Vienos valandos bėgimo pasaulio rekordo istorija

Vienos valandos bėgimas (ang. one hour run) – viena seniausių ir kartu neįprasčiausių ištvermės rungčių: bėgikas stadione bėga lygiai 60 minučių, o rezultatas matuojamas ne laiku, o per tą laiką įveiktu nuotoliu metrais. Tokia atvirkštinė logika rungtį paverčia beveik grynu ištvermės, tempo valdymo ir psichologinės kantrybės testu – čia neįmanoma „pritaupyti“ jėgų finišui, nes finišo linijos, kaip tokios, nėra. Šiame straipsnyje analizuojama, kodėl rungtis atsirado, kaip jos rekordai atspindi ilgų nuotolių bėgimo mokslo raidą ir ką ji atskleidžia apie žmogaus ištvermės ribas.

Rungtis, kurioje matuojamas nuotolis, o ne laikas

Beveik visose bėgimo rungtyse nuotolis yra fiksuotas, o kinta laikas. Vienos valandos bėgime logika apversta: laikas fiksuotas, o kinta nuotolis. Šis skirtumas nėra vien formalus – jis iš esmės keičia bėgiko taktiką. Kadangi nėra konkrečios finišo linijos, prie kurios būtų galima priartėti, bėgikas privalo išlaikyti kuo tolygesnį tempą per visą valandą. Bet koks per greitas startas neišvengiamai virsta tempo kritimu antroje pusėje, o bendras įveiktas nuotolis sumažėja. Todėl rungtis laikoma vienu tiksliausių tolygaus tempo (ang. even pacing) ir tempo disciplinos testų.

Fiziologiškai valandos bėgimas vyksta ties riba, kurią sportininkas gali išlaikyti be sparčiai augančio raumenų rūgštingumo – maždaug ties laktato slenksčiu arba šiek tiek žemiau jo. Būtent todėl rungties rezultatas glaudžiai koreliuoja su pusmaratonio pajėgumu: abu remiasi ilgai palaikomu, beveik pastoviu deguonies suvartojimu ir efektyviu angliavandenių bei riebalų naudojimu. Elito bėgikui viena valanda maksimalaus tolygaus krūvio yra beveik idealus ištvermės „langas“ – pakankamai ilgas, kad lemtų aerobinis pajėgumas, bet pakankamai trumpas, kad nepritrūktų glikogeno atsargų.

Nuo Alfredo Shrubbo iki 20 kilometrų barjero

Rungties ištakos siekia XX amžiaus pradžią, kai profesionalūs britų bėgikai varžėsi, kas per valandą nubėgs toliau. Vienas ryškiausių ankstyvųjų atlikėjų buvo britas Alfredas Shrubbas, XX a. pradžioje įveikęs daugiau nei 18 kilometrų – tuo metu tai atrodė kaip žmogaus ištvermės riba. Ilgą laiką simboliniu tikslu tapo 20 kilometrų barjeras: atrodė sunkiai įtikėtina, kad žmogus gali per valandą nubėgti tokį nuotolį vidutiniškai greičiau nei tris minutes kilometrą.

Šį barjerą 1951 metais įveikė čekas Emilis Zátopekas, nubėgęs 20 052 m ir pirmasis peržengęs 20 kilometrų ribą. Zátopeko pasiekimas simboliškai svarbus: jis buvo intervalinių treniruočių pradininkas, o jo valandos rekordas parodė, kad kraštutinis, moksliškai struktūruotas krūvis gali pastumti ištvermės ribas toliau, nei manyta. Nuo tada rungtis tapo savotišku ilgų nuotolių bėgimo mokslo matu – kiekvienas naujas rekordas atspindėjo treniruočių metodikos, mitybos ir avalynės pažangą.

Gebrselassie, Farahas ir šiuolaikinis rekordas

Šiuolaikinės rungties erą apibrėžė etiopas Haile Gebrselassie, 2007 metais Ostravoje nubėgęs 21 285 m. Šis rezultatas ilgą laiką atrodė beveik neįveikiamas – jis reiškė vidutinį maždaug 2 minučių 49 sekundžių kilometro tempą, išlaikomą visą valandą. Tik 2020 metų rugsėjo 4 dieną Briuselio „Ivo Van Damme“ mitinge britas Mo Farahas pagerino rekordą iki 21 330 m. Tą patį vakarą, tose pačiose varžybose, olandė Sifan Hassan pagerino moterų rekordą iki 18 930 m, viršydama ankstesnį etiopės Dire Tune rezultatą (18 517 m).

Šie rekordai gimė ne vien dėl geresnio pasirengimo. Reikšmingą vaidmenį suvaidino technologijos: takelio pakraštyje šviesos diodais judanti tempo linija (ang. Wavelight) leidžia bėgikui matyti tikslų rekordinį tempą ir jo laikytis be svyravimų, o karbono plokštelės batai pagerino bėgimo ekonomiškumą. Todėl valandos rekordas šiandien yra ne tik fiziologinis, bet ir inžinerinis pasiekimas – tobulai suderinto tempo, avalynės ir aplinkos rezultatas.

Kodėl valandos bėgimas yra tobula ištvermės laboratorija

Sporto mokslui valandos bėgimas įdomus tuo, kad jis izoliuoja kelis pagrindinius ištvermės veiksnius vienu metu. Rezultatą lemia trijų dydžių sandauga: didžiausio deguonies suvartojimo (VO2 max), tvarumo slenksčio, iki kurio tą suvartojimą galima palaikyti, ir bėgimo ekonomiškumo. Kadangi pastangos beveik pastovios, čia mažiau lemia sprinto ar taktikos elementai – lieka beveik grynas aerobinės sistemos darbas. Todėl treneriai kartais naudoja trumpesnes, kontroliuojamas valandos ar 30 minučių pastangas kaip lauko testą, leidžiantį įvertinti kritinį greitį – tempą, kurį teoriškai galima išlaikyti ilgą laiką beveik pusiausvyros būsenoje.

Psichologiniu požiūriu rungtis unikaliai negailestinga. Nesant matomos finišo linijos, bėgikas turi kovoti su vienodu, monotonišku diskomfortu visą valandą, remdamasis vien vidiniu tempo pojūčiu ir valia. Būtent ši savybė daro valandos bėgimą tiek fizinės, tiek protinės ištvermės matu ir paaiškina, kodėl istoriškai jį rinkosi būtent legendiniai, ypatingos psichologinės ištvermės bėgikai.

Patarimai kasdieniam bėgikui

Mėgėjui valandos bėgimas gali tapti puikiu, paprastu formos matu, kurį galima kartoti kelis kartus per metus ir stebėti pažangą. Svarbiausia taisyklė – pradėti saikingai: pasirinkite tempą, kurį jaučiate galintys išlaikyti visą valandą, ir pirmąsias 15–20 minučių sąmoningai bėkite šiek tiek lėčiau, nei norisi. Naudokite lygų, išmatuotą ruožą arba bėgimo takelį stadione, kad rezultatą galėtumėte tiksliai palyginti. Toks testas nereikalauja maksimalaus sprinto ir yra saugus, jei prieš tai turite bent kelių mėnesių reguliaraus bėgimo pagrindą.

Patarimai profesionaliam sportininkui

Sportininkui, besitreniruojančiam penkis ir daugiau kartų per savaitę, valandos ar 30 minučių tempo pastanga yra vertingas kritinio greičio ir laktato slenksčio įvertinimo įrankis, kurį galima integruoti į makrociklo pradžią ir kartoti kas 6–8 savaites, siekiant objektyviai matuoti tvarumo slenksčio poslinkį. Varžybinėje situacijoje naudokite tolygaus tempo strategiją su tempo linija ar dažnio jutikliu, o angliavandenių apykaitą optimizuokite prieš startą papildydami glikogeno atsargas. Treniruotėje verta modeliuoti rungties reikalavimus ilgais tempo intervalais ties slenksčiu (pvz., 3–4 × 10 minučių), o ne trumpu, greitu darbu, kad prisitaikytų tiek fiziologija, tiek tolygaus tempo pojūtis.

Šaltiniai

• World Athletics – rekordų ir varžybų archyvas (worldathletics.org)
• „One hour run“, Wikipedia – rungties istorija ir rekordų raida
• Jones A. M. ir kt. „The Maximal Metabolic Steady State“, Journal of Physiology
• Runner’s World – „The one-hour record“ istorinės apžvalgos