Bėgimo ištakos: nuo antikos iki šiuolaikinio sporto

Bėgimas yra viena seniausių organizuotų sporto rungčių žmonijos istorijoje. Senovės Graikijoje bėgimas buvo pagrindinė olimpinių žaidynių rungtis – pirmuosius 56 antikos žaidynių metus vienintelė varžybų rūšis buvo stadion (ang. stadion race): apie 192 m ilgio sprintas vienu ilgiu stadiono takelio.

Nuo sprinto iki ilgų distancijų

720 m. pr. Kr. į olimpinę programą įtraukta ir ilgesnė ištvermės rungtis dolichos (ang. dolichos) – bėgta tuo pačiu takeliu pirmyn ir atgal, kol buvo pasiekiamas iki 5 400 m atstumas. Tai rodo, kad jau antikoje buvo skiriamos sprinto ir ištvermės rungtys – šis skirstymas išliko iki šių dienų.

Pasakojimas apie karį Fidipidą (ang. Pheidippides), kuris tariamai nubėgo iš Maratono į Atėnus paskelbti pergalės žinios, tapo šiuolaikinio maratono – 42,195 km distancijos – legendiniu pagrindu, nors istorikai nesutaria, kiek šioje istorijoje yra faktų ir kiek legendos.

Užmiršimas ir atgimimas

Po Romos imperijos žlugimo ir antikos žaidynių uždraudimo (393 m.) organizuotas bėgimo sportas Europoje beveik išnyko daugiau nei tūkstantmečiui. Tik XIX a. Anglijoje atgimus lengvosios atletikos varžyboms universitetuose ir klubuose, bėgimas vėl tapo organizuota sporto šaka. 1896 m. Atėnuose surengtos pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės atgaivino antikos bėgimo rungtis, o 1908 m. Londono žaidynėse galutinai įtvirtinta šiandien žinoma 42,195 km maratono distancija.

Tarptautinė valdymo struktūra

Šiandien lengvąją atletiką, taip pat ir bėgimo rungtis, valdo Pasaulio atletika (ang. World Athletics, anksčiau – IAAF) – organizacija, tvirtinanti pasaulio rekordus ir taisykles, kurių laikosi nacionalinės federacijos visame pasaulyje. XX–XXI a. bėgimas iš elitinio sporto išplito ir kaip masinis pomėgis – šiandien milijonai žmonių visame pasaulyje bėgioja sveikatos, malonumo ar bendruomeniškumo dėlei.

Elito lygmuo: treniravimo gilinimas

Jau antikoje išsiskyręs sprinto (stadion) ir ištvermės (dolichos) skirstymas šiuolaikiniame elito rengime atitinka energijos sistemų specializaciją. Sprinterio rengimas orientuotas į fosfageninę ir anaerobinę glikolizinę sistemas – trumpi, beveik maksimalūs intensyvumo vienetai (pvz., 6–10 × 30–60 m ties beveik maksimaliu greičiu, ilgas poilsis 2–4 min visiškam atsigavimui). Ilgų nuotolių bėgikas didžiąją krūvio dalį skiria aerobinei sistemai ir laktato slenksčio kėlimui. Skirtingi tikslai reikalauja skirtingų intensyvumo zonų, apimčių ir poilsio intervalų – principas, kurio ištakas galima įžvelgti dar antikos rungčių skirstyme.

Nepriklausomai nuo distancijos, šiuolaikinis elitas krūvį periodizuoja blokais (bendrasis, specialusis ir varžybinis pasirengimas) ir derina bėgimą su jėgos treniruotėmis. Maksimaliosios jėgos darbas atliekamas nedideliais pakartojimais su dideliu svoriu (pvz., 3–5 serijos po 3–5 pakartojimus ties 85–90 % vieno pakartojimo maksimumo (1RM)), o pliometrika lavina raumenų–sausgyslių reaktyvumą. Krūvis stebimas objektyviai: širdies ritmo variabilumas (ang. HRV), ramybės pulsas, subjektyvus krūvio vertinimas (ang. RPE) bei laktato slenksčio ir VO2max testai padeda individualizuoti krūvį ir laiku pastebėti persitreniravimą.

Priklausomai nuo distancijos, elito savaitėje derinamos skirtingos treniruočių rūšys:

• Sprinto ir greičio blokas: 6–10 × 30–60 m ties 95–100 % greičio, poilsis 2–4 min.
• Anaerobinė ištvermė: 5–8 × 200–400 m ties varžybiniu ar greitesniu tempu, poilsis 2–3 min.
• Aerobinis pagrindas: 60–120 min tolydaus bėgimo, 65–75 % HRmax.
• Jėga ir pliometrika: 3–5 × 3–5 pakartojimai ties 85–90 % 1RM plius reaktyviosios jėgos pratimai.

Šaltiniai

• Wikipedia, „Running“ – en.wikipedia.org/wiki/Running
• Encyclopaedia Britannica, „Running – Speed, Endurance, Technique“ – britannica.com
• World Athletics, „Running: A Global History“ (Thor Gotaas) – worldathletics.org
• Red Bull, „The history of running – from the Stone Age to the present day“ – redbull.com