apžvalgoje ji apibūdinama kaip sudėtingas santykių reiškinys, susijęs su emocine priklausomybe, menka autonomija ir žema saviverte. Kitaip tariant, tai ne „etiketė“ konkrečiam žmogui, o būdas pavadinti pasikartojantį santykių lauką.
1. Atstūmimo žaizda – „bėglio“ kaukė
Vidinė atstūmimo žaizdos žinutė: „Su manimi kažkas negerai. Jei parodysiu save, manęs nenorės.“
Pagal Bourbeau teoriją nuo šio skausmo žmogus ginasi tapdamas „bėgliu“. Pajutęs kritiką, šaltumą ar nepritarimą, jis atsitraukia, užsidaro, nutraukia pokalbį arba santykius. Kartais bėgama ne fiziškai, o į darbą, sportą, virtualų pasaulį, fantazijas ar nuolatinį užimtumą – bet kur, kur galima būti nepastebimam ir todėl nepažeidžiamam.
Santykiuose tai gali pasireikšti sunkumu atvirai parodyti jausmus, jautrumu kritikai ir nepritarimui, polinkiu iš anksto atsitraukti, įsitikinimu, kad kitam bus geriau be jo, emociškai nepasiekiamų partnerių pasirinkimu bei kartu ir artumo troškimu, ir jo vengimu.
Tai paradoksali priklausomybė: žmogus priklauso nuo kitų pritarimo, tačiau taip bijo jo negauti, kad vengia situacijų, kuriose galėtų būti iš tikrųjų pamatytas. Šis modelis iš dalies primena vengiantį prisirišimą. Vengimas trumpam sumažina nerimą, bet ilgainiui neleidžia patirti, kad artumas gali būti saugus – todėl žaizda lieka niekada nepatikrinta realybe.
Pokyčio kryptis – mokytis pasilikti ryšyje net tada, kai kyla noras dingti. Vietoj tylos galima pasakyti: „Dabar pasijutau atstumtas ir man reikia šiek tiek laiko, bet noriu prie šio pokalbio grįžti.“ Toks sakinys išlaiko ryšį atvirą, o žmogui suteikia saugią pauzę vietoj visiško dingimo.
2. Palikimo žaizda – „priklausomojo“ kaukė
Vidinė žinutė: „Vienas nesusitvarkysiu. Kad būčiau saugus, kitas žmogus turi būti šalia.“
Žmogui reikia daug dėmesio, patvirtinimo ir užtikrinimo, kad jis mylimas. Net trumpas partnerio atsitraukimas gali būti suprantamas kaip grėsmė visiems santykiams. Galimi požymiai: stipri vienatvės baimė, nuolatinis patvirtinimo prašymas, pavydas ir partnerio tikrinimas, greitas susiliejimas su kitu žmogumi, savo interesų bei draugų atsisakymas, pasilikimas žalinguose santykiuose, sunkumas priimti sprendimus savarankiškai ir emocinis svyravimas pagal partnerio nuotaiką.
Tai artima nerimastingam prisirišimui. Tyrimai rodo, kad prisirišimo nerimas siejasi su sunkesniu emocijų reguliavimu ir perdėtu rėmimusi kitu žmogumi, tačiau tai nėra nekintama žmogaus savybė – emocijų reguliavimo įgūdžiai ugdomi visą gyvenimą.
Pokyčio tikslas nėra tapti visiškai nepriklausomam. Tikslas – išmokti būti artimam neprarandant savęs: išlaikyti savo veiklas, ryšius, sprendimus ir gebėjimą nusiraminti be nuolatinio partnerio patvirtinimo. Vienas iš praktinių žingsnių – prieš siunčiant dešimtą „ar viskas gerai?“ žinutę, pirmiau paklausti savęs, ką galėčiau padaryti, kad nusiraminčiau pats.
3. Pažeminimo žaizda – savęs aukojimo kaukė
Bourbeau šiai kaukei vartoja „mazochisto“ pavadinimą, tačiau šiuolaikiniame tekste ją tiksliau ir mažiau stigmatizuojančiai galima vadinti savęs aukojimo arba nuolankumo kauke. Vidinė žinutė: „Mano poreikiai yra gėdingi. Vertę turiu tik tada, kai esu naudingas kitiems.“
Žmogus gali per daug prisiimti, tarnauti, gelbėti ir rūpintis kitais. Iš šalies jis atrodo stiprus ir pasiaukojantis, tačiau viduje gali kauptis gėda, pyktis ir nuoskauda. Dažniausi modeliai: nesugebėjimas pasakyti „ne“, perdėtas atsakomybės prisiėmimas, svetimų problemų sprendimas, savo poreikių menkinimas, kaltė ilsintis ar pasirūpinant savimi, pažeminimo bei ribų pažeidimo toleravimas ir pasąmoningas noras tapti nepakeičiamam.
Čia atsiranda „gelbėtojo“ vaidmuo. Žmogus tampa priklausomas ne tiek nuo kito meilės, kiek nuo jausmo, kad be jo kitas nesusitvarkys. Tačiau nuolatinis gelbėjimas gali trukdyti kitam prisiimti atsakomybę ir palaikyti nesveiką santykių sistemą. Rūpinimasis tampa problema tada, kai žmogus padeda bijodamas būti nereikalingas, o ne laisvai pasirinkdamas.
Pokyčio kryptis – atskirti gerumą nuo savęs išsižadėjimo. Sveika pagalba skamba taip: „Galiu tau padėti, bet neprisiimsiu to, už ką atsakingas esi tu.“
4. Išdavystės žaizda – kontroliuotojo kaukė
Vidinė žinutė: „Jeigu nekontroliuosiu, mane apgaus, nuvils arba išduos.“
Žmogus siekia aiškumo ir patikimumo, tačiau saugumą bando susikurti kontroliuodamas kitus. Jis gali stebėti, tikrinti, reikalauti, testuoti partnerį ar iš anksto įtarinėti. Santykiuose tai pasireiškia sunkumu pasitikėti, pavydu ir įtarumu, poreikiu žinoti, kur yra partneris, pažadų bei susitarimų sureikšminimu, noru priimti sprendimus už abu, pykčiu praradus kontrolę, lojalumo „testais“ ir kito žmogaus elgesio aiškinimu kaip tyčinės išdavystės.
Toks žmogus gali atrodyti nepriklausomas, tačiau iš tiesų jis priklauso nuo kontrolės. Jo ramybė įmanoma tik tada, kai kitas elgiasi nuspėjamai. Svarbu matyti skirtumą: kontrolė nėra tas pats, kas pasitikėjimas. Pasitikėjimas remiasi aiškiais susitarimais, atvirumu ir gebėjimu priimti, kad kitas žmogus vis tiek lieka atskira asmenybė. Kontrolė siekia pašalinti visą neapibrėžtumą – o tai santykiuose neįmanoma.
Pokyčio kryptis – pereiti nuo sekimo ir tikrinimo prie konkrečių susitarimų. Klausti ne „Kaip galiu priversti kitą manęs nenuvilti?“, o „Kokios yra mano ribos ir kaip pasielgsiu, jeigu susitarimas bus pažeistas?“ Pirmasis klausimas atiduoda ramybę į kito rankas, antrasis grąžina ją sau.
5. Neteisybės žaizda – rigidiškumo kaukė
Vidinė žinutė: „Kad būčiau vertas pagarbos ir meilės, turiu būti nepriekaištingas, stiprus ir teisingas.“
Žmogus stengiasi neparodyti silpnumo, kontroliuoja emocijas, vadovaujasi griežtomis taisyklėmis ir sunkiai priima klaidas. Jis gali būti labai atsakingas ir reiklus – tiek sau, tiek aplinkiniams. Galimi požymiai: perfekcionizmas, emocijų slopinimas, griežtas teisingumo vertinimas, sunkumas pripažinti pažeidžiamumą, kategoriškas mąstymas, stipri reakcija į klaidas, kritiškumas sau ir partneriui bei meilės siejimas su rezultatais ir pareigų atlikimu.
Šioje vietoje priklausomybės objektu tampa ne pats žmogus, o tobulumas, kontrolė ir teisumo jausmas. Partneris gali būti vertinamas kaip projektas, kurį reikia pataisyti, o jausmai – kaip trukdis logikai.
Pokyčio kryptis – mokytis lankstumo. Klaida nėra neteisybė, jausmas nėra silpnumas, o skirtinga nuomonė nėra puolimas. Santykius kuria ne nepriekaištingumas, o gebėjimas būti tikram ir kartu atsakingam.
Kaip skirtingos žaizdos „susiranda“ viena kitą?
Santykiuose dažnai susiduria viena kitą sustiprinančios apsaugos. Palikimo bijantis žmogus ieško daugiau kontakto, o atstūmimo bijantis partneris nuo spaudimo traukiasi. Kuo labiau vienas vejasi, tuo labiau kitas bėga; kuo labiau kitas bėga, tuo stipriau pirmasis kabinasi. Tai bene dažniausias porų dinamikos scenarijus – jame nė vienas nėra „blogas“, tačiau abu neišvengiamai patvirtina blogiausią vienas kito baimę.
Išdavystės bijantis žmogus kontroliuoja, o neteisybei jautrus partneris ginasi taisyklėmis ir įrodinėja savo teisumą. Santykiai virsta ne artumu, o kova dėl to, kieno tiesa svarbesnė. Pažeminimo žaizdą turintis žmogus gali tapti šios sistemos gelbėtoju: prisiimti kaltę, taikyti kitus ir nešti visą santykių naštą. Iš pradžių tai palaiko ramybę, bet ilgainiui didina nuoskaudą ir priklausomybę.
Ką apie šią teoriją sako mokslas?
Bourbeau modelis gali būti naudingas kaip savistabos metafora, tačiau jis nėra pripažinta klinikinė diagnostikos sistema. Pačios autorės teiginys, kad visos fizinės, emocinės ir psichologinės problemos kyla iš penkių žaizdų, yra daug platesnis, negu leidžia teigti moksliniai duomenys. Taip ši teorija pristatoma ir oficialiame autorės knygos aprašyme.
Nėra pakankamo mokslinio pagrindo pagal žmogaus kūno sudėjimą nustatyti jo emocinę žaizdą. Taip pat negalima patikimai teigti, kad konkreti žaizda būtinai susiformuoja tik tam tikrame amžiuje arba tik dėl tos pačios ar priešingos lyties tėvo. Populiariuose paveiksluose nurodytos kūno formos, tikslūs amžiaus tarpsniai ir tėvų lyties priskyrimai neturėtų būti naudojami žmogui „diagnozuoti“.
Vis dėlto bendroji teorijos mintis – kad ankstyvos santykių patirtys gali būti susijusios su suaugusio žmogaus prisirišimu – turi mokslinį pagrindą. 2026 m. paskelbta 211 tyrimų, 228 imčių ir daugiau kaip 82 tūkst. dalyvių metaanalizė nustatė ryšį tarp netinkamo elgesio vaikystėje ir suaugusiųjų prisirišimo nerimo bei vengimo. Tačiau ryšiai buvo vidutinio ar nedidelio stiprumo (apytiksliai r = 0,23 nerimui ir r = 0,20 vengimui), todėl vaikystės patirtis nėra nei vienintelis veiksnys, nei neišvengiamas likimas. Tyrimo autoriai nurodo, kad žmogaus prisirišimą lemia sudėtinga daugelio patirčių sąveika.
Todėl penkias žaizdas geriausia vertinti ne kaip penkis žmonių tipus, o kaip penkias galimas apsaugines reakcijas. Tas pats žmogus skirtingose situacijose gali bėgti, kabintis, gelbėti, kontroliuoti arba sustingti taisyklėse.
Penki klausimai, padedantys atpažinti savo „kaukę“
Kai santykiuose kyla stipri reakcija, verta stabtelėti ir savęs paklausti:
- Ko šiuo metu labiausiai bijau – atstūmimo, palikimo, pažeminimo, išdavystės ar neteisybės?
- Ką darau, norėdamas nuo šio jausmo apsisaugoti – bėgu, kabinuosi, aukojuosi, kontroliuoju ar užsisklendžiu?
- Ar reaguoju į tai, kas vyksta dabar, ar į seną pažįstamą jausmą?
- Kokio tikro poreikio nesugebu aiškiai išsakyti?
- Koks būtų mažas suaugusio žmogaus veiksmas, nepagrįstas baime?
Svarbu atskirti jausmą nuo fakto. „Jaučiuosi paliktas“ dar nereiškia „mane palieka“. „Bijau išdavystės“ nereiškia „partneris mane išduoda“. „Pasijutau atstumtas“ nereiškia „esu nevertas meilės“. Šis mažas kalbinis skirtumas dažnai yra ta vieta, kur nutrūksta automatinis ratas.
Gijimas nėra kaltininko paieška
Ši teorija neturėtų būti naudojama tėvams, partneriui ar sau apkaltinti. Vaiko patirtį formuoja ne tik sąmoningas suaugusiųjų elgesys, bet ir šeimos stresas, emocinis nepasiekiamumas, liga, netektis, konfliktai ar paties vaiko temperamentas.
Taip pat žaizda nepateisina žalingo elgesio. Palikimo baimė nepateisina partnerio sekimo. Išdavystės patirtis nepateisina kontrolės. Pažeminimo istorija neįpareigoja visą gyvenimą aukotis. Skausmas gali paaiškinti reakciją, bet neatleidžia žmogaus nuo atsakomybės už savo elgesį.
Gijimas prasideda tada, kai žmogus atpažįsta savo apsaugą, bet nebesutapatina jos su savimi:
„Aš nesu bėglys – kartais bėgu, kai bijau būti atstumtas.“
„Aš nesu priklausomas žmogus – kabinuosi, kai nesijaučiu saugus.“
„Aš nesu kontroliuotojas – kontroliuoju, kai bijau išdavystės.“
Toks kalbos pakeitimas palieka erdvės pasirinkimui ir pokyčiui. Jeigu šie modeliai kartojasi daugelyje santykių, sukelia stiprų nerimą, depresiją, smurtą, savęs žalojimą ar neleidžia nutraukti pavojingų santykių, savistabos teorijos nepakanka – tokiu atveju reikalingas kvalifikuoto psichologo, psichoterapeuto arba psichiatro įvertinimas.
Penkios emocinės žaizdos nėra nuosprendis. Jos gali tapti kalba, padedančia suprasti, ko žmogus bijo ir kaip save saugo. Tačiau tikrasis pokytis prasideda ne suradus sau tinkamą etiketę, o išmokus kurti ryšį, kuriame galima būti artimam, atsakingam ir kartu neprarasti savęs.
Šis straipsnis skirtas savistabai ir švietimui, jis nepakeičia specialisto konsultacijos. Jei santykių modeliai kelia stiprų nerimą ar pavojų, kreipkitės į kvalifikuotą psichikos sveikatos specialistą.