Kriaušinio raumens (piriformis) sindromas bėgikams

Kriaušinio raumens (ang. piriformis) sindromas – tai būklė, kai gilus sėdmens raumuo, esantis po didžiuoju sėdmens raumeniu, sudirgina ar suspaudžia sėdimąjį nervą. Bėgikams tai gali pasireiškti buku ar deginančiu sėdmens skausmu, kuris kartais plinta žemyn koja. Nors sindromas kelia ginčų tarp specialistų dėl tikslios diagnostikos, jis yra pripažįstama neradikulinio sėdmens skausmo priežastis, kurią svarbu atskirti nuo stuburo kilmės problemų.

Anatominis ryšys su sėdimuoju nervu

Kriaušinis raumuo jungia kryžkaulį su šlaunikaulio viršumi ir padeda sukti šlaunį į išorę bei stabilizuoti dubenį. Sėdimasis nervas, storiausias organizmo nervas, eina labai arti šio raumens – daugumai žmonių po juo, o daliai net prasiskverbdamas pro raumenį. Kai kriaušinis raumuo per daug įtemptas ar sutrumpėjęs, jis gali mechaniškai spausti nervą arba jį dirginti, todėl atsiranda sėdmens skausmas ir kartais nerviniai pojūčiai kojoje.

Bėgikams šis raumuo perkraunamas dėl pasikartojančio dubens stabilizavimo, ilgo sėdėjimo (pavyzdžiui, prie darbo stalo ar automobilyje) ir silpnų sėdmens raumenų, kurie priverčia kriaušinį raumenį dirbti daugiau, nei jam skirta. Būtent šis derinys – ilgas sėdėjimas plius bėgimo apkrova – dažniausiai ir paaiškina, kodėl problema kyla.

Kaip atpažinti ir nesupainioti

Kriaušinio raumens sindromo skausmas dažniausiai jaučiamas giliai sėdmenyje, sustiprėja ilgai sėdint ar bėgant ir gali plisti koja, bet retai nusileidžia žemiau kelio. Tai svarbu, nes stuburo (juosmens) kilmės sėdimojo nervo skausmas dažniau plinta iki pėdos ir susijęs su nugaros judėjimu. Kadangi šias būkles ne visada lengva atskirti, tikslinga diagnostika reikalinga, kai skausmas išlieka ar stiprėja – savidiagnozė čia gali suklaidinti.

Gydymo principai

Gydymo pagrindą sudaro krūvio koregavimas, kriaušinio raumens tempimas ir aplinkinių sėdmens bei dubens raumenų stiprinimas, kad kriaušiniam raumeniui tektų mažesnė dalis darbo. Dažnai padeda ir minkštųjų audinių atpalaidavimas bei laikysenos, ilgo sėdėjimo įpročių koregavimas. Kadangi tikroji simptomų priežastis gali slėptis dubens ar juosmens srityje, gydymas efektyviausias, kai nukreipiamas ne vien į skausmingą tašką, o į visos kojos ir dubens grandinę.

Patarimai kasdieniam bėgikui

Jei jaučiate gilų sėdmens skausmą, atkreipkite dėmesį į ilgą sėdėjimą – reguliarūs atsistojimai ir lengvas tempimas dienos metu gali padėti labiau nei bet koks vienkartinis pratimas. Laikinai sumažinkite bėgimo apimtį ir venkite staigų posūkių ar nelygų paviršių, kurie labiau apkrauna dubens stabilizatorius. Nepersistenkite su agresyviu raumens masažu ar tempimu iki skausmo – švelnus, reguliarus darbas veiksmingesnis, o stiprėjantis ar į koją plintantis skausmas yra signalas kreiptis į specialistą.

Patarimai profesionaliam sportininkui

Profesionalams svarbu žvelgti į priežastį, o ne tik simptomą: dažnai kriaušinio raumens perkrova rodo silpną sėdmens ir dubens stabilizavimą. Verta įtraukti tikslinius didžiojo ir vidurinio sėdmens raumenų stiprinimo pratimus, dubens kontrolės darbą bei bėgimo technikos vertinimą, ieškant per didelės dubens rotacijos ar kritimo. Krūvį grąžinkite laipsniškai, stebėdami nervinius simptomus, ir integruokite reguliarų judrumo bei stabilumo darbą kaip nuolatinę profilaktiką, o ne tik reakciją į skausmą.

Elito lygmuo: traumos valdymas ir grįžimas į bėgimą

Elito bėgikams pirmiausia būtina atskirti tikrąjį kriaušinio raumens sindromą nuo kitų giliojo sėdmens skausmo priežasčių – juosmens ir kryžkaulio radikulopatijos (L5–S1), proksimalinės šlaunies užpakalinės grupės tendinopatijos, sėdimojo gumburo bursito ir sakroiliakinio sąnario disfunkcijos. Jei skausmas nusileidžia žemiau kelio, stiprėja naktį, lydimas jutimo ar jėgos praradimo arba trunka ilgiau nei 6–8 savaites nepaisant tinkamos reabilitacijos, tikslinga siųsti magnetinio rezonanso tyrimui (MRT) ir apsvarstyti nervų laidumo tyrimą.

Reabilitacija skirstoma į fazes pagal simptomų ir funkcijos kriterijus, o ne kalendorines datas. Ūminėje fazėje (maždaug 3–7 d.) mažinamas dirginimas ir išlaikomas neskausmingas judesio amplitudės diapazonas. Vėlesnėje fazėje atkuriama sėdmens ir dubens raumenų jėga – progresuojama nuo izometrinių pratimų iki dinaminių (3–4 serijos po 8–12 pakartojimų, poilsis 60–90 s), o paskutinėje pridedama plyometrika (ang. plyometrics) ir šoninio dubens stabilumo darbas. Perėjimas į kitą fazę leidžiamas tik tada, kai skausmas neviršija 3 iš 10 ramybėje ir po apkrovos.

• Neskausmingas kasdienis vaikščiojimas ir sėdėjimas ilgiau nei 30 min be simptomų paūmėjimo.
• Simetriška sėdmens raumenų jėga (ne mažiau kaip 90 % lyginant su sveikąja koja) ir teigiami funkciniai jėgos testai.
• Grįžimo pradžia – bėgimo ir ėjimo intervalai (pvz., 1 min bėgimo ir 1 min ėjimo), savaitinį krūvį didinant ne daugiau kaip 10 %.
• Skausmas per bėgimą ir kitą rytą neviršija 2–3 iš 10 ir negrįžta.

Profesionaliame rengime krūvis stebimas objektyviai: ribojamas savaitinės bėgimo apimties pokytis, vertinamas subjektyvus krūvio suvokimas (ang. RPE), ramybės pulsas ir širdies ritmo variabilumas (ang. HRV) atsigavimui įvertinti. Ryškus HRV kritimas ar didėjantis RPE esant tokiam pačiam krūviui rodo, kad grįžimo tempą reikia sulėtinti, o ne forsuoti.

Šis straipsnis yra bendro pobūdžio informacinio turinio ir nepakeičia gydytojo ar sporto medicinos specialisto konsultacijos. Jaučiant ilgalaikį ar stiprų skausmą, visada kreipkitės į specialistą.

Šaltiniai

• Boyajian-O’Neill, L. A. ir kt., „Diagnosis and management of piriformis syndrome“, Journal of the American Osteopathic Association, 2008
• Hopayian, K. ir kt., „The clinical features of the piriformis syndrome: a systematic review“, European Spine Journal, 2010
• American Academy of Orthopaedic Surgeons, informacija apie sėdmens ir dubens skausmą (orthoinfo.aaos.org)
• Mayo Clinic, informacija apie sėdimojo nervo skausmą (mayoclinic.org)