Šių metų sausio 13 d. „Sports Medicine” žurnale publikuotas ir birželio bei liepos mėnesiais lengvosios atletikos bendruomenėje pradedantis grąžinti karštas diskusijas Australijos Flinderso universiteto tyrimas gali reiškti didžiausią sprinto treniravimo krypties poslinkį per dešimtmetį. Straipsnyje „Sprint Running Coordination: A Dynamical Systems Perspective” (autoriai — Dylan S. Hicks, Stuart McMillan, Wolfgang Schöllhorn, Roland van den Tillaar) skelbiama, kad sprinto rezultatas negimsta iš vieno „idealios technikos” modelio, prie kurio treneris privalo nutempti visus sportininkus.
Tyrimas atliktas bendradarbiaujant Flinderso universitetui, garsiajai Arizonos treniravimo bazei „ALTIS”, Johaneso Gutenbergo universitetui Vokietijoje bei Norvegijos „Nord” universitetui. Autorius Dr. Dylan’as Hicks’as pabrėžia: „Dešimtmečiais sprinto treniravimas dažnai buvo pagrįstas įsitikinimu, kad visi sportininkai turi judėti vienu paskirtu būdu. Mūsų duomenys rodo priešingai.” Būtent todėl elitiniai sprinteriai — nuo Usain’o Bolt’o iki australo Gout Gout’o — vizualiai atrodo tokie skirtingi.
Iš esmės mokslininkai perkelia sprinto biomechaniką į dinaminių sistemų teorijos rėmus. Rezultatas — kūno, aplinkos ir treniruočių istorijos sąveika: koordinacija, jėga, galūnių mechanika ir individualios fizinės savybės kartu formuoja greičio profilio unikalumą. Judesio variabilumas, kurį daugelis trenerių ilgai laikė „nešvara” ar prasta technika, pagal autorius yra svarbus ilgalaikio ugdymo veiksnys ir savireguliacijos rodiklis.
Ką tai reiškia treniruojantiems? Pirma — greta biomechaninių šablonų reikia atsižvelgti į individo antropometriją. Antra — periodizavime turėtų atsirasti daugiau vietos „nustatinėti” (angl. constraints-led approach) sportininko sąveiką su takeliu, kliūtimi, oro pasipriešinimu bei komandine dinamika. Trečia — asmeninių rekordų tikslas ne visada tapatus „padirbti” per kojų pastatymą pagal vieną modelį; kartais reikia leisti sportininkui susirasti savo judesio šabloną, ir tik tada nustatyti mažus mikro-korekcijas.
Papildomai gegužės mėn. paskelbti ir kiti tyrimai atspindi tą pačią kryptį. „Frontiers in Sports and Active Living” publikuotas straipsnis apie overload training sąlygas pateikia klasterinę analizę, kuri padeda treneriams parinkti tas svorio priedo ir traukiamos apkrovos konfigūracijas, kurios geriausiai atkartoja neapribotą sprintą. Kartu vyksta ir kitas klinikinis tyrimas su ankstyvo pauglystės amžiaus lengvaatlečiais — horizontaliai orientuoti šokinėjimai (angl. horizontal plyometrics) tikrinami kaip alternatyva klasikinei „bump’ų” metodikai.
Baltijos ir Skandinavijos treneriams tai suteikia svarbų argumentą, kai konsultuojame su tėvais, klubais ar sporto mokyklomis: „viena metodika visiems netinka” nebėra tik trenerio nuomonė, bet ir mokslinio žurnalo išvada. Praktinis įrankis, kurį galime pasiūlyti nuo šio rudens: rekomenduojame kartu su sportininku fiksuoti individualią pėdų kontakto trukmę, žingsnio dažnį ir ilgį per pirmuosius 10, 20 ir 30 m — ir stebėti pokytį per pusę sezono, o ne siekti sutapimo su „elito” reikšme.
Baigiant, „Sports Medicine” recenzentai autoriams akcentavo dar vieną punktą: dinaminių sistemų požiūris labiau tinka sportininko autonomijai plėsti nei tradicinei „komandinei” komunikacijai. Nauda treneriui — daugiau motyvacijos, mažiau perdegimo, mažiau griuvimo pilnų talentų pusiaukelėje.
Šaltiniai: Sprinting science that rewrites the rulebook — Flinders News (2026-02-17); ScienceDaily — Scientists say we’ve been wrong about what makes sprinters fast (2026-04-07); SciTechDaily — New Research Challenges Long-Held Beliefs; Frontiers in Sports and Active Living — Cluster analysis of overload conditions.
