Comrades Marathon istorija: seniausias ir didžiausias pasaulio ultramaratonas

Comrades Marathon – beveik 90 kilometrų ilgio bėgimas tarp dviejų Pietų Afrikos miestų, Durbano ir Pietermaricburgo – laikomas seniausiu ir didžiausiu pasaulio ultramaratonu (ang. ultramarathon). Nuo pirmojo starto 1921 metais jis peraugo iš saujelės entuziastų renginio į kasmetinį daugiau nei dvidešimties tūkstančių bėgikų sąjūdį. Tačiau Comrades įdomus ne vien mastu: jis parodo, kaip iš atminimo ir bendrystės idėjos gali užgimti sporto tradicija, kurios fizinis reiklumas peržengia įprasto maratono ribas ir reikalauja visiškai kitokios treniruotės logikos.

Ištakos: atminimo bėgimas po Pirmojo pasaulinio karo

Comrades sumanytojas buvo Pirmojo pasaulinio karo veteranas Vic Claphamas, savo kailiu patyręs ilgus karių žygius Rytų Afrikoje. Grįžęs jis norėjo, kad žuvusių bendražygių atminimas būtų pagerbtas ne paminklu, o gyvu ištvermės išbandymu, kurį patiria patys dalyviai. Būtent todėl renginys pavadintas „Comrades“ – bendražygiais – ir nuo pat pradžių akcentuoja ne tik pergalę, bet ir savitarpio pagalbą trasoje.

Pirmajame 1921 metų bėgime startavo vos keliolika dalyvių, o distancija – apie 89 kilometrus – buvo pasirinkta kaip simbolinis atstumas tarp dviejų miestų. Ši idėja, kad varžybų esmė yra ne greitis, o pats atstumo įveikimas per nustatytą laiką, iki šiol yra Comrades tapatybės pagrindas. Griežtas dvylikos valandų limitas reiškia, kad finišo linija fiziškai pašalinama pasibaigus laikui – ir šis negailestingas ritualas tapo vienu žinomiausių ištvermės sporto simbolių.

„Aukštupio“ ir „žemupio“ metai: kodėl kryptis keičia lenktynes

Vienas svarbiausių Comrades bruožų – kasmet keičiama bėgimo kryptis. Nelyginiais ir lyginiais metais pakaitomis bėgama „aukštyn“ (ang. up run), nuo pajūrio Durbano į aukščiau esantį Pietermaricburgą, arba „žemyn“ (ang. down run) – priešinga kryptimi. Šis pakaitomis kintantis reljefas nėra formalumas: jis iš esmės keičia fiziologinį iššūkį ir reikalauja skirtingo pasirengimo.

Bėgimas į kalną apkrauna širdies ir kraujagyslių sistemą bei energijos sistemas, nes nuolatinis kilimas didina deguonies poreikį. Bėgimas žemyn, priešingai, atrodo lengvesnis kvėpavimui, tačiau sukelia intensyvų ekscentrinį raumenų darbą – šlaunies keturgalviai raumenys nuolat stabdo kūno svorį leidžiantis, todėl patiria daugiau mikroskopinių pažeidimų. Todėl „žemupio“ metais dažniau matomos smarkiai pažeistos kojos ir stipresnis pavėluotas raumenų skausmas, nors bendras laikas gali būti greitesnis. Ši dvejopa prigimtis reiškia, kad tikras Comrades meistras turi mokėti pasirengti dviem iš esmės skirtingiems bėgimams.

Nuo saujelės dalyvių iki masinio reiškinio

Per dešimtmečius Comrades augo lygiagrečiai su pasauliniu ištvermės sporto populiarėjimu. Antroje XX amžiaus pusėje dalyvių skaičius ėmė sparčiai kilti, o televizijos transliacijos Pietų Afrikoje pavertė renginį nacionaline švente. Moterys oficialiai buvo pripažintos dalyvėmis 1975 metais, nors kai kurios bėgo ir anksčiau neoficialiai – tai atspindi tą pačią kovą už moterų ilgų nuotolių bėgimo pripažinimą, kuri tuo metu vyko visame pasaulyje.

Comrades išaugino ir savo legendas. Bruce Fordyce’as devintajame dešimtmetyje laimėjo devynis kartus ir tapo bėgimo simboliu, o jo taktinis, apgalvotas tempo valdymas parodė, kad ultramaratone protas ir strategija dažnai svarbesni už grynąjį greitį. Būtent ši mintis – kad ilga distancija yra tiek pat galvosūkis, kiek ir fizinis darbas – padarė Comrades įtakingą visai pasaulinei ultrabėgimo kultūrai.

Kodėl Comrades laikomas ištvermės etalonu

Beveik 90 kilometrų distancija peržengia klasikinį maratoną ne tik atstumu, bet ir fiziologiniu mechanizmu. Įprastame maratone lemiamu tašku dažnai tampa glikogeno atsargų išsekimas ties 30–35 kilometru. Comrades bėgikas šią ribą pasiekia daug anksčiau nei finišą, todėl privalo remtis riebalų oksidacija ir itin kruopščiu maitinimusi trasoje. Kartu ilgesnis laikas ant kojų reiškia didesnę šiluminę apkrovą, ryškesnį skysčių ir elektrolitų disbalansą bei kaupiamąjį raumenų pažeidimą. Todėl Comrades tapo savotiška laboratorija, kurioje išbandomos ištvermės mitybos, tempo valdymo ir psichologinio atsparumo ribos.

Patarimai kasdieniam bėgikui

Jei bėgate keletą kartų per savaitę dėl malonumo ir sveikatos, Comrades istorija naudingiausia kaip pamoka apie kantrybę: ultradistancija įveikiama ne greičiu, o pastoviu, nuosaikiu tempu ir gera strategija. Jei kada nors svarstytumėte apie labai ilgą bėgimą, pradėkite nuo saikingo savaitinio kilometražo didinimo (ne daugiau kaip apie 10 % per savaitę), išmokite bėgdami valgyti ir gerti bei įtraukite ėjimo pertraukas į kalnus – tai visiškai normali ir efektyvi ultrabėgimo taktika. Kasdieniam bėgikui svarbiausia atmesti mintį, kad reikia bėgti visą laiką be sustojimo.

Patarimai profesionaliam sportininkui

Sportininkui, kuris treniruojasi penkis ir daugiau kartų per savaitę ir rengiasi konkrečiam startui, Comrades pavyzdys pabrėžia krypčiai pritaikytą periodizaciją. „Žemupio“ metais būtina tikslingai lavinti ekscentrinį šlaunies keturgalvių raumenų atsparumą – įtraukti kontroliuojamus nuokalnės bėgimo intervalus likus 6–8 savaitėms iki starto, kad raumenys prisitaikytų ir sumažėtų pažeidimo mastas per pačias varžybas. „Aukštupio“ metais akcentuojamas laktato slenksčio bėgimas į įkalnę ir taupus tempo valdymas. Abiem atvejais rekomenduojama iš anksto išbandyti tikslų maitinimosi protokolą (angliavandenių kiekis per valandą, skysčių ir natrio dozės) ilgose treniruotėse, o krūvį prieš startą mažinti laipsniškai, kad superkompensacija sutaptų su varžybų diena.

Šaltiniai

• Comrades Marathon Association – oficiali istorijos ir statistikos apžvalga (comrades.com)
• Encyclopaedia Britannica – „Comrades Marathon“
• Noakes T. – Lore of Running (ištvermės fiziologijos ir ultrabėgimo apžvalga)
• British Journal of Sports Medicine – ekscentrinio krūvio ir nuokalnės bėgimo tyrimai (bjsm.bmj.com)