Moterų bėgimas: kelias į lygiateisiškumą

Ilgą laiką moterims buvo draudžiama arba atkalbinama dalyvauti ilgų nuotolių bėgimo varžybose – manyta, kad tokios apkrovos joms pavojingos. Iki XX a. antros pusės moterų bėgimas tarptautinėse varžybose apsiribojo trumposiomis distancijomis, o maratonas (42,195 km) buvo laikomas išskirtinai vyrų rungtimi.

Uždraustas maratonas

1967 m. Bostono maratone studentė Ketrin Switzer’ė užsiregistravo inicialais „K. V. Switzer“ ir startavo nežinant organizatoriams, kad ji – moteris. Lenktynių vadovas Jock Semple bandė ją pašalinti iš trasos jėga, tačiau Switzer’ė distanciją įveikė. Šis įvykis, nufotografuotas žurnalistų, tapo vienu garsiausių lyčių lygybės sporte simbolių. Moterims oficialiai dalyvauti Bostono maratone leista tik 1972 m.

Olimpinis pripažinimas

Moterų maratonas į olimpinę programą įtrauktas tik 1984 m. Los Andžele – beveik šimtmečiu vėliau nei vyrų. Pirmąją olimpinę aukso medalį šioje rungtyje iškovojo amerikietė Joan Benoit Samuelson’ė, finišavusi su dideliu pranašumu. Šis startas galutinai paneigė tuo metu populiarius mitus apie moterų organizmo „netinkamumą“ ilgoms distancijoms.

Šiandien

Šiandien moterys sudaro didelę, daugelyje masinių bėgimo renginių – net didžiąją – dalyvių dalį. 2003 m. Niujorko maratonas tapo viena pirmųjų didžiųjų varžybų, įvedusių lygias prizines vyrams ir moterims. Pasaulio rekordą moterų maratone (2024 m. duomenimis – 2:09:56) yra pagerinusios kelios bėgikės, o lyčių lygybė lengvosios atletikos varžybose tebėra aktuali ir vystoma tema.

Elito lygmuo: moterų ištvermės rengimo specifika

Istorinė pamoka – esą moters organizmas netinka ilgoms distancijoms – šiuolaikiniame elito sporte paneigta iš esmės. Aukščiausio lygio moterų rengimas remiasi tais pačiais fiziologiniais principais kaip vyrų, tačiau atsižvelgia į lyties nulemtus veiksnius. Krūvis planuojamas periodizuotai: makrociklas (metų planas), mezociklai (3–5 savaičių blokai) ir mikrociklai (savaitė), o savaitės apimtis didinama palaipsniui, apie 5–10 % per savaitę, su atsigavimo savaite kas 3–4 savaites.

Intensyvumo pasiskirstymas dažniausiai poliarizuotas: apie 80 % apimties atliekama žemu intensyvumu (žemiau aerobinio slenksčio, laktatas mažesnis nei 2 mmol/l, maždaug 65–75 % HRmax), o likę ~20 % – dideliu intensyvumu. Pastarasis apima VO2max intervalus (95–100 % VO2max, pvz., 5×3 min su 2–3 min poilsiu) ir slenksčio darbą ties laktato slenksčiu (maždaug 85–90 % HRmax). Jėgos rengime elitui tinka 3–5 serijos po 3–6 pakartojimus su 85–90 % 1RM ir 2–3 min poilsiu tarp serijų – taip stiprinama tarpraumeninė koordinacija be reikšmingo raumenų masės didėjimo.

• Menstruacinio ciklo fazės – dalis sportininkių krūvį derina prie ciklo (didesnis intensyvumas folikulinėje fazėje, atsargesnis planavimas prieš menstruacijas), nors individualus atsakas skiriasi.
• Energijos prieinamumas – siekiant išvengti santykinio energijos deficito sporte (ang. RED-S), rekomenduojama palaikyti ne mažesnį kaip ~30 kcal/kg liesosios kūno masės energijos prieinamumą.
• Geležies ir feritino rodikliai – ištvermės sportininkėms būdinga didesnė geležies stokos rizika, todėl feritinas tikrinamas reguliariai.
• HRV (širdies ritmo variabilumas), ramybės pulsas ir RPE (subjektyvus krūvio vertinimas) – kasdieniam parengtumui ir persitreniravimo rizikai vertinti.

Monitoringas šiuolaikiniame elite yra nuolatinis: laktato slenksčio ir VO2max testavimas laboratorijoje kartojamas keletą kartų per sezoną, o kasdienį parengtumą padeda vertinti HRV ir ramybės pulsas. Būtent individualizacija – krūvio pritaikymas konkrečios sportininkės atsakui, ciklui ir atsigavimo greičiui – šiandien laikoma svarbiausiu moterų ištvermės rengimo principu, kuriuo remiantis buvo galutinai paneigti istoriniai mitai apie moterų ribotumą.

Šaltiniai

• Boston Athletic Association, „The History of Women at the Boston Marathon“ – baa.org
• World Athletics, „Women’s Marathon – History“ – worldathletics.org
• Encyclopaedia Britannica, „Kathrine Switzer“ – britannica.com
• Olympics.com, „How women’s marathon made its Olympic debut in 1984“