Ultramaratono istorija: nuo pėsčiųjų varžybų iki šiuolaikinių lenktynių

Ultramaratonu vadinama bet kuri bėgimo distancija, ilgesnė už klasikinį maratoną (42,195 km): dažniausiai tai 50 km, 100 km, 100 mylių arba bėgimas fiksuotą laiką – 6, 12 ar 24 valandas. Nors daugeliui ši sporto šaka atrodo kaip pastarojo dešimtmečio mados reiškinys, jos šaknys siekia XIX amžių, o priežastys, kodėl žmonės renkasi bėgti toliau nei maratonas, glūdi tiek fiziologijoje, tiek kultūroje. Šiame straipsnyje apžvelgiame, kaip formavosi ultrabėgimo tradicija ir kokie mechanizmai lemia jo augantį populiarumą.

Ištakos: pėsčiųjų varžybos ir pirmieji ultrabėgikai

Ilgų nuotolių ėjimo ir bėgimo varžybos, vadintos pėsčiųjų sportu (ang. pedestrianism), Didžiojoje Britanijoje ir JAV klestėjo dar XIX a. antroje pusėje. Populiariausia jų forma buvo šešių dienų lenktynės uždarose arenose: dalyviai per šešias paras stengdavosi įveikti kuo didesnį atstumą, o žiūrovai statydavo lažybas. Šios varžybos, nutrūkstančios tik trumpam miegui, iš esmės buvo pirmieji organizuoti ultraištvermės renginiai ir parodė, kad žmogaus kūnas geba judėti daug ilgiau, nei tuomet manyta.

XX a. pradžioje susidomėjimas tokiais renginiais aprimo, tačiau ilgų nuotolių bėgimo idėja neišnyko. Priežastis buvo ne vien pramoginė: ilgos distancijos leido patikrinti ne tik greitį, bet ir strategiją, mitybą, psichologinį atsparumą. Būtent šis daugiabriaunis iššūkis vėliau tapo ultramaratono patrauklumo pagrindu ir skyrė jį nuo klasikinio maratono, kuriame lemiamą reikšmę turi grynas aerobinis pajėgumas.

Comrades ir Western States – dvi skirtingos tradicijos

Šiuolaikinio ultrabėgimo simboliu tapo 1921 m. Pietų Afrikoje pirmą kartą surengtas Comrades Marathon – maždaug 89 km kelių lenktynės tarp Durbano ir Pietermaricburgo. Comrades išsaugojo nenutrūkstamą tradiciją beveik visą šimtmetį ir suformavo kelių (asfaltuoto pagrindo) ultrabėgimo kultūrą, kurioje svarbiausia yra pastovus tempas ir efektyvi mityba judant.

Antra svarbi šaka – kalnų ir gamtos takų ultrabėgimas – gimė kitokioje aplinkoje. 1970-aisiais JAV Kalifornijoje išpopuliarėjęs Western States 100 (100 mylių kalnų taku) parodė, kad ilgą distanciją galima derinti su sudėtingu reljefu, aukščių skirtumais ir ekstremaliomis oro sąlygomis. Šios dvi tradicijos – lygaus kelio ir techniško kalnų tako – iki šiol lemia skirtingus treniruočių akcentus: pirmoji reikalauja tolygaus ekonomiško bėgimo, antroji – jėgos, koordinacijos ir gebėjimo bėgti bei eiti stačiais šlaitais.

Kodėl kūnas geba bėgti taip toli: fiziologijos analizė

Ultramaratono galimybė remiasi keliais fiziologiniais mechanizmais. Kadangi tempas yra gerokai lėtesnis nei maratone, organizmas didesnę energijos dalį gauna oksiduodamas riebalus, o ne ribotas glikogeno atsargas. Šis metabolinis lankstumas – gebėjimas efektyviai deginti riebalus – leidžia judėti valandų valandas be visiško energijos išsekimo. Todėl ultrabėgime lemiamu veiksniu tampa ne tiek maksimalus deguonies suvartojimas (VO2 max), kiek ekonomiškumas, virškinimo tolerancija ir gebėjimas palaikyti pastovų, saikingą krūvį.

Ne mažiau svarbus ir nervų sistemos vaidmuo. Ilgai bėgant kaupiasi vadinamasis centrinis nuovargis, kai smegenys, saugodamos organizmą, mažina raumenų aktyvaciją dar nepasiekus tikrosios fiziologinės ribos. Ultrabėgikai iš dalies treniruoja būtent šį psichologinį atsparumą – gebėjimą toleruoti diskomfortą ir tęsti judėjimą. Tai paaiškina, kodėl patirtis ir strategija ultradistancijose neretai nusveria vien fizinį jaunatvišką pajėgumą, o geriausio amžiaus zona čia platesnė nei sprinte ar maratone.

Šiuolaikinė era ir sparti plėtra

Nuo XXI a. pradžios ultrabėgimas iš siauro entuziastų užsiėmimo virto viena sparčiausiai augančių ištvermės sporto šakų. Tam pasitarnavo kelios sąveikaujančios priežastys: masinis maratono prisotinimas, dėl kurio patyrę bėgikai ieškojo naujo iššūkio; gerėjanti avalynė ir mitybos gelio technologijos; taip pat socialinių tinklų ir GPS sekimo plitimas, leidęs dalytis nuotykiais gamtoje. Susiformavo tarptautinės serijos ir prestižinės lenktynės, o kai kurios distancijos, tokios kaip 100 km, sulaukė ir oficialaus pasaulio rekordų pripažinimo.

Kartu augimas iškėlė ir naujų klausimų – nuo saugumo atokiose trasose iki ilgalaikio didelio krūvio poveikio sveikatai. Šiuolaikinis ultrabėgimo mokslas vis labiau tiria ne tik kaip bėgti greičiau, bet ir kaip tai daryti tvariai, nepakenkiant sąnariams, širdžiai ir hormoninei pusiausvyrai.

Patarimai kasdieniam bėgikui

Jei bėgate keletą kartų per savaitę malonumui, nesiekite iškart 100 km – pradėkite nuo saugaus tikslo, pavyzdžiui, pirmojo 50 km bėgimo, ir skirkite jam bent kelis mėnesius pasiruošimo. Svarbiausia laipsniškai didinti ilgojo bėgimo trukmę (ne daugiau kaip apie 10 % per savaitę), išmokti valgyti ir gerti judant bei išbandyti visą įrangą treniruotėse, o ne varžybose. Ultradistancijoje leiskite sau eiti į kalnus – tai normali ir efektyvi taktika, mažinanti traumų riziką ir taupanti jėgas.

Patarimai profesionaliam sportininkui

Sportininkui, besitreniruojančiam 5 ir daugiau kartų per savaitę, esminis dalykas – tikslinga riebalų metabolizmo ir virškinimo tolerancijos periodizacija. Verta įtraukti ilgus bėgimus su valdoma angliavandenių apykaita, palaipsniui didinant angliavandenių suvartojimą per valandą (siekiant 60–90 g/val. tolerancijos), taip pat specifines nusileidimų (ekscentrinio krūvio) treniruotes, ruošiančias raumenis kalnų trasoms. Krūvį planuokite pagal objektyvias metrikas – savaitinę apimtį valandomis, širdies ritmo kintamumą ir subjektyvų nuovargio vertinimą – ir įtraukite tikslingą taperingą (ang. tapering) prieš pagrindines varžybas, nes ultradistancijoje nepakankamas atsigavimas kainuoja brangiau nei prarasta forma.

Šaltiniai

• Millet, G. Y. ir kt. „Ultramarathon running: physiological and medical considerations“, PubMed / NCBI.
• British Journal of Sports Medicine (bjsm.bmj.com) – ultra-endurance apžvalgos.
• World Athletics (worldathletics.org) – 100 km ir kitų ultradistancijų rekordai.
• Comrades Marathon Association – oficiali istorinė apžvalga.
• Runner’s World – ultramarathon history and training.