Žinianešiai bėgikai istorijoje: kai bėgimas buvo ryšio infrastruktūra

Prieš telegrafą, prieš pašto karietas ir daug kur net prieš arklio panaudojimą ryšiui, greičiausias būdas perduoti žinią per didelį atstumą buvo žmogus, mokantis ilgai bėgti. Tai nebuvo sportas ir ne pramoga – tai buvo valstybės infrastruktūra, tokia pat svarbi kaip keliai ar sandėliai. Žvelgiant iš šiuolaikinės sporto fiziologijos perspektyvos, senovės žinianešių sistemos yra įdomios ne dėl legendų, o dėl to, kad jos buvo praktinis, šimtmečius veikęs eksperimentas: kiek toli ir kaip greitai žmogus gali judėti, kai nuo to priklauso kariuomenės likimas ar derliaus paskirstymas.

Hemerodromai: graikų „dienos bėgikai“

Senovės Graikijos miestai-valstybės turėjo atskirą pasiuntinių kategoriją – hemerodromus (gr. hemerodromos, pažodžiui „dienos bėgikas“). Tai buvo specialiai atrinkti ir treniruoti žmonės, kurių darbas buvo nubėgti didelį atstumą per vieną dieną ir perduoti žinią suprantamai, o ne sugriūti finišavus. Garsiausias epizodas – Herodoto aprašytas atvejis, kai atėnietis pasiuntinys prieš Maratono mūšį buvo pasiųstas į Spartą prašyti pagalbos ir nuėjo maždaug 240 kilometrų per dvi dienas. Būtent šis pasakojimas, o ne vėlyvesnė legenda apie mirtį po žodžio „laimėjome“, laikomas istoriškai patikimesniu ir šiandien atkartojamas Spartathlon bėgime.

Analitiškai svarbu tai, ko ši praktika reikalavo. Tokio ilgio distancija kalvotu reljefu neįmanoma be dviejų dalykų: labai gero bėgimo ekonomiškumo (ang. running economy) ir gebėjimo ilgai judėti daugiausia riebalų oksidacijos sąskaita, nes angliavandenių atsargos organizme baigiasi per kelias valandas. Hemerodromas iš esmės buvo šiuolaikinio ultramaratonininko atitikmuo – žmogus, kurio pranašumas buvo ne greitis, o labai lėtas nuovargio kaupimasis.

Inkų chaskiai: estafetė kaip inžinerinis sprendimas

Inkų imperija Andų kalnuose sprendė tą pačią problemą priešingu būdu. Vietoj vieno itin ištvermingo bėgiko ji sukūrė chaskių (kečujų k. chaski) sistemą – pasiuntinių grandinę, išdėstytą palei valstybinį kelių tinklą. Kas kelis kilometrus stovėjo nedidelė poilsio ir keitimosi vieta, kurioje laukė kitas bėgikas. Gavęs žinią žodžiu arba mazgeliais surištą įrašą (kipu), chaskis nubėgdavo savo atkarpą ir perduodavo ją toliau. Istoriniai šaltiniai teigia, kad tokia grandinė žinią perduodavo maždaug dviejų šimtų kilometrų per dieną greičiu – atstumu, kurio pavienis bėgikas kalnuose įveikti negalėtų.

Ši sistema veikė ne tik dėl organizacijos, bet ir dėl aukštumų fiziologijos. Andų gyventojai gyveno 3 000–4 000 metrų aukštyje, kur deguonies dalinis slėgis mažesnis; jų organizmas buvo prisitaikęs prie tokio ploninto oro. Tačiau net ir prisitaikiusiam žmogui aukštumose maksimalus deguonies suvartojimas yra mažesnis nei jūros lygyje, todėl ilgą distanciją įveikti vienam būtų buvę neproporcingai brangu energetiškai. Trumpos atkarpos leido kiekvienam bėgikui dirbti aukštu intensyvumu ir nepasiekti išsekimo.

Kodėl estafetė beveik visada nugali pavienį bėgiką

Priežastis yra fiziologinė ir matematiška vienu metu. Tempas, kurį žmogus gali išlaikyti, mažėja ilgėjant trukmei – tai vadinama kritinės galios arba ištvermės kreivės principu. Bėgdamas 5 kilometrus žmogus gali dirbti ties laktato slenksčiu ar aukščiau jo; bėgdamas 100 kilometrų jis priverstas laikytis gerokai žemesnio intensyvumo, nes kitaip išsenka glikogeno atsargos ir kaupiasi raumenų pažaida. Padalijus maršrutą į daug trumpų atkarpų, kiekviena jų atliekama ta kreivės dalimi, kurioje tempas didžiausias. Tai paaiškina, kodėl inkų grandinė galėjo „bėgti“ greičiau nei bet kuris jos narys.

Estafetė turi ir antrą, dažnai pamirštamą pranašumą – patikimumą. Pavienis bėgikas yra vienintelis sistemos taškas, kurio gedimas nutraukia visą ryšį: susižeidė, suklydo kelyje, perkaito – žinia dingo. Grandinėje kiekviena atkarpa yra atskira, o sugedusią lengva pakeisti. Būtent todėl valstybės, turinčios pakankamai žmonių ir kelių, beveik visada rinkosi estafetės modelį, o pavieniai ilgų nuotolių pasiuntiniai išliko ten, kur infrastruktūros nebuvo.

Ką ši istorija sako apie žmogaus ištvermę

Žinianešių praktika nepriklausomai atsirado skirtinguose žemynuose – Graikijoje, Anduose, Japonijoje, Šiaurės Amerikos indėnų bendruomenėse. Toks pasikartojimas rodo, kad ilgas bėgimas nėra kultūrinė keistenybė, o žmogaus rūšiai prieinamas gebėjimas. Evoliucinėje literatūroje jis siejamas su keliomis anatominėmis ypatybėmis: elastingomis kojų sausgyslėmis, kaupiančiomis ir grąžinančiomis energiją, dideliu sėdmenų raumenų tūriu, sprando raiščiu, kuris padeda išlaikyti galvą stabilią bėgant, ir gebėjimu vėsti prakaituojant. Kitaip tariant, žinianešiai nedarė nieko, kam žmogaus kūnas nebūtų pritaikytas – jie tik naudojo šį gebėjimą iki ribos.

Svarbu ir tai, ko šie žmonės nedarė. Jie nebėgo maksimaliu greičiu, nesivaržė tarpusavyje ir nesiekė rekordų. Jų tikslas buvo pakartojamumas – gebėjimas rytoj vėl nubėgti tą pačią atkarpą. Tai požiūris, kurio šiuolaikiniam bėgikui dažnai trūksta labiau nei fizinio pajėgumo.

Patarimai kasdieniam bėgikui

Naudingiausia pamoka mėgėjui – pakartojamumo principas. Užuot vieną savaitgalį nubėgus rekordinį atstumą ir po to savaitę atsigavus, vertingiau bėgti tokiu tempu ir tokį kilometrų kiekį, kurį galėtum pakartoti po dviejų dienų. Praktiškai tai reiškia, kad didžioji dalis savaitės kilometrų turėtų vykti tempu, kuriuo dar gali laisvai kalbėti sakiniais. Jei planuoji ilgesnį bėgimą, pasinaudok „estafetės“ logika savo kūnui: dalyk distanciją į atkarpas su trumpomis ėjimo ar gėrimo pauzėmis – taip išlaikysi geresnę techniką ir atsigausi greičiau nei bėgdamas be pertraukų iki visiško nuovargio.

Patarimai profesionaliam sportininkui

Sportininkui, treniruojantis penkis ir daugiau kartų per savaitę, istorinė estafetės logika turi konkretų atitikmenį – intervalinių ir suskaidytų tempinių treniruočių planavimą. Vietoj vienos ištisinės tempinės atkarpos ties laktato slenksčiu, ilgesnę tokio intensyvumo trukmę galima sukaupti suskaidžius ją į 3–5 atkarpas su trumpu poilsiu; taip sukaupiamas didesnis darbo tūris ties tuo pačiu fiziologiniu intensyvumu, o neuroraumeninė kaina lieka mažesnė. Ilgesniuose sezonuose verta atskirai sekti, kaip greitai grįžtama į įprastą tempą po ilgųjų treniruočių: jei tai užtrunka daugiau nei dvi dienas, ilgųjų bėgimų trukmė greičiausiai viršija dabartinį atsigavimo pajėgumą ir ją reikia mažinti, o ne kompensuoti papildomomis atsigavimo priemonėmis.

Šaltiniai

• Encyclopaedia Britannica – „Chasqui“ ir „Inca road system“ straipsniai
• Herodotas, „Istorija“, VI knyga (apie pasiuntinį į Spartą)
• Bramble D. M., Lieberman D. E. „Endurance running and the evolution of Homo“, Nature, 2004 (PubMed)
• World Athletics – ilgų nuotolių ir ultra distancijų istorinė apžvalga (worldathletics.org)
• British Journal of Sports Medicine – apžvalgos apie ištvermės kreivę ir kritinę galią (bjsm.bmj.com)