Grįžimas prie pagrindų: kodėl Europa vėl atsiverčia knygą ir paima rašiklį

Švedija šiais metais skyrė daugiau nei 60 mln. eurų spausdintoms knygoms mokykloms ir stabdo skaitmeninį ugdymą vaikams iki šešerių. Danija uždraudė išmaniuosius telefonus mokyklose ir investuoja į popierines knygas. Suomija, kadaise agresyviausiai skaitmeninusi klases, grįžta prie vadovėlių. Nyderlandai, Norvegija ir dar visa eilė šalių eina ta pačia kryptimi. Tai ne nostalgija. Tai atsakas į tai, ką rodo smegenų tyrimai.

Klausimas paprastas ir nepatogus: ar begalinis „skrolinimas“ ir čiaupčiojimas ekranu tikrai moko, ar tik sukuria iliuziją, kad mokomės?

Ką iš tikrųjų daro ranka, kai rašai

2024 m. Norvegijos mokslo ir technologijų universiteto tyrėjai (Van der Meer ir Van der Weel) matavo studentų smegenų aktyvumą didelės skiriamosios gebos EEG. Rezultatas vienareikšmis: rašant ranka smegenyse įsijungia platūs ryšių tinklai tarp parietalinių (momeninių) ir centrinių sričių – theta ir alfa dažnių bangomis. Rašant klaviatūra šių ryšių tiesiog nėra.

Kodėl tai svarbu? Theta bangos siejamos su darbine atmintimi ir naujos informacijos apdorojimu – tuo pačiu ritmu, kuriuo dirba hipokampas, formuodamas atsiminimus. Alfa bangos susijusios su ilgalaike atmintimi. Kitaip tariant, ranka rašantis žmogus fiziškai „įrašo“ informaciją giliau, nes į procesą įtraukiami rega, judesys ir propriorecepcija – pojūtis, kur yra tavo ranka. Klaviatūra visus raidžių paspaudimus paverčia tuo pačiu vienodu bakstelėjimu. Smegenims nebelieka už ko užsikabinti.

Tas pats galioja skaitymui. Metaanalizės, apėmusios dešimtis tyrimų, rodo, kad tekstą popieriuje suprantame ir įsimename geriau nei ekrane – ypač kai reikia gilaus, ilgesnio teksto suvokimo, o ne greito faktelio pagavimo. Karolinskos institutas Švedijai pateikė išvadą tiesmuką: skaitmeninės priemonės mokymąsi dažniau trikdo, nei stiprina.

Kuo „skrolinimas“ skiriasi nuo skaitymo

Skaitydami knygą judame linijiškai, viena mintis veja kitą, tekstas turi fizinę vietą – atsimename, kad tai buvo „kairiajame puslapyje, apačioje“. Tai vadinama giliuoju skaitymu.

Ekrane elgiamės kitaip. Akys šokinėja F formos raštu – perbėga pirmas eilutes ir slysta žemyn. Tai paviršinis skaitymas: greitas, fragmentuotas, be gilesnio įsitraukimo. O socialinių tinklų ir skaitmeninių tabloidų srautas dar pagardintas dopamino kilpa – kiekvienas braukštelėjimas žada naują dirgiklį, tad smegenys mokomos ne susikaupti, o nuolat ieškoti kito stimulo. Rezultatas – susiskaidęs dėmesys ir nusilpęs gebėjimas išbūti su viena mintimi ilgiau nei kelias sekundes.

Švedijoje šis procesas turėjo kainą: ketvirtokų skaitymo gebėjimai 2016–2021 m. krito. Ne atsitiktinumas, kad būtent labiausiai skaitmeninusios šalys pirmos ėmė trauktis atgal.

Ar tai žingsnis atgal?

Sąžininga įvardyti ir kitą pusę. Skaitmeninės priemonės nėra blogis savaime – jos nepamainomos prieinamumui (pvz., silpnaregiams ar disleksija turintiems), leidžia mokytis nuotoliu, greitai rasti informaciją, individualizuoti tempą. Grįžimas prie knygų nėra technologijų atmetimas. Tai hierarchijos atstatymas: pamatinius gebėjimus – rašyti ranka, giliai skaityti, susikaupti – pirmiausia suformuojame analogiškai, o ekraną pasitelkiame kaip įrankį, ne kaip numatytąją terpę.

Esmė ne „knyga prieš ekraną“, o kas ko moko. Rašiklis ir popierius stato neuroninius ryšius, ant kurių vėliau laikosi viskas kita. Begalinis srautas moko priešingo – nesustoti ir negalvoti. Kelios Europos šalys tai pamatė duomenyse ir pasirinko pamatą, ne blizgesį.

Klausimas mums visiems: kiek per pastarąją savaitę tu skaitei – ir kiek tik „skrolinai”?