Pastangų sukelta bronchų konstrikcija (bėgiko astma)

Kai kurie bėgikai pastebi, kad po kelių intensyvaus bėgimo minučių atsiranda kosulys, švokštimas, krūtinės spaudimas ar oro trūkumo pojūtis, kuris neįprastai stiprus palyginti su pastanga. Šis reiškinys vadinamas pastangų sukelta bronchų konstrikcija (ang. exercise-induced bronchoconstriction) – tai laikinas kvėpavimo takų susiaurėjimas fizinio krūvio metu ar po jo. Suprasti šį mechanizmą svarbu, nes jis dažnai lieka nediagnozuotas ir be reikalo riboja bėgimo malonumą bei rezultatus.

Kas vyksta kvėpavimo takuose

Ramybėje žmogus kvėpuoja pro nosį, kuris į plaučius patenkančiam orui suteikia drėgmės ir šilumos. Intensyviai bėgant ventiliacija smarkiai išauga, ir žmogus pradeda kvėpuoti pro burną, todėl į kvėpavimo takus patenka šaltesnis ir sausesnis oras. Šis staigus kvėpavimo takų vėsinimas ir sausinimas suerzina jų gleivinę ir paleidžia grandinę, kuri sukelia lygiųjų raumenų susitraukimą aplink bronchus – kvėpavimo takai susiaurėja.

Būtent todėl simptomai dažniausiai sustiprėja šaltu, sausu oru ar bent kelias minutes po intensyvaus krūvio, kai kvėpavimo takai „atsigauna”. Prie erzinimo gali prisidėti oro teršalai, žiedadulkės ar baseino chloras. Svarbu, kad šis mechanizmas skiriasi nuo klasikinės astmos, nors žmonėms, sergantiems astma, pastangų sukelta konstrikcija pasitaiko dažniau.

Kaip atskirti nuo paprasto dusulio

Normalus dusulys bėgant yra proporcingas pastangai ir praeina netrukus po sulėtėjimo. Pastangų sukelta bronchų konstrikcija skiriasi tuo, kad simptomai dažnai nepaaiškinamai stiprūs, gali sustiprėti sustojus, trukti keliolika minučių ir būti lydėti švokštimo, spaudžiančio kosulio ar pojūčio, kad neužtenka oro net lėtinant tempą. Jei tokie požymiai kartojasi, tai nėra tiesiog „prasta forma“ – verta kreiptis į gydytoją ir atlikti kvėpavimo funkcijos tyrimus.

Diagnozę nustato specialistas, dažniausiai matuodamas kvėpavimo funkciją prieš krūvį ir po jo arba atlikdamas provokacinius testus. Savidiagnozė čia nepatikima, nes panašius simptomus gali sukelti ir kitos būklės, tarp jų balso stygų disfunkcija ar širdies problemos, kurių nevalia praleisti.

Valdymas ir prevencija

Valdymas remiasi dviem kryptimis: kvėpavimo takų dirginimo mažinimu ir, jei reikia, gydytojo paskirtais vaistais. Nemedikamentinės priemonės apima nuoseklų laipsnišką apsišilimą, kuris gali sumažinti simptomų stiprumą vėliau treniruotėje, kvėpavimą pro nosį lėtesniuose ruožuose ir šaltame ore kaklą bei burną dengiantį apdangalą, kuris pašildo ir sudrėkina įkvėpiamą orą.

Jei gydytojas nustato diagnozę, jis gali paskirti vaistų, pavyzdžiui, prieš krūvį vartojamų bronchus plečiančių preparatų. Svarbu, kad vaistų vartojimą valdytų specialistas, o varžybų sportininkai atsižvelgtų į antidopingo taisykles. Tinkamai valdoma ši būklė daugumai žmonių netrukdo bėgioti ir siekti aukštų rezultatų.

Patarimai kasdieniam bėgikui

Mėgėjui pirmiausia verta skirti pakankamai laiko apsišilimui – laipsniškai didėjantis krūvis pamažu pratina kvėpavimo takus ir gali sumažinti simptomus. Šaltuoju metų laiku bėgiojant naudinga dengti burną ir nosį kaklaskare ar specialia kauke, o esant labai šaltam ir sausam orui – rinktis lėtesnį tempą arba treniruotę patalpoje. Jei dusulys ar kosulys kartojasi neįprastai stipriai, nesirinkite savigydos, o pasitarkite su gydytoju.

Patarimai profesionaliam sportininkui

Varžybų sportininkui, kuriam simptomai riboja rezultatus, būtina tiksli diagnozė su kvėpavimo funkcijos tyrimais, nes empirinis vaistų vartojimas be diagnozės yra ir neefektyvus, ir problemiškas antidopingo požiūriu. Su specialistu verta parengti individualų apsišilimo protokolą, kuris išnaudoja vadinamąjį atsparumo periodą po pradinio krūvio, bei planuoti treniruočių aplinką (temperatūrą, oro kokybę) taip, kad mažintų dirginimą. Reikalingus vaistus būtina derinti su gydytoju ir, jei taikoma, gauti tinkamą terapinio taikymo išimtį.

Elito lygmuo: būklės valdymas ir grįžimas į visavertį krūvį

Elito sporte ši būklė diagnozuojama tik objektyviais tyrimais, nes vien simptomais grįstas vertinimas klaidina dešimtimis procentų atvejų abiem kryptimis. Pagrindinis metodas – forsuoto iškvėpimo tūrio per pirmą sekundę (FEV1) matavimas prieš krūvį ir po jo: diagnozę patvirtina FEV1 sumažėjimas 10 % ar daugiau, matuojant 5, 10, 15 ir 30 min po provokacinio krūvio. Kai bėgimo mėginys neinformatyvus, taikomi netiesioginiai provokaciniai testai – eukapninė valinga hiperventiliacija arba manitolio testas. Diferencinėje diagnostikoje būtina atmesti balso klosčių disfunkciją (ang. exercise-induced laryngeal obstruction), geležies stokos anemiją, širdies ritmo sutrikimus ir tiesiog nepakankamą aerobinį parengtumą. Balso klosčių obstrukcijai būdingas įkvėpimo stridoras ir greitas simptomų nykimas sustojus, o bronchų konstrikcijai – iškvėpimo švokštimas, kuris stiprėja per pirmas 5–10 min po krūvio.

Valdymas pradedamas nuo nemedikamentinių priemonių, kurių poveikis elito lygmeniu yra išmatuojamas. Pailgintas apšilimas – 10–15 min tolygaus bėgimo ties 60–70 % VO2max su 6–8 trumpais 30 s pagreitinimais iki 85–90 % maksimalaus širdies susitraukimų dažnio – sukelia atsparumo laikotarpį (ang. refractory period), trunkantį apie 1–3 val., per kurį simptomai būna silpnesni. Šaltuoju metų laiku naudojama šilumą ir drėgmę palaikanti kaukė, o intensyvūs intervalai planuojami šiltesnėje aplinkoje. Gydytojui nustačius diagnozę, įprastas pirmo pasirinkimo gydymas yra trumpo veikimo bronchus plečiantis įkvepiamasis vaistas likus 10–15 min iki krūvio; jei jo prireikia dažniau nei 2–3 kartus per savaitę, gydymo planas peržiūrimas ir papildomas įkvepiamaisiais gliukokortikoidais. Antidopingo taisyklės nustato leistinas įkvepiamųjų vaistų dozes, todėl kiekvieną preparatą būtina pasitikrinti pagal galiojantį draudžiamų medžiagų sąrašą.

• Simptomų dienoraštis: kosulys, švokštimas, krūtinės spaudimas – kartu fiksuojant oro temperatūrą, drėgmę ir krūvio pobūdį.
• Didžiausio iškvėpimo srauto (ang. peak flow) matavimas ryte ir po treniruotės; 10 % ir didesnis kritimas – signalas peržiūrėti planą.
• Pailgintas apšilimas prieš kiekvieną greitąjį darbą ir varžybas.
• Kai lauko temperatūra žemesnė nei −15 °C, greitieji darbai perkeliami į patalpas arba keičiami nesmūginiu krūviu.
• Bent kartą per metus – kvėpavimo funkcijos tyrimas su krūvio mėginiu.
• Kiekvienas vaistas patikrinamas pagal galiojantį antidopingo sąrašą prieš varžybų sezoną.

Ilgalaikėje perspektyvoje elito ištvermės sportininkams svarbu, kad pati didelė ventiliacija sausu, šaltu ar chloruotu oru dirgina kvėpavimo takų epitelį. Todėl planuojant sezoną ribojamas labai didelės apimties darbas ekstremaliomis oro sąlygomis, o didelio krūvio blokai derinami su atsigavimo savaitėmis. Kartu stebimi bendri persitreniravimo rodikliai – ramybės pulsas, širdies ritmo variabilumas (ang. HRV), subjektyvus pastangos vertinimas (ang. RPE) ir miego kokybė – nes nuovargis ir kvėpavimo takų infekcijos padidina jų jautrumą kelioms savaitėms. Simptomams išliekant nepaisant tinkamo gydymo, būtina pakartotinė specialisto konsultacija ir kitų priežasčių paieška, o ne savarankiškas vaistų dozės didinimas.

Šis straipsnis yra bendro pobūdžio informacinio turinio ir nepakeičia gydytojo ar sporto medicinos specialisto konsultacijos. Jaučiant ilgalaikį ar stiprų skausmą, visada kreipkitės į specialistą.

Šaltiniai

• Mayo Clinic – exercise-induced bronchoconstriction (asthma)
• Weiler, J. M. ir kt. praktinės gairės, Journal of Allergy and Clinical Immunology
• British Journal of Sports Medicine – respiratory problems in athletes apžvalgos
• American Thoracic Society – exercise-induced bronchoconstriction guidelines