Kroso bėgimo istorija ir pasaulio čempionatai

Krosas (ang. cross country running) – bėgimas natūralios dangos vietovėse: pievomis, miško takais, kalvomis ir purvinais laukais, dažnai nepaisant oro sąlygų – yra viena seniausių organizuoto bėgimo formų, atsiradusi gerokai anksčiau nei šiuolaikinis stadiono bėgimas. Nors šiandien krosas dažnai suvokiamas kaip parengiamasis sezono etapas prieš vasaros treniruotes stadione, jo istorija atskleidžia gilesnę priežastį, kodėl ši disciplina išliko svarbi ištvermės sportininkų rengime iki šių dienų: nelygus reljefas ir kintančios sąlygos ugdo tokius fiziologinius bei biomechaninius gebėjimus, kurių neįmanoma išvystyti vien bėgant lygiu takeliu.

Anglijos „hare and hounds” žaidimas ir kroso gimimas

Šiuolaikinio kroso ištakos siekia XIX amžiaus pradžios Angliją, kur mokyklose ir universitetuose populiarėjo žaidimas, vadinamas „hare and hounds” („kiškis ir skalikai”) arba „paper chase” – vienas ar keli bėgikai („kiškiai”) pirmiau leisdavosi bėgti, palikdami popieriaus skiaučių pėdsaką, o likusi grupė („skalikai”) turėdavo juos susekti ir pavyti. Ši pramoga, glaudžiai susijusi su angliška medžioklės tradicija, palaipsniui virto organizuotomis varžybomis be iš anksto nubrėžtos trasos – bėgikai turėdavo įveikti tvoras, upelius ir status šlaitus, o pati varžybų esmė buvo ne vien greitis, bet ir gebėjimas orientuotis kintančiame reljefe. XIX amžiaus antroje pusėje kroso varžybos oficialiai įsitvirtino Anglijos ir Škotijos mokyklų bei universitetų sporto kalendoriuje, o 1876 metais įvyko pirmasis nacionalinis Anglijos kroso čempionatas.

Tarptautinis pripažinimas ir pasaulio čempionatas

XX amžiaus pradžioje krosas peržengė Britų salų ribas – 1903 metais įvyko pirmosios tarptautinės kroso varžybos tarp Anglijos, Škotijos, Airijos ir Velso rinktinių. 1973 metais tarptautinė lengvosios atletikos federacija (dabar Pasaulio atletika, ang. World Athletics) perėmė varžybų organizavimą ir įsteigė oficialų Pasaulio kroso čempionatą, kuris nuo tada kasmet (o nuo 2011-ųjų – kas dvejus metus) subūrė geriausius planetos ilgų nuotolių bėgikus. Be pasaulio čempionato, Europoje kasmet vyksta Europos kroso čempionatas, kurio tradicija siekia 1994 metus, o žymiausios nacionalinės kroso varžybos iki šiol pritraukia pasaulio elitą kaip parengiamąjį etapą prieš vasaros sezoną. Būtent kroso čempionatuose dešimtmečius dominavo Rytų Afrikos – ypač Kenijos ir Etiopijos – bėgikai, o pačios varžybos tapo savotišku sezono „lakmuso popierėliu“, nusakančiu, kas bus stipriausias vasaros stadiono sezone.

Kodėl nelygus paviršius stiprina bėgikus: biomechaninis ir fiziologinis pagrindas

Kroso populiarumas treniruočių metodikoje grindžiamas ne tik tradicija, bet ir sporto mokslo įrodyta nauda. Bėgant minkštu, nelygiu paviršiumi – žole, purvu ar smėliu – sumažėja smūginė apkrova sąnariams, nes tokie paviršiai sugeria dalį smūgio jėgos, kurią standus asfaltas ar sintetinis takelis grąžina atgal į koją. Tuo pačiu metu nuolat kintantis reljefas verčia raumenis ir nervų sistemą kaskart iš naujo derinti žingsnio ilgį, pėdos statymo kampą ir pusiausvyros palaikymą, taip lavindamas propriocepciją – gebėjimą jausti kūno padėtį erdvėje – ir stabilizuojančius čiurnos bei kelio raumenis, kurie ant lygaus takelio dirba gerokai mažiau. Kalvotos trasos papildomai stiprina šlaunų ir sėdmenų raumenis bei gerina jėgos ir ištvermės santykį, nes bėgimas į kalną reikalauja didesnės raumenų jėgos, o bėgimas nuo kalno – greitesnio nervų ir raumenų atsako bei ekscentrinio raumenų darbo, ruošiančio kūną greičio ištvermės krūviams stadione. Šis mechanizmas iš dalies paaiškina, kodėl daugelis Rytų Afrikos bėgikų, nuo vaikystės augę kalnuotoje vietovėje ir kasdien įveikę dešimtis kilometrų nelygiu žemės keliu, demonstruoja itin efektyvią bėgimo techniką ir atsparumą sąnarių traumoms suaugę.

Patarimai kasdieniam bėgikui

Mėgėjui kroso elementus verta įtraukti į savaitės planą net ir be konkrečių varžybų – užtenka vieną kartą per savaitę bėgimą perkelti į parką, mišką ar žolės paviršių, taip sumažinant sąnarių apkrovą ir suteikiant įvairovės monotoniškam bėgiojimui asfaltu. Svarbu rinktis pažįstamas, gerai apšviestas trasas, avėti batus su geresne sukibimo savybe ir pradėti nuo trumpesnių atstumų, nes nelygus paviršius iš pradžių gali labiau apkrauti čiurnos ir blauzdos raumenis, kol kūnas prie jo priprato.

Patarimai profesionaliam sportininkui

Sportininkams, treniruojantiems 5 ir daugiau kartų per savaitę, kroso treniruotes tikslinga planuoti kaip atskirą periodizacijos etapą – dažniausiai rudens ir žiemos mezociklo pradžioje, prieš pereinant prie intensyvesnių greičio darbų stadione ar kelyje. Tokiu laikotarpiu naudinga derinti kalvotas kroso treniruotes su jėgos ir plyometrikos pratimais, stiprinančiais sėdmenų vidurinį raumenį bei čiurnos stabilizatorius, o krūvio apimtį didinti palaipsniui, stebint subjektyvų nuovargio jausmą ir, jei įmanoma, GPS duomenimis fiksuojant faktinį pastangų lygį kalvotoje trasoje, nes vien tempas šiuo atveju neatspindi tikrojo fiziologinio krūvio.

Šaltiniai

• World Athletics (worldathletics.org) – Pasaulio kroso čempionato istorija ir statistika
• British Journal of Sports Medicine (bjsm.bmj.com) – tyrimai apie bėgimo paviršiaus įtaką sąnarių apkrovai
• Journal of Orthopaedic & Sports Physical Therapy (jospt.org) – propriocepcijos ir nelygaus reljefo treniruočių nauda
• Encyclopaedia Britannica – cross-country running istorijos apžvalga
• Runner’s World – kroso treniruočių metodikos apžvalga