Terapinio vartojimo išimtys: kaip antidopingo sistema bandė suderinti gydymą ir sąžiningumą

Antidopingo taisyklės remiasi paprasta prielaida: sportininkas neturi vartoti medžiagų, kurios dirbtinai pakelia jo darbingumą. Tačiau ta pati prielaida iškart susiduria su nepatogia realybe – dalis sportininkų serga lėtinėmis ligomis, kurių gydymui skiriami būtent tie preparatai, kurie yra draudžiamųjų sąraše. Astma, cukrinis diabetas, uždegiminės žarnyno ligos, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, antinksčių nepakankamumas – visos šios būklės kelia klausimą, kurio negalima išspręsti vien griežtinant draudimą. Terapinio vartojimo išimčių (ang. Therapeutic Use Exemption, TUE) sistema ir yra bandymas atsakyti į šį klausimą institucine, o ne moraline priemone.

Kodėl draudimo sąrašo logika neišvengiamai reikalauja išimčių

Draudžiamųjų medžiagų sąrašas sudaromas ne pagal tai, ar medžiaga yra vaistas, o pagal tris kriterijus: ar ji gali gerinti sportinį rezultatą, ar kelia riziką sveikatai ir ar prieštarauja sporto dvasiai. Medžiagai pakanka atitikti du iš trijų. Būtent dėl to į sąrašą patenka daug įprastų klinikinių preparatų – gliukokortikoidai, insulinas, kai kurie stimuliantai, diuretikai. Sąrašas yra farmakologinis, o ne diagnostinis dokumentas: jis nieko nežino apie tai, ar konkretus sportininkas juos vartoja dėl rezultato, ar dėl ligos.

Iš čia kyla struktūrinis konfliktas. Jei sistema neturėtų išimčių mechanizmo, ji faktiškai uždraustų sirgti – sergantis sportininkas turėtų rinktis tarp gydymo ir teisės varžytis. Toks sprendimas būtų ne tik etiškai abejotinas, bet ir praktiškai neveiksmingas: jis paskatintų slėpti diagnozes ir gydytis pogrindyje, be medicininės priežiūros. Terapinio vartojimo išimtis todėl yra ne sistemos silpnoji vieta, o būtina jos dalis – kaina, kurią tenka mokėti už tai, kad draudimas remiasi medžiagų, o ne ketinimų sąrašu.

Kriterijai ir jų vidinė logika

Pasaulinė antidopingo agentūra (ang. World Anti-Doping Agency, WADA) išimtį sieja su keliomis sąlygomis, kurios turi būti tenkinamos vienu metu. Pirma, be draudžiamos medžiagos sportininko sveikatai grėstų reikšminga žala. Antra, gydymas neturi suteikti daugiau nei grąžinimą į normalią sveikatos būklę – tai yra esminis principas, dažnai nusakomas kaip draudimas gydymu peršokti sveiko žmogaus lygį. Trečia, negali būti pagrįstos leidžiamos alternatyvos. Ketvirta, poreikis vartoti medžiagą negali būti ankstesnio dopingo vartojimo pasekmė – ši nuostata užkerta kelią situacijai, kai anabolinių steroidų sukeltas hormonų sistemos slopinimas vėliau taptų pagrindu teisėtai vartoti testosteroną.

Antrasis kriterijus yra intelektualiai įdomiausias ir sunkiausiai pritaikomas. Jis reikalauja atskirti gydymą nuo optimizavimo, tačiau riba tarp jų medicinoje yra sąlyginė. Kur baigiasi geležies stokos korekcija ir prasideda kraujo rodiklių gerinimas? Kada skydliaukės hormonų dozė yra pakaitinė, o kada – metabolizmą greitinanti? Praktikoje šį klausimą sprendžia gydytojų komisijos, remdamosi diagnostiniais dokumentais, o ne teoriniu apibrėžimu, ir būtent čia sistema tampa priklausoma nuo dokumentacijos kokybės bei komisijų nuoseklumo.

Kur sistema ima girgždėti

2016 m. programišių grupė paviešino WADA duomenų bazėje saugotus žymių sportininkų terapinio vartojimo dokumentus. Nė vienas iš paviešintų atvejų nebuvo neteisėtas, tačiau viešoji diskusija pasisuko kita linkme: paaiškėjo, kad kai kuriose šalyse ir kai kuriose sporto šakose išimtys išduodamos gerokai dažniau nei kitose. Tai iškėlė klausimą, kurio antidopingo sistema iki šiol nėra visiškai išsprendusi – ar skirtumus lemia tikras sergamumas, ar nevienoda medicininė kultūra ir nevienodas noras ieškoti diagnozės.

Ištvermės sporte ypač daug diskusijų kelia kvėpavimo takų liga ir ją gydantys inhaliuojami preparatai. Fizinio krūvio sukelta bronchų susiaurėjimo forma tarp ištvermės sportininkų nustatoma dažniau nei bendroje populiacijoje, ir tam yra fiziologinis paaiškinimas: ilgai kvėpuojant dideliu tūriu šaltą ar sausą orą, kvėpuojamųjų takų gleivinė patiria pasikartojantį dirginimą. Dėl to dalis inhaliuojamų vaistų iš viso buvo išbraukti iš draudžiamųjų sąrašo arba jiems nustatytos leidžiamos koncentracijos ribos šlapime – tai pavyzdys, kaip sistema keičiasi ne per išimtis, o per paties sąrašo peržiūrą. Panaši kryptis matoma ir gliukokortikoidų reguliavime, kur akcentas perkeltas nuo bendro draudimo prie vartojimo būdo ir laiko iki varžybų.

Ką tai reiškia bėgikui, kuris nėra pasaulio elitas

Svarbus, bet dažnai nesuprantamas dalykas – išimčių sistema neveikia visiems vienodai. Tarptautinio lygio sportininkai paprastai turi gauti leidimą iš anksto ir iš tarptautinės federacijos, nacionalinio lygio – iš savo šalies antidopingo organizacijos, o didžioji dauguma mėgėjų, nedalyvaujančių testavimo programose, jokio leidimo neprivalo turėti. Tačiau riba tarp šių kategorijų nėra intuityvi: masinių maratonų prizininkai, amžiaus grupių čempionatų dalyviai ar nacionalinės rinktinės kandidatai gali netikėtai atsidurti testuojamųjų grupėje. Sistemoje numatyta ir atgalinė išimtis – ji taikoma, kai gydymas buvo skubus arba kai sportininkas iki tol nepriklausė testuojamųjų grupei.

Patarimai kasdieniam bėgikui

Jei bėgate kelis kartus per savaitę dėl sveikatos ir malonumo, antidopingo taisyklės jūsų kasdienybės neliečia – gydytojo paskirtų vaistų dėl astmos, alergijos ar lėtinės ligos vartoti nereikia bijoti ir tikrai nereikia jų nutraukti prieš mėgėjišką startą. Vertingesnis įprotis yra kitas: žinoti, ką vartojate ir kodėl. Užsirašykite ar išsisaugokite telefone visų nuolat vartojamų preparatų sąrašą su dozėmis, nes tai padeda ne tik galimo patikrinimo atveju, bet ir tada, kai prireikia skubios medicinos pagalbos varžybose. Jei planuojate startuoti amžiaus grupių čempionate ar tarptautinėse mėgėjų varžybose, prieš registraciją verta klustelėti organizatorių, ar renginys įtrauktas į testavimo programą – tai vieno laiško klausimas, kuris pašalina visą neapibrėžtumą.

Patarimai profesionaliam sportininkui

Treniruojantis 5 ir daugiau kartų per savaitę bei dalyvaujant reitinginėse varžybose, terapinio vartojimo klausimą reikia tvarkyti kaip administracinį procesą, o ne kaip reakciją į problemą. Praktinė tvarka: prieš kiekvieną sezoną peržiūrėkite visų vartojamų vaistų ir maisto papildų statusą oficialioje vaistų patikros duomenų bazėje, o ne interneto forumuose; paraišką dėl išimties teikite likus bent 30 dienų iki varžybų, nes komisijos vertinimas trunka laiko; kaupkite pilną diagnostinę bylą – ne gydytojo pažymą viena eilute, o objektyvius tyrimus, nes daugumą atmestų paraiškų lemia ne diagnozė, o nepakankama dokumentacija. Atskirai verta iš anksto aptarti su komandos gydytoju scenarijų, ką daryti esant ūmiai būklei varžybų savaitę: sprendimas, priimtas ramiai iš anksto, beveik visada saugesnis nei priimtas likus parai iki starto. Ir dar viena praktinė detalė – buvimo vietos duomenų sistemoje išimties galiojimo pabaigos data turi būti pažymėta kalendoriuje, nes pasibaigusi išimtis teisiškai prilygsta jos neturėjimui.

Šaltiniai

• World Anti-Doping Agency (WADA) – International Standard for Therapeutic Use Exemptions, wada-ama.org
• World Athletics – Anti-Doping Rules ir Athletics Integrity Unit dokumentai, worldathletics.org
• British Journal of Sports Medicine – publikacijos apie fizinio krūvio sukeltą bronchų susiaurėjimą ištvermės sportininkams, bjsm.bmj.com
• Mayo Clinic – Exercise-induced asthma, mayoclinic.org