24 valandų bėgimo varžybų istorija

Varžybos, kuriose laimėtojas nustatomas ne pagal greitį, o pagal per parą įveiktą atstumą, atrodo kaip šiuolaikinės ištvermės mados vaisius, tačiau iš tikrųjų jų ištakos siekia dar XIX amžių. 24 valandų bėgimas yra unikali disciplina, kurioje fiziologija, psichologija ir logistika susilieja į vieną uždavinį – kuo ilgiau išlaikyti judesį. Suprasti jos istoriją svarbu todėl, kad ji atskleidžia, kaip keitėsi pats žmogaus ištvermės ribos suvokimas.

Nuo pėsčiųjų žygių iki šiuolaikinio bėgimo

Tolimosios ištvermės varžybų protolype laikomas pedestrianizmas (ang. pedestrianism) – XIX amžiaus Britanijoje ir JAV itin populiarūs profesionalių ėjikų pasirodymai, kai sportininkai žengdavo ar bėgdavo ištisas paras už statymus ir minios susidomėjimą. Šie renginiai, vykdavo uždarose salėse ir sukūrė pirmąją „per 24 valandas nueito atstumo“ sąvoką. Nors XX amžiaus pradžioje profesionalus pedestrianizmas beveik išnyko, jo idėja išliko ir antroje amžiaus pusėje atgimė kaip mėgėjiška ištvermės disciplina.

Priežastis, kodėl būtent para tapo standartu, yra praktiška: 24 valandos yra nat+ūrus paros ciklas, leidžiantis palyginti sportininkus per vieną kalendorinę dieną ir įtraukiantis miego stygiaus bei nakties temperatūros veiksnius. Taip laikas tapo objektyviu mažikliu, prilygstančiu fiksuotam nuotoliui.

Standartizacija ir tarptautinės varžybos

Antroje XX amžiaus pusėje susikūrė ultratolimųjų nuotolių bėgimo bendruomenė, o 24 valandų varžyboms prireikė vieno standarto. Įsteigus Tarptautinę ultrabėgimo asociaciją (IAU), buvo suvienodintos trasos – dažniausiai tikslaus ilgio ratas (400 m takas arba sertifikuota kilometro kilpa) – ir rezultatų fiksavimo taisyklės. Būtent tikslaus ilgio ratas leidžia patikimai suskaičiuoti nueitą atstumą metro tikslumu, todėl šiuolaikiniai 24 valandų rekordai laikomi tokiais pat rimtais kaip klasikiniai bėgimo pasiekimai.

Standartizacija taip pat leido rengti pasaulio ir žemynų čempionatus, kuriuose šalių komandos varžosi pagal bendrą narių rezultatą. Taip disciplina iš ekscentriško pasirodymo pavirto struktūruotu sportu su aikškiomis taisyklėmis ir reitingais.

Kodėl laiko disciplina reikalauja kitokios strategijos

Esminis 24 valandų bėgimo skirtumas nuo maratono ar net „paprasto“ ultramaratono yra tas, kad čia neegzistuoja finišo linija, prie kurios galima „išsiduoti“. Sportininkas turi valdyti tempą taip, kad energijos sistemos veiktų beveik vien aerobiniu režimu, o gliukozės atsargos būtų nuolat papildomos iš išorės. Bet koks per greitas startas sukelia ankstyvą glikogeno išsekimą ir raumenų pažeidimą, kurie per likusias valandas virsta nesustabdomu tempo kritimu. Todėl geriausi šios disciplinos atletai bėga nuostabiai tolygiai – jų pirmos ir paskutinės valandos greitis skiriasi mažiau, nei tikėtųsi žiūrovas.

Antras lemiamas veiksnys – miego stygius ir cirkadinis ritmas. Naktį krenta kūno temperatūra, lėtėja reakcijos, didėja mieguistumas, todėl centrinis nuovargis čia ne mažiau svarbus už raumenų nuovargį. Būtent gebėjimas psichologiškai išlaikyti monotoniją ir valdyti maitinimąsi bei šilumą skiria čempionus nuo tų, kurie sustoja.

Rekordų raida ir legendos

Ryškiausia disciplinos figura – graikas Yiannis Kouros, devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose nustatęs 24 valandų rezultatus, kurie išliko nepasiekti dešimtmečius ir peržengė 290 kilometrų ribą. Jo pasiekimai parodė, kad žmogaus paros ištvermės riba yra daug toliau, nei anksčiau manyta. Vėlesnėje eroje, tobulėjant mitybos strategijoms, aprūpinimo (pit stop) logistikai ir avalynei, rezultatai vis dar auga, o moterų pasiekimai priartėjo prie ilgai neregistėštų lygų. Kiekvienas naujas rekordas čia yra ne tiek greičio, kiek tolygumo ir atkaklumo ženklas.

Patarimai kasdieniam bėgikui

Mėgėjui, kurį traukia itin ilgos distancijos, 24 valandų bėgimo pamoka pirmiausia yra kantrybė: pradėkite ne nuo paros, o nuo tolygaus, lėto tempo ilguose treniruotiniuose bėgimuose ir išmoksite valgyti bei gerti judant. Jei norite pabandyti ilgą renginį, rinkitės dalyvavimą „dulkant“ – numatytu, lėtu tempu, planuodami trumpas ėjimo pertraukėles. Svarbiausia nelyginti savęs su elito atletais, o saugoti pėdas nuo pūslių, palaikyti pastovų skysčių ir angliavandenių papildymą bei atidžiai klausytis kūno signalų apie skausmą.

Patarimai profesionaliam sportininkui

Rimtai ultratolimąjį nuotolį siekiančiam sportininkui esmė yra tikslus tempo ir energijos valdymas. Suplanuokite „valandinę“ strategiją: angliavandenių suvartojimą 60–90 g per valandą, natrio priėmimą pagal prakaitavimo greitį ir tolygų tempą, kurio širdies susitraukimų dažnis lieka aiškiai aerobinėje zonoje. Treniruotėje verta modeliuoti nakties sąlygas ir miego stygių, lavinti žarnyno toleranciją maistui („gut training“) bei periodizuoti apimtį taip, kad prieš varžybas išnaudotumėte tinkamą nusileidimo (ang. taper) bloką. Komandos darbas prie aprūpinimo stalo ir iš anksto suplanuota avalynės bei kojinių rotacija dažnai nulemia rezultatą labiau nei fizinis pajėgumas.

Šaltiniai

• International Association of Ultrarunners (IAU) – disciplinos taisyklės ir rekordai
• Encyclopaedia Britannica – „Pedestrianism“ straipsnis
• Sports Medicine (Auckland) – apžvalgos apie ultraistvermės fiziologiją ir maitinimąsi
• Runner’s World – straipsniai apie ultramaratoną ir 24 valandų varžybas