Rūgštinis refliuksas bėgikams: kodėl rėmuo užeina būtent bėgant

Deginimo pojūtis už krūtinkaulio, rūgštus skonis burnoje, kosulys įkalnėje – šie simptomai bėgikams pasitaiko gerokai dažniau, nei įprasta manyti. Tyrimai rodo, kad ilgų nuotolių bėgikai apie rėmenį treniruočių metu praneša bene dažniausiai iš visų ištvermės sporto šakų atstovų. Priežastis nėra vien mityba – pati bėgimo mechanika sukuria sąlygas, kuriomis skrandžio turinys lengviau patenka atgal į stemplę.

Kas atsitinka apatiniam stemplės raukui

Tarp stemplės ir skrandžio yra apatinis stemplės raukas – raumeninis žiedas, kuris ramybėje išlieka susitraukęs ir neleidžia turiniui kilti aukštyn. Ramybėje jis atsipalaiduoja tik ryjant. Tačiau intensyvaus fizinio krūvio metu šių laikinų atsipalaidavimų padaugėja, o kartu išauga ir slėgis pilvo ertmėje: intensyviai dirba diafragma ir pilvo preso raumenys, o kvėpavimas tampa gilus ir dažnas. Susidaro nepalankus slėgių santykis – pilve didesnis nei krūtinėje – ir turinys pastumiamas aukštyn.

Prie šio mechanizmo prisideda ir tai, kad krūvio metu kraujotaka nukreipiama iš virškinimo trakto į raumenis. Dėl to skrandis tuštinasi lėčiau, o jame ilgiau išlieka maistas ir skysčiai. Kuo pilnesnis skrandis, tuo lengviau susidaro refliuksas – todėl tas pats valgis, kuris ramybėje jokio diskomforto nesukeltų, bėgant tampa problema.

Kodėl bėgikams tai nutinka dažniau nei dviratių sporte

Lyginamieji tyrimai nuosekliai rodo, kad bėgimas sukelia daugiau refliukso epizodų nei tokio pat intensyvumo važiavimas dviračiu. Pagrindinis skirtumas – mechaninis. Kiekvieno žingsnio metu kūnas patiria vertikalų smūgį, o skrandžio turinys tiesiog kratomas. Dviračių sporte tokio ritmiško kratymo nėra, užtat yra kita problema – palenkta kūno padėtis, kuri taip pat didina pilvo slėgį. Plaukikams refliuksas pasitaiko rečiausiai.

Antras bėgikams būdingas veiksnys – gėrimai. Koncentruoti, daug cukraus turintys sporto gėrimai ir geliai išlieka skrandyje ilgiau nei skiesti tirpalai, todėl ilgų varžybų metu refliukso rizika didėja kartu su suvartojamu angliavandenių kiekiu. Prie to prisideda ir kofeinas, kuris šiek tiek atpalaiduoja apatinį stemplės rauką.

Kada tai jau ne „tiesiog rėmuo“

Retkarčiais pasitaikantis deginimas po ypač sunkios treniruotės paprastai nėra pavojingas. Tačiau nuolatinis refliuksas gali pažeisti stemplės gleivinę ir sukelti uždegimą, o ilgainiui – ir struktūrinius pokyčius. Bėgikams svarbu žinoti ir tai, kad refliuksas gali pasireiškti netipiškai: nuolatiniu sausu kosuliu, užkimusiu balsu ryte, gerklės skausmu ar net astmą primenančiu švokštimu. Jei šie simptomai išlieka, jų nevalia nurašyti vien „oro sąlygoms“.

Atskirai paminėtini nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo. Jie pažeidžia skrandžio ir stemplės gleivinės apsaugą, o kartu su krūviu ir sumažėjusia kraujotaka šis poveikis sustiprėja. Bėgikams, kurie skausmui malšinti reguliariai vartoja tokius vaistus prieš ilgas treniruotes ar varžybas, refliukso ir skrandžio pažeidimų rizika aiškiai didesnė.

Ką rodo tyrimai apie sprendimus

Veiksmingiausios priemonės yra nemedikamentinės ir susijusios su laiku bei kiekiu. Pakankama pertrauka tarp pagrindinio valgio ir treniruotės, mažesnės, bet dažnesnės porcijos varžybų metu bei skiestesni gėrimai simptomus sumažina daugumai žmonių. Kai to nepakanka, gydytojas gali skirti vaistų, mažinančių skrandžio rūgštingumą – tačiau jie nesprendžia mechaninės problemos dalies, tik sumažina žalos poveikį gleivinei.

Patarimai kasdieniam bėgikui

Jei bėgiojate kelis kartus per savaitę ir kartais kamuoja rėmuo, pradėkite nuo laiko: tarp sočaus valgio ir bėgimo palikite bent 2–3 valandas, tarp lengvo užkandio – bent valandą. Prieš bėgimą venkite riebaus, aštraus maisto, didelio kiekio kavos ir gazuotų gėrimų. Jei bėgate ryte, pakanka nedidelio angliavandenių užkandio be riebalų. Pabandykite šiek tiek sumažinti žingsnio ilgį ir padidinti žingsnių dažnį – švelnesnis kontaktas mažina kratymą. Jei simptomai kartojasi kelis kartus per savaitę arba pasireiškia naktimis, kreipkitės į šeimos gydytoją – tai jau nebe treniruočių, o sveikatos klausimas.

Patarimai profesionaliam sportininkui

Treniruojantis 5 ir daugiau kartų per savaitę refliuksą verta valdyti taip pat sistemiškai kaip ir žarnyno toleravimą. Praktinis žingsnis – varžybų mitybos protokolo repeticija treniruotėse: tikslus gėrimo osmoliarumas, gelių dažnis ir kiekis išbandomi specifinėse treniruotėse, o ne varžybų dieną. Angliavandenius geriau imti mažesnėmis dalimis (pvz., kas 15–20 minučių) ir kartu su pakankamu vandens kiekiu, nes koncentruotas tirpalas skrandyje užsilaiko ilgiau. Nesteroidinių vaistų nuo uždegimo prieš ilgus krūvius nevartoti. Verta atkreipti dėmesį ir į kvėpavimo modelį: labai stipri pilvo preso įtampa įkalnėse didina slėgį, todėl diafragminio kvėpavimo darbas kartais sumažina simptomus. Jei simptomai išlieka nepaisant šių priemonių, reikalinga gastroenterologo konsultacija ir tyrimai – nediagnozuotas refliuksas gali riboti krūvio toleravimą ištisus sezonus.

Šis straipsnis yra bendro pobūdžio informacinio turinio ir nepakeičia gydytojo ar sporto medicinos specialisto konsultacijos. Jaučiant ilgalaikį ar stiprų skausmą, visada kreipkitės į specialistą.

Šaltiniai

• Clark C. S. et al. „Gastroesophageal reflux induced by exercise in healthy volunteers“, JAMA (PubMed)
• de Oliveira E. P., Burini R. C. „The impact of physical exercise on the gastrointestinal tract“, Current Opinion in Clinical Nutrition and Metabolic Care (PubMed)
• Mayo Clinic – gastroezofaginio refliukso ligos diagnostika ir gydymas (mayoclinic.org)
• British Journal of Sports Medicine – publikacijos apie virškinimo trakto simptomus ištvermės sporte (bjsm.bmj.com)
• Revista Brasileira de Medicina do Esporte – apžvalgos apie virškinimo sutrikimus bėgikams