1968 m. Meksiko olimpiada: kaip aukštis perrašė bėgimo rekordus

1968 metų Meksiko olimpinės žaidynės tapo unikaliu gamtiniu eksperimentu lengvojoje atletikoje. Pirmą kartą žaidynės buvo surengtos dideliame aukštyje – apie 2 240 m virš jūros lygio – ir rezultatai šiose žaidynėse pasiskirstė taip aiškiai pagal rungtį, kad iki šiol naudojami kaip vadovėlinis aukščio poveikio pavyzdys. Trumpose rungtyse ir šuoliuose krito pasaulio rekordai, o ilguose nuotoliuose rezultatai buvo pastebimai prastesni nei žemumoje. Kad suprastume, kodėl taip nutiko, reikia atskirti du priešingus aukščio poveikius: mažesnį oro tankumą ir mažesnį deguonies kiekį įkvepiamame ore.

Mažesnis oro tankis: nauda sprinteriams ir šuolininkams

Aukštyje oras yra retesnis, todėl jo pasipriešinimas judėjimui – aerodinaminė varža – sumažėja. Sprinteriui, kuris juda dideliu greičiu, oro pasipriešinimas sudaro pastebimą stabdančią jėgą, todėl net nedidelis oro tankio sumažėjimas gali šiek tiek pagerinti laiką. Būtent todėl Meksike krito 100 m, 200 m ir 400 m rezultatai, o legendinis tolio šuolio rekordas peržengė iki tol neįsivaizduojamą ribą ir išliko nepasiektas daugiau nei du dešimtmečius.

Fizikinis mechanizmas čia paprastas: kuo trumpesnė rungtis ir kuo didesnis greitis, tuo didesnę rezultato dalį lemia oro varža, o ne deguonies tiekimas. Sprinte energija gaminama daugiausia be deguonies, iš raumenyse sukauptų atsargų, todėl mažesnis deguonies kiekis ore praktiškai netrukdo. Lieka tik nauda – mažesnis pasipriešinimas. Tas pats principas galioja šuoliams ir metimams, kur skrydžio fazėje kūną ar sviedinį mažiau stabdo retas oras.

Mažesnis deguonies kiekis: bėda ištvermės bėgikams

Ilguose nuotoliuose vaizdas priešingas. Aukštyje sumažėjęs atmosferos slėgis lemia mažesnį deguonies dalinį slėgį, todėl plaučiai ir kraujas per tą patį laiką perneša mažiau deguonies į dirbančius raumenis. Aerobinė energijos gamyba, nuo kurios priklauso 1500 m ir ilgesni bėgimai, tampa ribojama tiekimo. Dėl to Meksike vidutinių ir ilgų nuotolių bėgikai, ypač atvykę iš žemumos, bėgo lėčiau ir sunkiau, o kai kurie patyrė stiprų nuovargį ir deguonies stoką.

Šios žaidynės pirmą kartą tokiu mastu atskleidė ir kitą dėsningumą: geriausiai aukštyje pasirodė sportininkai, gyvenę ir treniravęsi dideliame aukštyje. Rytų Afrikos bėgikai iš Kenijos ir Etiopijos, užaugę aukštumose, turėjo fiziologinį pranašumą – jų organizmai jau buvo prisitaikę prie mažesnio deguonies kiekio. Šis stebėjimas davė postumį vėlesniam moksliniam susidomėjimui treniruotėmis aukštyje ir iš dalies padėjo paaiškinti Rytų Afrikos bėgikų dominavimo pradžią.

Poveikis rekordų pripažinimui ir treniruočių mokslui

Meksiko rezultatai sukėlė diskusiją, ar aukštyje pasiekti rekordai palyginami su žemumos rezultatais. Kai kurie sprinto ir šuolių rekordai buvo tokie geri, kad ilgai išliko nepasiekti žemumoje, o tai kėlė klausimą apie sąlygų vienodumą. Nors formaliai rekordai buvo pripažinti, sporto bendruomenė nuo tada atidžiau vertina, kokiomis sąlygomis pasiektas rezultatas, ir tai pagreitino vėjo greičio bei aukščio fiksavimo standartų raidą.

Ilgalaikiu požiūriu svarbiausias žaidynių palikimas buvo mokslinis. Jos aiškiai parodė, kad aukštis skirtingai veikia skirtingas energijos sistemas, ir paskatino sistemingus tyrimus, kaip organizmas prisitaiko prie deguonies stokos. Iš šių tyrimų vėliau išaugo šiuolaikinės treniruotės aukštyje strategijos, tokios kaip „gyventi aukštai, treniruotis žemai”, kuriomis siekiama gauti kraujo prisitaikymo naudą be ištvermės darbo kokybės praradimo.

Patarimai kasdieniam bėgikui

Jei bėgate malonumui ir planuojate atostogas ar varžybas kalnuose, atminkite, kad pirmomis dienomis aukštyje net įprastas tempas jausis sunkesnis, o pulsas bus aukštesnis – tai normalu, nes organizmui reikia laiko prisitaikyti. Pirmomis dienomis bėkite lėčiau, negalvokite apie rezultatus ir daugiau gėkite, nes aukštyje skysčių netenkama greičiau. Nesistenkite iš karto pasiekti įprastų laikų – greičio pojutis atsistato tik po kelių dienų aklimatizacijos. Žemumoje gyvenančiam bėgikui vienkartinis bėgimas kalnuose neduos ilgalaikio pagerėjimo, todėl tai verta traktuoti kaip malonų nuotykį, o ne treniruotės priemonę.

Patarimai profesionaliam sportininkui

Rengiantis varžyboms aukštyje, ilgų nuotolių sportininkui reikia arba atvykti likus vos 1–2 dienoms iki starto (kol dar nespėjo išsivystyti neigiami ūmaus prisitaikymo efektai), arba, priešingai, atvykti anksti ir skirti 2–3 savaites tikrai aklimatizacijai – tarpinis variantas dažniausiai blogiausias. Planuojant sezoną, verta įvertinti „gyventi aukštai, treniruotis žemai” modelį, kuris didina raudonųjų kraujo kūnelių masę nesumažindamas ištvermės treniruočių tempo. Sekite geležies rodiklius, nes eritrocitų gamybai aukštyje reikia pakankamų geležies atsargų, o jų trūkumas panaikina viso protokolo naudą. Varžyboms sprinto rungtyse aukštis, priešingai, gali būti pranašumas, tačiau reikia atsižvelgti į rezultatų palyginamumą su žemumos startais.

Šaltiniai

• Encyclopaedia Britannica – „1968 Mexico City Olympic Games” (britannica.com)
• World Athletics – altitude ir rekordų kontekstas (worldathletics.org)
• British Journal of Sports Medicine – altitude training apžvalgos (bjsm.bmj.com)
• PubMed / NCBI – „Live high, train low” tyrimų santraukos (pubmed.ncbi.nlm.nih.gov)