Inkstai ir kraujotakos persiskirstymas bėgant: kaip organizmas nukreipia kraują ten, kur jo labiausiai reikia

Kai pradedame bėgti, kraujotaka organizme persiskirsto beveik akimirksniu. Dirbantys kojas raumenys pareikalauja daug daugiau deguonies, ir kūnas nukreipia kraują ten, kur jo labiausiai reikia – o kartu laikinai „atima“ jį iš organų, kurių darbas bėgant nėra kritinis: virškinimo trakto ir inkstų. Šis persiskirstymas yra elegantiaus fiziologinio valdymo pavyzdys, tačiau jis turi ir praktinių pasekmių: paaiškina virškinimo sutrikimus ilgose distancijose, kraujo atsiradimą šlapime po ultramaratono ir inkstų apkrovą karštyje bei dehidratacijoje.

Kaip kūnas perskirsto kraują tarp organų

Ramybėje didelė dalis kraujo tekmės tenka virškinimo organams ir inkstams, o dirbantys skeleto raumenys gauna palyginti nedaug. Pradėjus intensyviai bėgti, situacija apsiverčia: raumenų kraujotaka gali išaugti daugelį kartų, o inkstų ir virškinimo trakto kraujotaka sumažėja. Šį perskirstymą valdo autonominė nervų sistema, kuri sutraukia kraujagysles „neprioritetiniuose“ organuose ir išplečia jas dirbančiuose raumenyse. Taip ribotas kraujo tūris nukreipiamas ten, kur deguonies poreikis didiausias.

Priežastingumas logiškas: organizmas negali vienu metu maksimaliai aprūpinti krauju ir raumenų, ir virškinimo. Bėgant prioritetas skiriamas judėjimui ir šilumos išsiskyrimui per odą, todėl virškinimas ir inkstų filtracija laikinai „atiduoda“ savo kraujo dalį. Kuo intensyvesnis ir ilgesnis krūvis (ir kuo karščiau), tuo stipresnis šis perskirstymas.

Virškinimo sutrikimai: kodėl pilvą „suka“ ilgose distancijose

Kai virškinimo traktas gauna mažiau kraujo, jo darbas sulėtėja, o žarnyno gleivinė tampa jautresnė. Būtent todėl ilgų distancijų bėgikai dažnai jaučia pykinimą, diegimą ar staigų poreikį pasituštinti – tai ne „silpnas skrandis“, o tiesioginė kraujo perskirstymo pasekmė. Jei bėgant pavartojama daug koncentruoto maisto ar cukrų, jiems suvirškinti reikia kraujo, kurio žarnynas tuo metu tiesiog neturi, ir simptomai sustiprėja. Štai kodėl sportinio maitinimosi strategija ilgose distancijose reikalauja praktikos ir laipsniško žarnyno pratinimo.

Inkstai, šlapimo pokyčiai ir dehidratacijos rizika

Inkstams sumažėjusi kraujotaka reiškia mažesnę filtraciją ir sulaikomą vandenį bei natrį – tai savaime yra apsauginis mechanizmas, padedantis išlaikyti kraujo tūrį. Tačiau labai ilgose ar karštyje vykstančiose distancijose šis spaudimas inkstams, sujungtas su dehidratacija ir raumenų skilimo produktais, gali inkstus perkrauti. Bėgant kartais šlapime atsiranda baltymo ar net kraujo pėdsakų (žinoma kaip bėgiko hematurija); dažniausiai tai laikina ir savaime praeina, bet rodo, kokia realpa yra inkstų apkrova. Sunkiais atvejais, ypač esant dideliam raumenų pažeidimui ir dehidratacijai, gali išsivystyti ūmus inkstų pažeidimas – rimta būklė, reikalaujanti medicinos pagalbos.

Dėl šios priežasties tinkama hidratacija ir apdairus vaistų vartojimas svarbūs ne tik savijautai. Kai kurie skausmo malinamieji vaistai (nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo) papildomai sumažina inkstų kraujotaką, todėl jų vartojimas prieš ilgą krūvį karštyje ar dehidratacijos būklėje gali padidinti inkstų pažeidimo riziką.

Kaip kraujotaka grįžta į normą po bėgimo

Pasibaigus bėgimui kraujotaka palaipsniui grįžta į įprastą pasiskirstymą, ir virškinimas bei inkstai atgauna savo kraujo dalį. Būtent todėl apetitas po intensyvaus krūvio dažnai atsiranda ne iš karto – žarnynui reikia laiko „atsibusti“. Šis atsistatymas taip pat paaiškina, kodėl geras atvėsimas ir laipsniškas krūvio mažinimas bėgimo pabaigoje padeda organizmui sklandiau perjungti prioritetus ir pagreitina atsigavimą.

Patarimai kasdieniam bėgikui

Mėgėjui svarbiausia – nevalgyti sunkaus, gausaus maisto per arti prieš bėgimą ir nesitikėti, kad organizmas judėdamas gerai virsškins. Prieš ilgesnį bėgimą rinkis lengvai virsškinamus angliavandenius likus 2–3 valandoms, o pačio bėgimo metu gerk vandenio pagal poreikį ir venk didelės koncentruotos cukraus dozs. Karštą dieną ypač nepamiršk skysčių, kad neapkrautum inkstų, ir venk profilaktinio skausmo malinamųjų vaistų vartojimo „ant visa ko“ prieš bėgimą – sveikam mėgėjui jie dažniau kenkia nei padeda.

Patarimai profesionaliam sportininkui

Rimtai besitreniruojančiam sportininkui kraujo perskirstymo supratimas leidžia tikslingai „treniruoti“ žarnyną ir valdyti inkstų riziką. Sistemingai pratink virsškinimą prie varžybinio maitinimosi (didink angliavandenių suvartojimą per valandą palaipsniui, testuok produktus treniruotėse varžybiniu tempu), nes žarnyno tolerancija yra treniruojama savybė. Ilgose ir karštose varžybose planuok hidrataciją ir elektrolitus iš anksto, o grietėk venk nesteroidinių vaistų nuo uždegimo prieš krūvį ir jo metu, nes kartu su dehidratacija bei raumenų pažeidimu jie didina ūmaus inkstų pažeidimo riziką. Po itin ilgų varžybų stebėk šlapimo spalvą ir savijautą; esant tamsiam „arbatos spalvos“ šlapimui ir stipriam raumenų skausmui, kreipkis į gydytoją dėl galimo raumenų skilimo ir inkstų pažeidimo.

Šaltiniai

• Rowell L. B. „Human cardiovascular control and blood flow redistribution during exercise“, Physiological Reviews.
• de Oliveira E. P., Burini R. C. „Exercise-induced gastrointestinal symptoms“, Current Opinion in Clinical Nutrition & Metabolic Care.
• Poortmans J. R. „Exercise and renal function“, Sports Medicine.
• Mayo Clinic – Exertional rhabdomyolysis and kidney health, edukacinė medžiaga (mayoclinic.org).