Atskiriamasis osteochondritas (osteochondritis dissecans) kelyje: reta, bet rimta bėgiko problema

Dauguma bėgikų kelio skausmų kyla iš minkštųjų audinių – sausgyslių, raumenų pusiausvyros ar girnelės slydimo tako. Tačiau yra viena reta, bet rimta išimtis, kai problema prasideda ne kremzlėje ir ne raumenyje, o po jais esančiame kaule. Atskiriamasis osteochondritas (lot. osteochondritis dissecans) yra būklė, kai nedidelis subchondrinio kaulo plotelis netenka pakankamo kraujo tiekimo, o kartu su virš jo esančia kremzle gali iš dalies ar visiškai atsiskirti nuo likusio kaulo. Bėgikams ji pasitaiko nedažnai, bet, jei laiku neatpažįstama, gali sukelti ilgalaikių sąnario problemų.

Kas vyksta audinyje

Kremzlė pati savaime kraujagyslių neturi – ji maitinama iš sąnario skysčio ir iš dalies iš po ja esančio kaulo. Kai šio kaulo sritis dėl kartotinės mikrotraumos ar sutrikusios kraujotakos nusilpsta, prasideda ribos tarp kaulo ir kremzlės irimas. Susiformuoja aiškiai atribotas plotas, kuris pirmiausia lieka savo vietoje, vėliau gali iš dalies atsiskirti, o sunkiausiais atvejais – visiškai atitrūkti ir tapti laisvu kūneliu sąnaryje.

Būtent ta stabilumo pakopa lemia viską. Stabilus pažeidimas, ypač jaunam žmogui, kurio kaulų augimo zonos dar neužsidariusios, turi gerą prognozę – sumažinus apkrovą kaulas neretai savaime atsistato. Nestabilus arba jau atsiskyręs fragmentas savaime nebeprigyja, o jo judėjimas sąnaryje pažeidžia sveiką kremzlę ir ilgainiui didina ankstyvos osteoartrozės riziką.

Kodėl bėgikams tai svarbu

Dažniausia lokalizacija – šlaunikaulio vidinio krumplio sritis, tai yra ta kelio dalis, kuri patiria didelę apkrovą lenkiant ir tiesiant koją. Bėgimas pats savaime šios būklės nesukelia, tačiau kartotinė apkrova gali paspartinti jos raidą ir tikrai apsunkina gijimą. Ypač atidžiai reikėtų žiūrėti į jaunų sportininkų skundus: būklė dažniausiai nustatoma paaugliams ir jauniems suaugusiems, kurie kaip tik dažnai pereina nuo mėgėjiško prie reguliaraus, didelės apimties treniravimosi.

Klinikinis pavojus tas, kad ankstyvieji simptomai beveik nesiskiria nuo įprastos perkrovos: neaiškus, gilus kelio skausmas, sunkiai parodomas pirštu, atsirandantis po treniruotės ir pradžioje praeinantis pailsėjus. Kadangi tokie skundai bėgikams įprasti, jie dažnai gydomi kaip patelofemoralinis skausmas ar tiesiog kaip nuovargis – ir būtent dėl to diagnozė gali užtrukti mėnesius.

Kaip būklė atpažįstama

Kelios detalės turėtų kelti įtarimą. Pirma, skausmas išlieka ir po kelias savaites trukusio poilsio arba grįžta iškart atnaujinus bėgimą. Antra, kelis kartotinai patinsta po krūvio. Trečia, atsiranda užsikirtimo, stringančio ar netikrumo pojūtis – tai gali rodyti judantį fragmentą. Diagnostikoje rentgenas parodo tik dalį atvejų, todėl lemiamą reikšmę turi magnetinio rezonanso tyrimas, kuris leidžia įvertinti ne tik pažeidimo dydį, bet ir jo stabilumą bei aplinkinio kaulo būklę.

Gydymo ir grįžimo principai

Stabiliais atvejais pirmiausia taikomas konservatyvus gydymas: bėgimo nutraukimas keliems mėnesiams, apkrovos ribojimas, kartais – laikinas rėmimasis ramentais, kartu su judesio amplitudės išlaikymu ir laipsnišku raumenų stiprinimu. Gijimas vertinamas ne pagal savijautą, o pagal pakartotinius vaizdinius tyrimus, nes skausmo išnykimas nereiškia, kad kaulas atsistatė. Nestabiliems ar atsiskyrusiems pažeidimams gali prireikti chirurginio gydymo, kurio būdas parenkamas pagal pažeidimo dydį, vietą ir paciento amžių.

Grįžimas į bėgimą visais atvejais yra laipsniškas ir ilgesnis nei po įprastų perkrovos traumų. Pradedama nuo ėjimo ir smūginės apkrovos neturinčių pratimų, tada pereinama prie trumpų bėgimo intervalų minkštu paviršiumi, ir tik po to – prie įprastos apimties. Skubėjimas čia kainuoja ne savaites, o metus.

Patarimai kasdieniam bėgikui

Jei bėgiojate kelis kartus per savaitę, svarbiausia žinoti, kada įprastas kelio skausmas nustoja būti įprastas. Kreipkitės į specialistą, jei skausmas trunka ilgiau nei kelias savaites nepaisant krūvio sumažinimo, jei kelis kartotinai patinsta arba jei jaučiate užsikirtimą ir netikrumą lenkiant koją. Kasdienėje praktikoje geriausia prevencija yra nuoseklus, o ne šuoliškas krūvio didėjimas: savaitinę apimtį verta kelti palaipsniui, o po pertraukos grįžti ne prie ankstesnio, o prie mažesnio krūvio. Naudinga ir kelio apsaugai svarbi šlaunies bei sėdmenų raumenų jėga – pakanka dviejų trumpų jėgos treniruočių per savaitę su pritūpimais, išpuoliais ir tilteliais.

Patarimai profesionaliam sportininkui

Sportininkui, besitreniruojančiam penkis ir daugiau kartų per savaitę, svarbiausia taisyklė – nepriimti užsitęsusio gilaus kelio skausmo kaip normos ir tirti jį anksti, ypač jaunesniems nei dvidešimties metų sportininkams. Diagnozę patvirtinus, treniruočių planą tikslinga perstatyti taip, kad aerobinis pajėgumas būtų išlaikomas be smūginės apkrovos: bėgimas giliame vandenyje, dviratis ar elipsinis treniruoklis leidžia palaikyti apimtį, kol kaulas gyja. Reabilitacijoje pagrindinis dėmesys skiriamas keturgalvio ir sėdmenų raumenų jėgai bei vienos kojos valdymui, o grįžimas planuojamas pagal objektyvius kriterijus – vaizdinio tyrimo pokyčius, skausmo nebuvimą po testinio krūvio ir jėgos simetriją, o ne pagal kalendorių. Krūvio stebėsenai naudinga registruoti savaitinius kilometrus ir smūginės apkrovos rodiklius, kad grįžimo etapas nebūtų pagrįstas vien savijauta.

Šis straipsnis yra bendro pobūdžio informacinio turinio ir nepakeičia gydytojo ar sporto medicinos specialisto konsultacijos. Jaučiant ilgalaikį ar stiprų skausmą, visada kreipkitės į specialistą.

Šaltiniai

• AAOS OrthoInfo – atskiriamojo osteochondrito aprašymas, diagnostika ir gydymo galimybės
• Mayo Clinic – simptomai, rizikos veiksniai ir gydymo apžvalga
• Journal of Orthopaedic & Sports Physical Therapy – reabilitacijos ir grįžimo į sportą kriterijai po kremzlės ir subchondrinio kaulo pažeidimų
• PubMed / NCBI – tyrimai apie pažeidimo stabilumo reikšmę prognozei