Antikos olimpinių žaidynių bėgimo rungtys: stadionas, diaulas ir dolichas

Pirmosiose užrašytose antikos olimpinėse žaidynėse (776 m. pr. Kr.) buvo tik viena rungtis – trumpas bėgimas stadiono ilgio taku. Bėgimas ne tik pradėjo olimpinę tradiciją, bet ir kelis šimtmečius liko jos ašimi: aplink jį pamažu formavosi ilgesnės distancijos ir specifinės, net karines užduotis imituojančios rungtys. Pažvelgus į šias rungtis atidžiau, matyti, kad senovės graikai intuityviai atskyrė greitį, ištvermę ir specifinę jėgą – tuos pačius pajėgumo dėmenis, kuriuos šiandien skiria sporto mokslas.

Stadionas – greičio rungtis, davusi vardą statiniui

Stadiono bėgimas (ang. stadion) buvo maždaug 180–192 metrų ilgio tiesios trasos bėgimas – tiek, kiek siekė Olimpijos aikštyno takas. Būtent nuo šios rungties kilo ir žodis „stadionas“. Distancijos ilgis nebuvo atsitiktinis: jis atitiko atstumą, kurį stiprus sprinteris gali įveikti beveik neišsemdamas raumenų fosfagenų atsargų ir dar neįsijungus stipriai anaerobinei glikolizei. Fiziologiškai tai grynas greičio ir starto galios išbandymas, kuriame lemia nervų sistemos gebėjimas greitai įtraukti greitąsias raumenų skaidulas.

Kadangi trasa buvo tiesi, o ne su posūkiais kaip šiuolaikinis ovalas, bėgikams nereikėjo valdyti išcentrinės jėgos posūkyje – visa energija buvo skiriama tiesiniam pagreitėjimui. Startas vyko nuo akmeninių griovelių, į kuriuos bėgikai remdavo pėdas, todėl atsispyrimo mechanika primena šiuolaikinius starto blokelius. Tai rodo, kad jau antikoje buvo suprasta, jog rezultatą lemia ne tik greitis distancijoje, bet ir efektyvus jėgos perdavimas per pirmuosius žingsnius.

Diaulas ir dolichas – kai reikia ne tik greičio

Diaulas (ang. diaulos) buvo dvigubo stadiono ilgio – bėgikai nubėgdavo taką ir grįždavo atgal, apie 350–380 metrų. Ši distancija fiziologiškai patenka į zoną, kurioje dominuoja anaerobinė glikolizė ir sparčiai kaupiasi vandenilio jonai raumenyse. Todėl diaulas reikalavo ne tik greičio, bet ir gebėjimo dirbti didėjant raumenų rūgštingumui – savybės, kurią šiuolaikiniai treneriai lavina greičio ištvermės pratybomis. Posūkis apie stulpą trasos gale pridėjo ir techninį elementą: staigų stabdymą, apsisukimą ir pakartotinį įsibėgėjimą.

Dolichas (ang. dolichos) buvo ilgiausia rungtis – priklausomai nuo žaidynių, nuo maždaug 7 iki 24 stadiono ilgių, tai yra apytiksliai 1,4–4,8 kilometro. Čia jau lemdavo aerobinis metabolizmas, tempo pojūtis ir taktika. Šaltiniai mini, kad dolicho bėgikai keisdavo ritmą ir laikydavosi ekonomiškesnės, taupančios technikos, o finiše paspausdavo – iš esmės tai ankstyva tempo bėgimo su galutiniu spurtu strategija. Trijų distancijų – stadiono, diaulo ir dolicho – buvimas rodo, kad graikai suvokė esminį principą: skirtingo ilgio pastangas maitina skirtingos energijos sistemos, todėl ir pasirengimas turi skirtis.

Hoplitodromas – specifinė jėga su ginklais

Bene įdomiausia rungtis buvo hoplitodromas (ang. hoplitodromos) – bėgimas maždaug diaulo distancija su kario ginkluote: šalmu, skydu, o ankstyvuoju laikotarpiu ir su antblauzdžiais. Papildomas svoris siekė keliolika kilogramų, iš kurių didžioji dalis tekdavo nešamam skydui. Ši rungtis turėjo aiškią karinę prasmę – imitavo mūšio lauko judėjimą – bet sportiniu požiūriu ji buvo grynas specifinės jėgos ir ekonomiškumo su papildoma apkrova testas.

Papildomas svoris keičia bėgimo biomechaniką: didėja atsispyrimui reikalinga jėga, ilgėja kontakto su žeme laikas ir sparčiau vargsta liemens bei pečių juostos raumenys, laikantys skydą. Tai puikus senovinis pavyzdys principo, kurį šiandien vadiname specifiniu perkeliamumu – organizmas prisitaiko labai tiksliai prie tos apkrovos, kuria treniruojamasi. Karys, treniravęsis bėgti su ginkluote, mūšyje turėdavo pranašumą, kurio nesuteikdavo vien greitas bėgimas be svorio.

Ką antikos rungtys atskleidžia apie treniruotės logiką

Nors senovės graikai neturėjo fiziologijos mokslo, jų rungčių sistema atspindi nuoseklią logiką: atskirti trumpą maksimalaus greičio pastangą, vidutinę rūgštėjimą toleruojančią pastangą, ilgą aerobinę pastangą ir specifinę pastangą su apkrova. Tai iš esmės tas pats skirstymas, kurį šiandien naudojame kalbėdami apie greitį, greičio ištvermę, bendrąją ištvermę ir jėgos pritaikymą. Šaltiniai taip pat mini specializuotus rengėjus (gymnastes) ir mitybos bei poilsio režimus, o tai leidžia manyti, kad periodizacijos ir atsigavimo idėjos egzistavo dar gerokai prieš jų mokslinį pagrindimą.

Svarbi ir kultūrinė pamoka: antikoje bėgimas buvo vertinamas kaip visapusiškos kūno rengybos pagrindas, o ne siaura specializacija. Šis požiūris netiesiogiai grįžta į šiuolaikinį sporto mokslą, kuris pabrėžia, kad net ilgų nuotolių bėgikui naudinga lavinti greitį, jėgą ir judesio kokybę, o ne vien kaupti kilometrus.

Patarimai kasdieniam bėgikui

Antikos rungčių įvairovė primena, kad net mėgėjui verta bėgti ne visada tuo pačiu tempu. Jei bėgate keletą kartų per savaitę bendrai sveikatai, pabandykite bent kartą į savaitę į lengvą bėgimą įterpti kelias trumpas, 15–20 sekundžių greitesnes atkarpas – tai atitinka „stadiono“ principą ir padeda išlaikyti judesio žvalumą bei koordinaciją. Ilgesnį, ramesnį bėgimą laikykite savo „dolichu“, kuriame mokotės ekonomiškai judėti ir kvėpuoti. Nebūtina naudoti jokio papildomo svorio – kasdieniam bėgikui svarbiausia įvairovė ir malonumas, o ne apkrovos didinimas.

Patarimai profesionaliam sportininkui

Sportininkui, besitreniruojančiam 5 ir daugiau kartų per savaitę, senovinis rungčių skirstymas gali būti naudingas periodizacijos modelis. Metų ciklą galima suskirstyti taip, kad skirtingais laikotarpiais dominuotų skirtingi energijos gebėjimai: bazinis aerobinis pagrindas (dolicho principas), vėliau laktato slenksčio ir greičio ištvermės blokas (diaulo principas), o artėjant varžyboms – grynos greičio ir starto galios pratybos (stadiono principas). Hoplitodromo idėją galima perkelti į kontroliuojamą apsunkintą darbą – įkalnės bėgimą ar tempimų su pasipriešinimu pratybas – tačiau tokį specifinį krūvį būtina dozuoti atsargiai, stebint kontakto su žeme laiką ir technikos kokybę, kad papildoma apkrova negestų judesio mechanika ir nedidintų sausgyslių perkrovos rizikos.

Šaltiniai

• Encyclopaedia Britannica – „Ancient Olympic Games“ (britannica.com)
• World Athletics – lengvosios atletikos istorijos apžvalgos (worldathletics.org)
• Miller S. G. „Ancient Greek Athletics“, Yale University Press
• International Olympic Committee – olimpinio judėjimo istorijos medžiaga (olympics.com)