1904 m. Sent Luiso olimpinis maratonas: kaip nesėkmingiausios varžybos pakeitė bėgimo saugumo supratimą

1904 m. rugpjūčio 30 d. Sent Luise surengtas olimpinis maratonas dažnai prisimenamas kaip keisčiausios varžybos olimpinių žaidynių istorijoje. Iš maždaug trisdešimties startavusių bėgikų finišą pasiekė vos keturiolika, nugalėtoją paskutiniais kilometrais faktiškai vedė ir rėmė jo pagalbininkai, o vienas dalyvis dalį trasos įveikė automobiliu. Tačiau anekdotai čia – ne svarbiausia. Kur kas įdomiau tai, kad šios varžybos veikė kaip nevalingas ištvermės fiziologijos eksperimentas: jos parodė, kas nutinka, kai ilga distancija bėgama karštyje beveik be skysčių. Beveik visos šiandien savaime suprantamos ilgo bėgimo saugumo taisyklės – tankūs gėrimo punktai, medicininė priežiūra trasoje, uždaras eismas – istoriškai yra atsakas būtent į tokias nesėkmes.

Varžybų aplinkybės: karštis, dulkės ir vienas šulinys

Žaidynės buvo surengtos kaip Pasaulinės parodos priedas, todėl organizaciniai ištekliai maratonui buvo minimalūs. Startas duotas popietę, esant labai aukštai oro temperatūrai ir dideliam drėgnumui. Maždaug keturiasdešimties kilometrų trasa vinguriavo neasfaltuotais Misūrio keliais su keliais stačiais pakilimais, o eismas jais nebuvo uždarytas – kartu su bėgikais judėjo teisėjų, trenerių ir žurnalistų automobiliai.

Dulkės tapo atskiru rizikos veiksniu. Priekyje važiuojantis automobilis pakelia tirštą smulkių dalelių debesį, o bėgantis žmogus per minutę įkvepia kelis kartus daugiau oro nei ramybėje ir daro tai daugiausia per burną, taigi apeina natūralų nosies filtrą. Vienas dalyvis, amerikietis William Garcia, dėl to buvo rastas gulintis pakelėje su sunkiu kvėpavimo takų ir skrandžio gleivinės pažeidimu – jam prireikė skubios medicininės pagalbos. Tai vienas ankstyviausių dokumentuotų atvejų, kai oro kokybė varžybų trasoje tiesiogiai kėlė grėsmę bėgiko gyvybei.

Kodėl vandenį ribojo sąmoningai

Šiandien sunku patikėti, bet menkas gėrimo punktų skaičius nebuvo vien aplaidumas. Varžybų vadovas James Sullivanas domėjosi tuo, kas dabar vadinama tiksline dehidratacija – to meto įsitikinimu, kad gėrimas bėgant sukelia dieglius, silpnina raumenis ir „išplauna“ organizmą. Todėl visoje trasoje buvo numatytas iš esmės vienas vandens šaltinis – šulinys maždaug ties devynioliktu kilometru.

Ši klaida turi savo logiką. XX a. pradžios fiziologija dar neturėjo priemonių išmatuoti plazmos tūrio, natrio koncentracijos ar kūno šerdies temperatūros bėgimo metu, todėl buvo remiamasi tik stebėjimu. Daug išgėręs bėgikas dažnai jausdavo pilvo diskomfortą, ir priežastingumas buvo suprastas atvirkščiai: kaltas atrodė pats gėrimas, o ne ribotas skrandžio ištuštėjimo greitis krūvio metu. Skysčių netekimo poveikis, priešingai, pasireiškia vėliau ir daug subtiliau – todėl liko nepastebėtas.

Fiziologinė kaina: nuo dehidratacijos iki strichnino

Ilgai bėgant karštyje kraujotaka turi vienu metu atlikti dvi konkuruojančias užduotis: tiekti deguonį dirbantiems raumenims ir nešti šilumą į odą. Kai dėl prakaitavimo mažėja plazmos tūris, širdis kompensuoja dažnesniais susitraukimais, tačiau sistolinis tūris krinta – tai vadinama širdies ritmo dreifu. Peržengus tam tikrą ribą organizmas nebepajėgia išlaikyti nei kraujospūdžio, nei šilumos šalinimo, ir kūno šerdies temperatūra ima kilti nekontroliuojamai. Būtent toks mechanizmas 1904 m. iš trasos pašalino daugumą dalyvių – ne raumenų nuovargis, o termoreguliacijos žlugimas.

Nugalėtojas Thomas Hicksas paskutiniais kilometrais kelis kartus gavo strichnino sulfato su kiaušinio baltymu ir brendžiu – tuo metu mažos strichnino dozės buvo laikomos stimuliatoriumi. Iš tikrųjų tai nervų sistemos nuodas: jis didina motorinių neuronų jaudrumą, bet nesuteikia nė gramo papildomos energijos ir siaurina ribą tarp raumenų įtempimo ir traukulių. Finišavęs Hicksas buvo pusiau sąmoningas, jį teko gaivinti keliems gydytojams, o rezultatas – daugiau nei trys su puse valandos – iki šiol lieka vienas lėčiausių olimpinio maratono laikų. Šis epizodas svarbus ir kaip ankstyva iliustracija, kad stimuliuojanti medžiaga gali panaikinti apsauginį nuovargio pojūtį, nepagerindama tikrojo darbingumo.

Ką iš 1904 m. perėmė šiuolaikinis maratonas

Sent Luiso patirtis taisyklių nepakeitė iš karto, bet tapo nuolat cituojamu argumentu, kai XX a. antroje pusėje buvo formuluojami varžybų saugumo standartai. Šiandien didelių maratonų reglamentuose gėrimo punktai numatomi maždaug kas penkis kilometrus arba dažniau, karštomis dienomis pridedami vėsinimo punktai su kempinėmis ir vandens purkštuvais, o trasoje budi medikų komandos. Uždaras eismas tapo savaime suprantamas ne tik dėl susidūrimo rizikos, bet ir dėl išmetamųjų dujų bei dulkių poveikio kvėpavimo takams.

Įdomus paradoksas tas, kad šiuolaikinis mokslas iš dalies grįžo prie saiko. Devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje bėgikai buvo raginami gerti kuo daugiau, o tai sukėlė priešingą problemą – su fiziniu krūviu susijusią hiponatremiją, kai kraujo natrio koncentracija kritiškai atskiedžiama. Dabartinė daugumos sporto medicinos organizacijų rekomendacija yra gerti pagal troškulį. Vadinasi, esminė 1904 m. klaida buvo ne skysčių ribojimas kaip toks, o jo mastas ir tai, kad bėgikui apskritai nebuvo palikta pasirinkimo.

Patarimai kasdieniam bėgikui

Praktinė 1904 m. pamoka mėgėjui paprasta: karštą dieną planuok ne tempą, o maršrutą. Rinkis kilpinę trasą aplink namus ar parką su geriamojo vandens čiaupu, kad galėtum atsigerti tada, kai iš tikrųjų norisi, ir bet kada sutrumpinti bėgimą. Kai oro temperatūra viršija maždaug 25 °C, iš anksto sumažink planuojamą tempą 20–40 sekundžių kilometrui ir vertink pastangą pagal kvėpavimą, o ne pagal laikrodį. Gerk pagal troškulį – sveikam žmogui tai patikimas rodiklis. Bėk ankstyvą rytą arba vakare, venk pietinių valandų ir judrių gatvių, kur prie karščio prisideda dar ir oro tarša. Jei pajunti šaltą prakaitą, žąsies odą karštyje, galvos svaigimą ar staiga dingusį troškulio jausmą – sustok ir pasitrauk į pavėsį, nelaukdamas, kol „prasivalys“.

Patarimai profesionaliam sportininkui

Sportininkui, kuris treniruojasi penkis ir daugiau kartų per savaitę, karštis yra ne saugumo, o periodizacijos klausimas. Prieš startą karštame klimate verta suplanuoti 10–14 dienų šilumos aklimatizacijos ciklą: kasdien po 45–60 minučių vidutinio intensyvumo darbo pakeltoje temperatūroje, stebint rytinį kūno svorį ir šlapimo spalvą kaip hidratacijos rodiklius. Individualus prakaito greitis nustatomas paprastai – pasveriant save prieš ir po vienos valandos bėgimo tomis pačiomis sąlygomis; svorio skirtumas gramais parodo, kiek mililitrų per valandą realiai netenkama, ir leidžia sudaryti gėrimo planą, neleidžiantį svoriui kristi daugiau nei maždaug 2–3 %. Ilgose varžybose skysčius būtina derinti su natriu, o ne gerti vien vandenį – tai vienintelis būdas išvengti abiejų kraštutinumų. Galiausiai su treneriu ar komanda verta iš anksto susitarti dėl aiškių pasitraukimo kriterijų: pagrindinė 1904 m. pamoka yra ne apie ištvermę, o apie tai, kad sprendimą sustabdyti perkaitusį bėgiką turi priimti kažkas kitas, ne jis pats.

Šaltiniai

• World Athletics – olimpinių maratonų istorijos ir rezultatų archyvas (worldathletics.org)
• Encyclopaedia Britannica – „St. Louis 1904 Olympic Games“
• Mayo Clinic – „Heat exhaustion“ ir „Heatstroke“ apžvalgos
• British Journal of Sports Medicine – publikacijos apie skysčių vartojimą ir su fiziniu krūviu susijusią hiponatremiją ištvermės sporte
• Journal of Applied Physiology – tyrimai apie dehidrataciją, širdies ritmo dreifą ir termoreguliaciją ilgo krūvio metu