Lengvosios atletikos istorija – tai milinžiška kolekcija akimirkų, kurios atrodo kaip pramanas. Šiandien primename šešis faktus, kurie ne tik pralinksmina, bet ir labai aiškiai paaiškina, kodėl ši sporto šaka per šimtmetį tapo tokia įvairialypė ir gyvybinga.
1. 1935 m. gegužės 25 d.: 45 minutės, kurių (gal) nepralenks niekas
Ohajo valstijos universitete vykusios Didžiojo dešimtuko universitetų pirmenybės iki šiol vadinamos „greičiausia diena pasaulio lengvosios atletikos istorijoje”. Per 45 minutes Jesse’as Owens’as pasiekė keturis pasaulio rekordus iš eilės – 100 jardų bėgime, šuolyje į tolį, 200 m sprinte ir 200 m barjerų bėgime. Iki šiol nė vienam atletui nepavyko per vieną popietę pasiekti tokios koncentruotos serijos. Treneriams tai – ne tik istorinė užuomina, bet ir įdomus argumentas pamokant apie „peak day” planavimą.
#Jesse Owens
2. Carlas Lewisas pakartojo Owensą – ir vis tiek liko su nuoskauda
1984 m. Los Andželo olimpinėse žaidynėse Carlas Lewisas iškovojo keturis aukso medalius – tiksliai tiek pat, kiek 1936 m. Berlyne Owensas. Tačiau publika prisimena ne medalius, o sceną, kai Lewisas po pirmojo šuolio į tolį atsisakė atlikti likusius keturis savo bandymus, nes jo lyderystė jau buvo užtikrinta. Šis sprendimas tapo viena karščiausiai ginčytų temų lengvosios atletikos istorijoje – ir gera proga aptarti su jaunaisiais atletais, kur baigiasi taktika ir kur prasideda pareiga žiūrovui.
3. Alas Oerteris ir keturios olimpinės auksinės šturmavimu
Amerikietis disko metikas Alas Oerteris pelnė keturis iš eilės olimpinius auksus toje pačioje rungtyje – 1956, 1960, 1964 ir 1968 m. – ir vis dar laiko šį rekordą. Nė vienas atletas po jo nesugebėjo iškovoti keturių pakartotinai aukso medalių. Įdomu tai, kad pergalei prieš Tokijo žaidynes Oerteris dėvėjo specialų korsėtą dėl traumos, o Meksiko aukštikalnėse buvo pagerintas asmeninis rekordas. Treneriams tai – pamokomas pavyzdys apie ilgametės motyvacijos ir adaptacijos pavyzdį.
4. Ietis – akmens amžiaus paveldas
Vienas iš seniausių lengvosios atletikos prietaisų – ietis – tikrąja to žodžio prasme išliko nuo akmens amžiaus medžioklės dienų. Šiandien ji turi reglamentuotą svorį, sunkio (svorio) centrą ir aerodinaminį profilį, o pasaulio rekordo skaičiavimai prieš trisdešimt metų buvo perrašyti būtent dėl to, kad metimai imė viršyti stadionų ribas. Lietuviams aktualu prisiminti, kad mūsų regiono ietininkų mokykla – Klaipėdos, Liepojos, Tartų, Kauno – per šimtmetį užaugino daugybę gerų klasės metikų.
5. Aukštojo šuolio rungtis prasidėjo nuo… eilinio škotų klebono
XIX amžiaus pradžioje Škotijos parapijoje vienas dvasininkas, ieškodamas būdo užimti vaikus, paprasčiausiai patiestė kartelę tarp dviejų stulpelių ir paskelbė: „Kas peršoks – gauna obuolį.” Taip atsirado tai, ką šiandien vadiname šuolio į aukštį rungtimi. Po pusantro šimtmečio atradimas– Dickas Fosbury, „Fosbury flop” technika. Tradicija, prasidėjusi nuo paprasto vaikų užsiėmimo, tapo viena techniškai sudėtingiausių lengvosios atletikos rungčių.
6. Greičiausias keturkojis šimtmetininkas pasaulyje – Kenichi Ito
Japonijos atletas Kenichi Ito knygoje „Guinness World Records” įrašytas kaip greičiausias žmogus, kuris keturpėsčia įveikia 100 m – jo rezultatas 18,58 sek. Ito treniruotis pradėjo įsižiūrėjęs į Vakarų Afrikos beždžiones. Šis rekordas atrodo komiškas, tačiau iš tikrųjų primena dalyką, kurį treneriai žino seniai: kūno biomechanika reaguoja ne į „natūralumą”, o į kartojimą. Praktiškai tai – pamoka, kad bet kuri judešių sistema gali būti optimizuota, jei skirsite dešimt metų valios.
Šie šeši faktai nėra nei pamokslai, nei anekdotai. Jie tiesiog primena, kad lengvosios atletikos istorija – tai begalinis pasakojimas apie žmones, kurie tikėjo, jog kažką galima padaryti šiek tiek geriau. Kartais šis „šiek tiek” virsta keturiomis pasaulio rekordo serijomis per 45 minutes, o kartais – disertacija apie keturkojių greičio biomechaniką.
1995 m. rugpjūčio 7 d. Geteborgo Ullevi stadione vyko vyrų trišuolio finalas pasaulio lengvosios atletikos čempionate. Britas Jonathanas Edwardsas, tuometis pasaulio rekordo savininkas (jis ką tik buvo pakėlęs ribą iki 17,98 m), aikštynan įžengė kaip favoritas, bet niekas, įskaitant jį patį, nesitikėjo, kas įvyks per kitas trisdešimt minučių.
Pirmojo bandymo metu Edwardsas peržengė 18 metrų ribą – nušoko 18,16 m. Per istoriją iki tos akimirkos joks žmogus nebuvo to pasiekęs. Tribūnos nuščiuvo: pasaulio rekordas, naujas 18m lygis, pirmas pasaulio čempionato medalis – viskas viename šuolyje. Bet vos po dvidešimties minučių, antrojo bandymo metu, Edwardsas vėl įsibėgėjo, atsispyrė ir… 18,29 m!. Antrasis šuolis. Antrasis pasaulio rekordas tą popietę. Pirmasis žmogus, peržengęs ir 18 metrų ir 60 pėdų ribas.
Tas 18,29 m – iki šios dienos nenuverstas pasaulio rekordas. Per visą paskesnę kartą tik septyni vyrai apskritai peržengė 18 m ribą, o niekam iš jų – net dvigubai pasaulio čempionui amerikiečiui Christianui Tayloriui – nepavyko priartėti arčiau nei per 10 cm prie britiško etalono.
Edwardsas vėliau yra pasakojęs, kad pati popietė buvo tarsi „šiaurinis vėjas“: viskas tilpo į savo vietą. Atsispėrimo metu jis nenešė kuprinės su skaičiais ir formulėmis – jis ramiai bėgo bei tikslingai uždėdavo koją taip, kaip akmenėlis žinguliuoja vandens paviršiumi. Jo trišuolio esme dažniausiai įvardijamas kaip „šuolis-spyruoklė (bouncas)“: minimalus kontaktas su žeme, maksimalus greičio išlaikymas, beveik nematomas hop-step-jump perėjimas.
Šįmet, 2026 m. rugpjūtį, sukaks lygiai 30 metų nuo Geteborgo pavakario. Tai ne atsitiktinai sutampa su Europos čempionatu Birmingame – Britanijoje natūrališkai aktyvinama visa Edwardso istorija, o pats jis dalyvauja kelete jubiliejinių renginių. Įdomi detalė: pats Edwardsas yra pripažinęs, kad nei vienas iš dviejų istorinių šuolių jam neatrodė ypatingas iki tol, kol nepamatė rezultato lentos. „Antrasis tikrai pasirodė lengvas. Vis dar bandau suprasti, kodėl tą popietę negalėjau prijungti dar penketo centimetrų,“ – „Team GB“ jubiliejinio interviu pasakojo Edwardsas.
Lengvosios atletikos pasaulis šiandien diskutuoja, ar šis rekordas iš viso sumušamas. Aiškios technologijos atsakymo nėra, tačiau prikabintų sensorių ir biomechaninių modelių amžiuje rekordas tampa simboliu: tobula technika, taikytas tinkamu metu tinkamu vėju, gali pranokti dešimtmečius scientifinio dosavimo.
Birželio 7-osios vakaras Stokholmo „Olympiastadion“ buvo skirtas tapti dar viena Mondo Duplanto šventės data, tačiau Švedijos žvaigždė pirmą kartą per beveik trejus metus paliko sektorių be aukso medalio. „Bauhaus-Galan“ Deimantų lygos etape pasaulio rekordininką ir penkioliktąjį kartą savo paties rekordą atnaujinusį švedą įveikė australas Kurtis Marschallas, taip nutraukdamas keturiasdešimt iš eilės laimėtų varžybų seriją, prasidėjusią dar 2023-iųjų rugpjūtį.
#Kurtis Marschallas / Vida Press nuotr.
Į susitikimą Mondo atvyko kaip nepaprastas favoritas – kovo mėnesį Upsaloje vykusiose „Mondo Classic“ varžybose jis pakėlė pasaulio rekordą iki 6,31 m, o sezono pradžioje atrodė neįveikiamas. Tačiau šįkart aukštis 6,11 m liko nepaklustas – Duplantis nesugebėjo įveikti šios kartelės, o Marschallas, parodęs ramybę ir techninę brandą, pelnė pirmąją vietą ir didžiausią karjeros pergalę. Stadionas, iki paskutinės bandymo akimirkos tikėjęsis dar vieno pasaulio rekordo, šįkart taikiai paplojo ir laimėtojui iš antipodų.
Po varžybų Mondo žurnalistams sakė, kad pralaimėjimas yra normali sporto dalis ir kad svarbiausi sezono įvykiai – Birmingemo Europos čempionatas rugpjūčio 10–16 dienomis – dar tik priekyje. Treneris Greg Duplantis (sportininko tėvas) pridūrė, kad pirmą kartą per ilgą laiką gauta pamoka gali būti net naudingesnė nei dar viena pergalė: ji primena, kad nė vienas atletas, net pasaulio rekordininkas, nėra apsaugotas nuo prastesnės dienos.
Stokholmo etape pasirodė ir kiti garsūs Europos atletai. Norvegas Jakobas Ingebrigtsenas patvirtino, kad ruošiasi pulti 1500 m, mylios ir 5000 m pasaulio rekordus, o britė Dina Asher-Smith stojo prieš pasaulio sprinto čempionę Melissą Jefferson-Wooden 100 m distancijoje. Tarp žiūrovų netrūko ir Lietuvos lengvosios atletikos sirgalių – Baltijos šalims artimas Skandinavijos stadionas tradiciškai sutraukia ne vieną mūsiškį.
Šis Mondo „nepralaimėjimo“ kontekstas svarbus ir mums, Lietuvos treneriams bei sportininkams, nes parodo, kad net geriausio pasaulio atleto ruošos ciklai nėra tobuli – yra dienų, kai kartelė nepasiduoda. Tai pamoka mūsų jauniesiems šuolininkams: kelias į rezultatą eina pro pralaimėjimus, o ne aplink juos.
Birželio 17-osios vakaras Palangos stadione buvo malonus: apie 16 laipsių šilumos, saulėta, vėjas startų metu šokinėjo nuo +0,1 iki +2,0 m/s. „COSMA CUP“ 2026 / Pasaulio atletikos žemyno turo (ang. WA Continental Tour) bronzos lygio etapas transliuotas Europos atletikos (ang. European Athletics) platformoje, starto linijoje – lietuviai, latviai, lenkai, skandinavai, net atletai iš Ekvadoro ir Kongo.
Statistika sako, kad iš varžybų su asmeniniu rekordu (ang. Personal Best, PB) ar bent sezono geriausiu (ang. Season Best, SB) rezultatu paprastai grįžta apie 10 proc. dalyvių. Palangoje šis procentas, sprendžiant iš lentelės, buvo gerokai aukštesnis – bet apie tai po sąrašo. Pirmiausia – kas konkrečiai įvyko bėgimo rungtyse.
„COSMA CUP“ 2026 Palangoje
Ką pamatėme
100 m, moterys. Ema Rupšytė – 11,52 sek., 2 vieta finale, vos už nugaros ekvadoriečių Aimaros Nazareno (11,47). Tai apie 0,15 sek. prasčiau nei Rupšytės asmeninis rekordas. Bet sidabras tarptautiniame finale lieka sidabru, nepaisant laiko.
200 m, vyrai, A finalas. Gediminas Truskauskas – 20,79 sek. (sezono geriausias) – pergalė finale. Geriausias rezultatas tarp visų aštuonių finalininkų, įskaitant svečius iš Latvijos, Norvegijos ir Italijos. Vakaro ryškiausias lietuvių pasirodymas sprinte.
200 m, vyrai, B finalas. Aistis Manton – 21,81 sek. (SB), Martynas Kolupaila – 21,98 sek. (SB): abu pagerino sezono rezultatą. Danielius Vasiliauskas – 22,91 sek., be SB / PB žymės – prasčiau nei rodyta šį sezoną.
200 m, vyrai, C finalas. Šis finalas buvo praktiškai vien lietuviškas, ir tai gera žinia: Matas Janarauskas – 22,15 sek. (SB), Kostas Skrabulis – 22,31 sek. (SB), Augustinas Baliutavičius – 22,31 sek. (PB!), Arminas Šeštokas – 22,72 sek. (SB). Keturi iš penkių startavusių – su geresniu nei sezono ar net karjeros rezultatu. Penktas, Arnas Vainorius (22,96 sek.), – be žymės. Dovydas Jocius į taką taip ir neišėjo (nestartavo).
200 m, moterys, A finalas. Lukrecija Sabaitytė – nestartavo. Vienintelė lietuvė šiame finale, ir ji net nebėgo – kalbėti apie laiką čia neturi prasmės.
200 m, moterys, B finalas. Akvilė Jonauskytė – 24,56 sek. (SB), Ema Marčiulionytė – 24,85 sek. (SB). Abi su sezono rekordais.
400 m, vyrai, A finalas. Lukas Sutkus – 48,08 sek. (SB), 6 vieta stipriame finale, kur laimėtojo (Portugalijos O. M. Elkhatibo) laikas – 46,49 sek. su asmeniniu rekordu.
400 m, vyrai, B finalas. Edvardas Aukštuolis – 48,38 sek. (SB, 2 vieta), Lukas Šermukšnis – 49,08 sek. (SB), Erikas Žotkevičius – 50,12 sek. (SB). Tačiau Eimantas Vansevičius (49,60 sek.) ir Dariuš Križanovskij (50,14 sek.) – sezono forma šįkart neparodyta.
400 m, moterys, A finalas. Modesta Justė Morauskaitė – 53,21 sek. (SB) – PERGALĖ. Lietuvos rekordininkė vėl įrodė klasę, nors pagal turimus duomenis tai apie 2,72 sek. prasčiau nei jos asmeninis rekordas. Pats šis skirtumas savaime įdomus: jis rodo, koks aukštas yra (o gal buvo?) jos lygis, kai „visi kintamieji susidėlioja“ tinkamai.
400 m, moterys, B finalas. Diana Viličkaitė – 55,69 sek. (PB!), Marija Šarkauskaitė – 57,99 sek. (PB!). Pagal laiką – silpniausias dienos finalas, bet abi bėgikės grįžo su asmeniniais rekordais. Tai irgi pergalė, tik kitokia.
Tiesiai šviesiai
Jei reikia vardinti be diplomatijos – pagal vakaro rezultatus tai atrodo taip.
Pasirodė labai gerai: Gediminas Truskauskas (200 m, auksas su SB), Modesta Justė Morauskaitė (400 m, auksas, nors toli nuo absoliutaus PB), Augustinas Baliutavičius (200 m C finalas, PB), Diana Viličkaitė ir Marija Šarkauskaitė (400 m B finalas, abi PB), Ema Rupšytė (100 m sidabras, nepaisant to, kad žemiau PB), bei dauguma 200 m C finalo lietuvių – keturi iš penkių su SB ar PB.
Pasirodė prasčiau, nei rodyta šį sezoną: Danielius Vasiliauskas, Arnas Vainorius, Eimantas Vansevičius, Dariuš Križanovskij – visi keturi be SB / PB žymės, t. y. bėgo lėčiau, nei jau yra bėgę šiemet.
Pati skaudžiausia žinia: Lukrecija Sabaitytė ir Dovydas Jocius – nestartavo. Čia jau ne apie laiką, o apie tai, kad finalas tiesiog neįvyko.
O ar tai turėtų būti vien asmeninių rekordų gaudynės?
Galima taip ir vardinti – pergales, nesėkmes, dešimtąsias sekundės dalis. Bet ar sprintas, ir apskritai lengvoji atletika, turi būti vien pasiekimų prie asmeninio rekordo medžioklė? Ar taip iš viso galima vertinti?
Yra ir daugiau kintamųjų: treniruočių ciklas tuo momentu, temperatūra take, kelionė ir skrydžiai prieš startą, starto intensyvumas, centrinės nervų sistemos (CNS) būsena, prisitaikymas, kuris kinta nuo mėnesio į mėnesį. Sportininkas iš tikrųjų yra įkaitas savo paties laikrodžio rankose – praktiškai niekada tiksliai nežino, kokiam laikui bėga, kol kerta finišo liniją.
Pasakojama, kad lenkų sprinto legenda Marianas Voroninas (Marian Woronin) sakęs: jei būtų žinojęs, kad bėga Lenkijos rekordo tempu, tai būtų „dar pridėjęs“. Sprinteriai dažnai geriausius rezultatus, net pasaulio rekordus, pasiekia tada, kai jaučiasi prasčiausiai. Kai Usainas Boltas fiksavo savo pirmąjį pasaulio rekordą, jam beveik nieko nepalankaus nebuvo: jautėsi sunkiai, varžybos be galo vėlinamos dėl audros, slėgis – nepalankus. Panašiai ir Asafa Powellas – vienoje iš savo geriausių distancijų sulėtino tempą prieš finišą, galėjo „pridėti“, bet jei būtų pridėjęs, rekordo tiesiog nebūtų buvę.
Sprintas šia prasme – absurdiškas: sportininkas tiesiog nežino. Sprintas yra NEUROLOGINIS, o ne logiškas dalykas. Apie tai galima kalbėti ilgai. Kantrybė – ta mantra, kurią kartoja visi, kurie šioje srityje ilgai dirba.
Ar kas nors iš Lietuvos atletų iš Palangos išvažiavo su asmeniniu rekordu? Taip – minėti Baliutavičius, Viličkaitė, Šarkauskaitė. Apie tai dažnai nerašoma, nors tai galėtų „pakelti“ žiniasklaidos pasiekiamumą. Tik klausimas kitas: ar kas nors įvertintų to asmeninio rekordo diapazoną, jo santykinumą – jei viskas, kaip žinia, yra santykinis?
★ 4ACTIVE PASIŪLYMAI · Treniruokis su profesionalais
Pakelk savo bėgimą į kitą lygį
Teorija – gerai, bet greičiausiai tobulėsi su treneriu. Išsirink, kas tinka tau:
Kritinė Kirsty Coventry pozicijos ir jos implikacijų analizė.
Kirsty Coventry, TOK prezidentė
Problema ir kontekstas
Pasaulio (Tarptautinio) olimpinio komiteto (TOK, ang. International Olympic Committee, IOC) prezidentė Kirsty Coventry neseniai pareiškė, kad jokiu būdu nepalaiko olimpinių atletų apmokėjimo arba premijavimo sistemos. Jos argumentas pagrįstas asmenine patirtimi: ji pati kilusi iš šalies ir sporto šakos, kuriose atlygis nėra standartas. Tuo pačiu metu Coventry primena, jog olimpinis judėjimas turėtų investuoti į atletų paramą jų karjeros metu, o ne per žaidynes.
„I don’t believe in paying athletes. And I come from a small country. I come from a sport that doesn’t necessarily pay athletes very well.
And I still don’t believe we should be paying athletes at the Olympic Games.”
— Track & Field Gazette (@TrackGazette) May 27, 2026
Ši pozicija iškelia svarbų diskusijos klausimą: ar olimpinės žaidynės turėtų būti atlygintinas darbas, ar tai yra idėjų, šlovės ir nacionalinio prestižo rezultatas? Šiame straipsnyje analizuosime Coventry argumentus kritiškai ir pateiksime platesnę perspektyvą šiam kompleksiniam klausimui.
Kirsty Coventry pozicija: kas ir kodėl
Coventry argumentas pagrįstas dviem pagrindiniais stulpais. Pirmiausia, ji teigia, kad atlygis nėra olimpinio judėjimo dalis, nes žaidynės yra ideologinė sąjunga, kurioje šalys varžosi dėl pagarbos ir prestižo, o ne dėl finansinio pelno. Antra, ji siūlo alternatyvią viziją: stiprią atletų paramą jų kelyje tapti olimpiečiais, o ne tiesioginį atlyginimą.
Coventry perspektyva parodo žmogų, kuris asmeninėje karjeroje pasitikėjo sistemos idealais. Bet šis romantinis požiūris griūna susidūrus su šalta realybe.
Kritika Nr. 1: globalinės nelygybės problema
Coventry kilusi iš Zimbabvės, šalies su ribota sporto finansavimo infrastruktūra. Jos asmeninė patirtis nėra reprezentatyvi visam pasauliui. Bet kaip tai veikia Jungtinių Valstijų, Australijos ar Britanijos atletus? Daugelis iš šių šalių olimpiečiai gauna nuolatinę valstybės paramą, privatūs rėmėjai finansuoja jų treniravimą, o infrastruktūra yra pasaulio lygio.
Kai kuriems atletams, ypač iš kuklesnių ekonomikų, olimpinės žaidynės yra VIENINTELĖ finansinė proga savo karjerose gauti didelį atlyginimą. Pasakymas nepalaikyti atlygio iš dalies reiškia: mes priimame globalinę sistemą, kurioje skurdesni atletai lieka skurdūs, o turtingesni – turtingi. Tai nenaudinga ir netiksli spraga.
Kritika Nr. 2: nesubalansuota parama
Coventry siūlo: turėtume rasti daugiau būdų tiesiogiai padėti atletams per jų karjerą. Bet kurie būdai? Ir kas juos finansuos?
Tarptautinio olimpinio komiteto biudžetas jau yra svarstymo objektas. Jei TOK rūpintųsi atletais per visą jų karjerą, jie jau tai darytų. Klausimas nėra padrąsus – jis politinis. Jei vienas konkursų tipas negali pakeisti viso požiūrio, tai dėl to, kad olimpinis judėjimas nepriima, jog olimpinės žaidynės yra prestižinis produktas, kurio atlygis yra žemiausias rinkoje.
Faktais kalbant: daugelis svarbiausių sporto čempionatų (futbolo pasaulio taurė, Vimbldono turnyras, NBA čempionatas) moka tiesioginį atlyginimą medalininkams ir dalyviams. Kodėl olimpinės žaidynės turi būti išimtis, nors jos yra labiau komercializuotos nei dauguma kitų sporto renginių?
Kritika Nr. 3: komercinis olimpinio judėjimo paradoksas
Šis argumentas gal svarbiausias. TOK ir šeimininkės šalies valdžios institucijos gauna milijonus dolerių iš olimpinių žaidynių išlaidoms. Transliacijų teisės, rėmėjystės sutartys, aprangos atlygiai – šios struktūros uždirba nepalygintai daugiau. 2021 m. Tokijo žaidynėse visas biudžetas siekė maždaug 16 milijardų dolerių.
Jei olimpinės žaidynės yra idėjinė sąjunga, tai ši idėja yra komercinė idėja. TOK, miestų valdybos ir transliuotojai gauna pelną. Atletai tokių atlygų negauna. Tai veidmainystė, jei teigiame, jog nepritariame komerciniam atlygiui, o patys uždirba iš komercijos.
Kritika Nr. 4: atletų finansinis saugumas
Olimpinės žaidynės yra fiziškai ir emociškai sunkios. Sportininkai ruošiasi metus ar net keletu metų. Jei atlygis nėra tiesioginis, o tik abstrakti paramos paketas, tai kurie atletai gali sau leisti tokią investiciją? Atsakymas: tik tie, kurie jau turi finansinį saugumą. Tai grąžina mus į globalinės nelygybės problemą, dabar dar ryškesnę.
Kokios praktinės alternatyvos yra?
Jei TOK ir olimpinis judėjimas nori būti teisingi ir šiuolaikiškai atsakingi, egzistuoja kelios išeitys:
Olimpinis atlyginimas: tiesioginis, skaidrus atlygis olimpiniams medalininkams. Tai darytumėte olimpines žaidynes teisingesnes, o kuklesnių šalių atletams – palyginamai patrauklesnes.
Karjeros sustiprinimas fondais: TOK sukurtų universalius fondus, iš kurių atletai galima finansuoti savo priešolimpinį treniravimą – bet tai turėtų būti skaidru, konkursu pagrįsta ir prieinama visiems, nepriklausomai nuo šalies.
Lengvatinės paskolos programa: TOK galėtų pasiūlyti lengvatinę paskolą atletams priešolimpiniam pasirodymui, kuri grąžintina tik iš šalies tarpininkavimo arba atlyginimu po olimpinių žaidynių sėkmės.
Visuotinė garantija: nepriklausomai nuo olimpinių žaidynių vietos, visos šalys turėtų gauti minimalų atlygį investicijai ir atletų paramai per jų karjerą.
Išvada: iš idealizmo į realizmą
Kirsty Coventry yra nuostabi olimpininkė, o jos asmeninė patirtis yra vertinga. Tačiau jos pozicija nepalaikyti atlygio olimpiniams atletams nėra atitinkanti šiandieninės realybės. Ji ignoruoja šias problemas:
Globalinę nelygybę tarp atletų iš skirtingo ekonominio turto šalių.
TOK finansines realijas ir komercinį pelno modelį.
Atletų fizinių ir emocinių sąnaudų, kurias jie savo nuosavu turtu investuoja.
Faktą, kad dauguma pasaulio sporto šakų svarbiuose čempionatuose suteikia tiesioginį atlyginimą.
Olimpinės žaidynės turėtų būti abi: ideali – sveiki varymasis ir šalies prestižas – ir praktinė – padoriai apmokami tai, ką sportininkai daro pasauliui. Tik tada jos bus tikrai įtraukios, teisingos ir atspindi šiuolaikinį olimpinio judėjimo vaizdinį.
★ 4ACTIVE PASIŪLYMAI · Treniruokis su profesionalais
Pakelk savo bėgimą į kitą lygį
Teorija – gerai, bet greičiausiai tobulėsi su treneriu. Išsirink, kas tinka tau:
1500 metrų bėgikui dabar reikia įveikti distanciją per 3 min 30 sek. Maratoną – per 2 valandas 6 minutes. Disko metikui nusviesti 67,20 m. Pekino 2027 m. pasaulio čempionato kvalifikacinės normos tapo tokios, kad net olimpiniai čempionai negarantuotų sau vietos.
#image_title
Įsivaizduokite tokią situaciją: 2025 metais sportininkas iškovoja pasaulio čempionato aukso medalį. Visi sveikina, federacija džiūgauja, šalies vėliava plevėsuoja Tokijuje. O po dvejų metų tas pats sportininkas su tuo pačiu auksiniu rezultatu nebegali automatiškai pakliūti į kitą pasaulio čempionatą. Skamba absurdiškai? Tačiau būtent tai šiandien diskutuoja visa pasaulinė lengvosios atletikos bendruomenė.
Britų lengvosios atletikos analitikas Jack’as Kirby (@jack_kirby96) socialiniuose tinkluose pateikė šokiruojantį skaičiavimą: net septyni paskutinio pasaulio čempionato aukso medalių rezultatai 2027 metų Pekino čempionato automatinės kvalifikacijos slenksčio nebepasiektų. „Crazy that 7 gold medal performances from the last Worlds wouldn’t qualify automatically for 2027…”, – rašo jis. Ir tai – ne klaida ar pertekliaus retorika. Tai tikra realybė, kurią lemia naujieji World Athletics normatyvai.
Kas iš tikrųjų pasikeitė? Skaičiai, kurie šokiruoja World Athletics oficialiai paskelbė naują Pekino 2027 m. pasaulio čempionato kvalifikacinę sistemą. Vietoj ankstesnio 50/50 modelio (50 proc. sportininkų patenka pagal normatyvus, 50 proc. – pagal pasaulio reitingus), nuo dabar santykis pakeistas į 40/60 – tik 40 proc. atletų galės kvalifikuotis tiesiogiai įveikę normatyvą, o net 60 proc. vietų atiteks per reitingo sistemą.
Tačiau dar svarbiau – patys normatyvai tapo tokie reiklūs, kad analitikai prognozuoja, jog realiai per juos kvalifikuosis tik 25–30 proc. visų dalyvių. Likę 70–75 proc. priklausys nuo reitingų sistemos, kurioje skaičiuojami taškai už dalyvavimą Continental Tour ir Diamond League etapuose.
Pažvelkime į konkretų palyginimą. Beijing 2015 metų pasaulio čempionate vyrų 1500 metrų bėgimo normatyvas buvo 3:36,20. Beijing 2027 m. – 3:30,00. Skirtumas? Šešios su puse sekundės. Bet 1500 metrų distancijoje tai – beveik amžinybė. Vyrų 5000 metrų bėgime normatyvas pagriežtintas net 33 sekundėmis (nuo 13:23,00 iki 12:50,00), 10 000 metrų bėgime – beveik visa minute (nuo 27:45,00 iki 26:48,00), o maratone – ištisomis 12 minutėmis (!) – nuo 2 val 18 min iki 2 val 6 min.
Moterų pusėje vaizdas dar dramatiškesnis. Maratono normatyvas pakeltas 20 minučių 40 sekundžių – nuo 2:44:00 iki 2:23:20. 1500 metrų – 8,5 sekundės greitesnis (3:58,00 vietoj 4:06,50). Net 100 metrų sprinte normatyvas pasikeitė 0,37 sekundėmis – nuo 11,33 iki 10,96, o tai praktiškai eliminuoja didžiąją dalį pasaulio sprinterių.
Metimuose ir šuoliuose – ta pati istorija. Vyrų disko metime normatyvas pakeltas nuo 65,00 m iki 67,20 m, ieties metime – nuo 82,00 m iki net 85,50 m, dešimtkovėje – nuo 8075 iki 8620 taškų. Moterų kūjo metime kartelė šokteli 4 metrais (nuo 70,00 m iki 74,00 m).
#moterų patekimo į čempionatą palyginimas#vyrų patekimo į čempionatą palyginimas
Kodėl World Athletics taip pasielgė? Trys oficialios priežastys Pirmoji priežastis – komercinė. World Athletics teigia, kad reitingo sistema skatina sportininkus reguliariai dalyvauti Continental Tour ir Diamond League etapuose. Tai didina šių varžybų komercinę vertę, leidžia rinkti TV reitingus ir generuoti pajamas, kurios palaiko visą lengvosios atletikos struktūrą. Trumpai – kuo daugiau geriausių atletų varžosi serijiniuose etapuose, tuo labiau jie tampa „prekiniu produktu”.
Antroji priežastis – nuoseklumas. Reitingo sistemoje skaičiuojami rezultatai per visą sezoną, todėl, World Athletics nuomone, ji apdovanoja sportininkus už stabilumą, o ne už vieną „pasisekusį” startą. Tai esą sąžiningesnis būdas atrinkti, kas tikrai yra geriausi pasaulyje.
Trečioji priežastis – konkurencijos kokybės kėlimas. Aukšti normatyvai esą garantuoja, kad pasaulio čempionatas išliks tikra elitinė sporto šventė, o ne pasaulio reprezentacinė asamblėja, kurioje dalyvauja vidutiniško lygio atletai vien dėl šalies federacijos politikos.
Trenerių ir sportininkų kritika – kodėl tai sprogimas po sporto pamatais Tačiau pasaulinė trenerių bendruomenė šiuos pakeitimus sutiko su gana aiškia kritika. Ir jų argumentai – kur kas svaresni, nei iš pradžių atrodo.
Pirma, struktūrinė nelygybė. Reitingo sistemoje taškai kaupiami per dalyvavimą prestižinėse varžybose, į kurias patekti iš mažesnių federacijų ar mažiau finansuojamų sportininkų yra itin sudėtinga. Atletas iš Lietuvos, kuris turi tik vieną kvietimą į Diamond League etapą per sezoną, paprasčiausiai negali konkuruoti su amerikiečių ar britų sportininku, kuris per metus dalyvauja 12–15 prestižinių varžybų. Iš kvalifikacijos sistemos taip subtiliai išstumiamos mažesnės šalys – tos pačios, kurioms didžiausi tarptautiniai pasiekimai yra tarsi nacionalinė šventė.
Antra, „kvalifikacijos pirkimo” problema. Kuo turtingesnė federacija ar paties sportininko rėmėjas, tuo daugiau jis gali sau leisti kelionių į taškuojamas varžybas. Tai reiškia, kad pirmenybė atitenka ne tiems, kurie geriausiai bėga ar meta, o tiems, kurie turi daugiau išteklių keliauti.
Trečia, etinis aspektas. Atskirų varžybų direktoriai turi nemažai įtakos, kas yra kviečiamas startuoti. Tai sukuria potencialią interesų konflikto erdvę – varžybų direktorius gali pirmenybę teikti tiems sportininkams, kuriuos atstovauja konkretūs agentai ar federacijos. Kvalifikacija į pasaulio čempionatą tampa ne tik sportinio meistriškumo, bet ir įtakos klausimu.
Ketvirta – ir gal svarbiausia – treniravimo planavimo problema. Treneriai nori, kad jų sportininkai galėtų ramiai pasiruošti, atsigauti ir pasiekti pikinę formą prie pagrindinių sezono varžybų. Tačiau nauja sistema priverčia bėgikus ir metikus visus metus „medžioti taškus” – varžytis dažnai, dažnai keisti vietoves, ignoruoti optimalius poilsio ciklus. Vietoj kokybiško pasirengimo pasaulio čempionatui sportininkas tampa cirko žonglieriumi, kuris jeigu vieną savaitę nepasirodo Stokholme, kitą savaitę – Romoje, trečią – Tokijuje, jis tiesiog nepateks į reitingą.
Filosofinis klausimas – ar lengvoji atletika praranda savo sielą? Yra ir gilesnis – filosofinis – klausimas. Lengvoji atletika nuo pat antikos laikų buvo paremta paprastu, bet galingu principu: citius, altius, fortius – greičiau, aukščiau, stipriau. Sportas, kuriame rezultatas yra išmatuojamas ir nepaperkamas. Bėgi greičiau – laimi. Meti toliau – laimi. Iššoki aukščiau – laimi.
Kai reitingo sistema tampa dominuojanti, kvalifikacija į didžiąsias varžybas iš sportinio meistriškumo persikelia į strategijos klausimą. Atletas turi mokėti ne tik bėgti, bet ir žaisti dalyvavimo politiką. O tai keičia patį lengvosios atletikos charakterį.
Universali jaunųjų sportininkų svajonė – kad vienas puikus pasirodymas gali nuvesti į pasaulio čempionatą ar olimpines žaidynes – ši svajonė atimama. Jos vietoje gauname mintį: „pirmiausia turi turėti rėmėjus, kelionių biudžetą ir agento ryšius, o tada – jei jėgų lieka – pademonstruoti rezultatą”.
Ką tai reiškia Lietuvai ir Baltijos šalims? Lietuvai – ir visam Baltijos regionui – nauja kvalifikacijos sistema yra ypač skausmingas smūgis. Mūsų federacijos finansavimas yra ribotas, o galimybės sportininkams reguliariai dalyvauti Diamond League etapuose, jei jie nėra absoliutaus elito atstovai (kaip Mykolas Alekna), praktiškai nulinės.
Konkretus pavyzdys: kad ir kaip puikiai pasirodytų jaunas perspektyvus lietuvių sprinteris ar bėgikas Lietuvos čempionate, jei jis neturės galimybės keliauti į taškuojamus tarptautinius startus, jis paprasčiausiai liks už reitingo borto. O įveikti normatyvus, kurie tapo „pasaulio finalistų lygio”, o ne „pasaulio čempionato dalyvių lygio”, – uždavinys praktiškai nesprendžiamas.
Lietuvos lengvosios atletikos federacijai ir kiekvienam treneriui šis pokyčiai kelia rimtus klausimus. Kaip planuoti talento ugdymo grandinę? Kaip motyvuoti jaunus atletus, jei kvalifikacija į didžiąsias varžybas tampa beveik utopija? Kaip subalansuoti biudžetą, kad pažangūs atletai galėtų užsidirbti reikiamą reitingo balų sumą?
Tik 11 iš 40 Lietuvos rekordų patektų į 2027 metų pasaulio čempionato normatyvus
Skaudus skaičius: tik 11 iš 40 Lietuvos visų laikų rekordų atitinka Pekino 2027 m. normatyvą. Vyrų pusėje – vos 3 iš 20 (15 %), moterų pusėje – 8 iš 20 (40 %). Vadinasi, 29 rungtyse Lietuvai reikės naujo nacionalinio rekordo, kad atletas galėtų pakliūti į pasaulio čempionatą automatiškai (per normatyvą), o ne per reitingų sistemą.
Trys vyrų rungtys, kuriose Lietuvos rekordas viršija normatyvą:
Šuolis į aukštį – 2,31 m (R. Stanys) prieš 2,30 m (+1 cm)
Diskas – 75,56 m (M. Alekna, 2026 pasaulio rekordas) prieš 67,20 m (+8,36 m – didžiausia atsarga)
Ietis – 89,17 m (E. Matusevičius, 2019) prieš 85,50 m (+3,67 m)
Aštuonios moterų rungtys, kuriose patenka: 800 m (L. Baikauskaitė), aukštis (A. Palšytė), tolis, trišuolis (D. Zagainova), rutulys, diskas (Z. Sendriūtė), ietis (L. Jasiūnaitė) ir septynkovė (A. Skujytė).
Skaudžiausi atotrūkiai – ištvermės rungtyse: vyrų maratone trūksta beveik 5 min 13 s, 10 000 m – 65 sek., moterų maratone – 6 min. Tai nėra atotrūkis, kurį pataisys vienas ar du gabūs sportininkai – tam reikės kartų pasikeitimo ir sisteminio darbo.
Sprendimo pasiūlymas – ar yra išeitis? Daugelis analitikų – ir mes 4active.lt redakcijoje – manome, kad subalansuota sistema būtų sveikesnė visam sportui. Normatyvai turėtų likti reikšmingi, bet pasiekiami. Reitingai – kaip antrinis kvalifikacijos kelias, o ne pirminis. Pakankamai kvotų vietų besivystančioms tautoms. Apsauga nuo „kvalifikacijos pirkimo” per kelionių biudžetus.
Jei normatyvai išnyks visiškai arba taps grynai simboliniais, lengvoji atletika praras vieną iš galingiausių savo kultūros elementų – universalią svajonę, kad vienas puikus pasirodymas gali tave nuvesti į pasaulio čempionatą ar olimpines žaidynes. O praradus svajonę, prarandamas ir sportas.
Pabaiga – klausimas, į kurį turi atsakyti pati lengvoji atletika World Athletics savo poziciją pristatė kaip galutinę, tačiau spaudimas iš trenerių, sportininkų ir nacionalinių federacijų auga. Galbūt 2028 metais matysime sistemos koregavimus. O galbūt pasaulio lengvosios atletikos sėklas pasodinom į neteisingą dirvą, ir Pekinas 2027 taps to skausmingai išskirtinio momento simboliu.
Viena yra aišku – 4active.lt redakcija ir Lietuvos lengvosios atletikos bendruomenė toliau atidžiai stebės šią diskusiją. Ir kviečiame jus, treneriai ir sportininkai, dalintis savo nuomone komentaruose ar mūsų socialiniuose tinkluose. Ar manote, kad nauja sistema sąžiningesnė? Ar baisėtės, kad mūsų jaunieji bėgikai praras motyvaciją? Diskusija – atvira.
Šaltiniai: Analitinis dokumentas „Thoughts on the new qualification system from World Athletics” (redakcijos archyvas); World Athletics; @jack_kirby96 / Instagram.
p.s. O jeigu imsime 2025 metų Lietuvos geriausius rezultatus, tai turime tik vieną atletą – Mykolą, kuris patektų į pasaulio čempionatą, atsilikimus galite įvertinti patys.
Pasaulio seniausia ir bene pati emocingiausia kasmetinė tarpvalstybinė lengvosios atletikos dvikova — Suomijos ir Švedijos rinktinių rungtynės, vadinamos „Finnkampen“ (Suomijoje) arba „Finnkampen / Sverigekampen“ (Švedijoje), — artėja prie jubiliejinio 100-mečio. Tai gyvas paminklas tam, kaip viena rungtis gali sutelkti dvi tautas, išauginti nacionalinius didvyrius ir tapti žiūrimiausiu pavasario–vasaros tarpvalstybinių varžybų formatu visame regione.
#image_title
Tradicija, kuri senesnė už daugumą pasaulio čempionatų
„Finnkampen“ istorija prasidėjo dar tarpukariu — tai senesnė už daugumą šiuolaikinių pasaulio čempionatų. Per dešimtmečius ji virto savotišku Šiaurės šalių atletinio identiteto barometru: kasmet, paprastai rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje, Suomija ir Švedija pakaitomis priima vyrų komandų varžybas, o vėliau (po lyčių dvigubo formato) ir moterų rinktinių rungtynes. Bendras klasifikavimas vyksta dėl vienos taurės, kurios prestižo Skandinavijoje neviršija beveik nieko, išskyrus olimpinius medalius.
100-asis sezonas: kodėl 2026 m. ypatingi
2026 m. dvikovos kontekstas — itin svaresnis. Tai šimtinis sezonas — taigi laukiama specialių istorijos akcentų, žvaigždžių grįžimo ir didesnės žiniasklaidos dėmesio dozės. Švedų rinktinės akcentu, žinoma, lieka pasaulio rekordininkas Armandas „Mondo“ Duplantis. Švedijos amerikietis-švedas pirmąsyk dalyvavo „Finnkampen“ varžybose būdamas vos 15 metų ir tapo jauniausiu Švedijos rinktinės atstovu istorijoje. Septynkart pasaulio čempionas šiame turnyre tradiciškai sukelia tikrą publikos euforiją — kai jis šokinėja, stadionai užkulisinį kontekstą pamiršta ir tampa vienu nuolatos griaudėjančiu choru.
Suomių pagrindinė viltis — kartės šuolininkė Wilma Murto, dvikartė Europos čempionė, Suomijos rekordo (4,85 m) savininkė. Po sudėtingo pasirodymo 2026 m. pasaulio žiemos čempionate, kuriame ji liko 11-a iš 13 finalo dalyvių, Murto sukoncentravo dėmesį į vasaros sezoną. „Finnkampen“ jai — ir asmeninė reabilitacija, ir psichologinė platforma prieš Birmingemo Europos čempionatą.
Pamokos Lietuvai ir Baltijos šalims
Lietuvos sirgaliams „Finnkampen“ pavyzdys svarbus dėl dviejų priežasčių. Pirma, jis rodo, kaip per nuoseklią dvišalę tradiciją galima išauginti milžinišką lengvosios atletikos kultūrą — kai net vidurinės klasės bėgikas gauna stadioną, transliaciją ir nacionalinį dėmesį, jis tampa motyvuotas, o jo rezultatai natūraliu keliu kyla. Antra, formatas leidžia treneriams stebėti praktiškai visą rinktinę vienu metu — nuo sprinto iki dešimtkovės — ir tai duoda kur kas daugiau treniruočių proceso medžiagos nei vienkartiniai mitingai.
Verta paminėti, kad regione gausu panašaus formato pavyzdžių. Baltijos rinktinių komandinis čempionatas U18 (liepos 11 d. Druskininkuose) ir U20 (liepos 21 d. Veru, Estija) iš dalies kopijuoja tą pačią logiką — nors žymiai mažesniu mastu. Suomijos–Švedijos pavyzdys aiškiai rodo, kad tokios dvikovos veikia, jei jos turi nepertraukiamą tradiciją.
Šių metų Suomijos–Švedijos rungtynės vyks Helsinkyje. Mėginimas surengti šventę pagal jubiliejaus dydį jau matomas mieste — laukiama specialios miesto kampanijos, koncertų, sporto istorijos parodų ir, žinoma, paties Duplanto „šou“ 6,30+ m aukštyje, jei jis bus pasiruošęs.
2026 m. mokslinis pasaulis trenerius pradžiugino aiškia žinia – nei vien tradicinė sunkumų salė, nei vien funkcinė treniruotė atskirai nedaro jaunajam sprinteriui to, ką sugeba abu kartu. Kombinuotas modelis yra geriausias kelias pasiekti tiek raumenų jėgos, tiek nervų ir raumenų koordinacijos.
Sprinto treniruotė
Pagrindinė mokslinė išvada
„Frontiers in Public Health“ žurnale publikuotame moksliniame tyrime lyginti trys paauglių sprinterių rengimo modeliai: tradicinis (klasikinė štangų zona ir bėgimo intervalai), funkcinis (judėsio grandinės, stabilumas, pliometrinės pratybos) ir kombinuotas. Kombinuotas modelis lėmė didžiausią pažangą 60 m ir 100 m distancijoje, geresnę reakcijos laiko statistiką ir mažesnį traumų skaičių.
Aštuoni pamatiniai judėsiai jaunajam sprinteriui
Australijos lengvosios atletikos federacijos rekomendacijomis, kiekvienas jaunasis sprinteris pirmiausia turi įvaldyti aštuonis bazinius judėsius: pritūpimą (ang. squat), pasilenkimą iš klubų (ang. hinge), stūmimą (ang. push), traukimą (ang. pull), įtūpstą (ang. lunge), sukamąjį judėsį (ang. rotate), stabilizavimą (ang. brace) ir nešimą (ang. carry). Tik tada pratimų sudėtingumas didinamas, o svarmenys pridedami.
Pritūpimas (ang. squat) ir pasilenkimas iš klubų (ang. hinge)
Mitas paneigtas
Tinkamai vadovaujant kvalifikuotam treneriui, jaunųjų sportininkų rengimas su svoriais NEsulėtina jų augimo ir nesukelia žalos. Priešingai – stiprina raumenis, kaulus ir sausgysles.
Akceleracijos treniruotė
Vienas paprasčiausių ir efektyviausių pratimų – bėgimas su pasipriešinimu (slidės ar motorizuotos pasipriešinimo priemonės traukimas). Pasipriešinimas verčia sportininką dirbti tiek kojomis, tiek rankomis, geriau aktyvina sėdmenų ir užpakalinės šlaunies raumenis, kurie atsakingi už ankstyvąją akceleracijos fazę.
Periodizacija ir savaitės pavyzdys
Pasiruošimo laikotarpiu – 2–3 jėgos treniruotės per savaitę; varžybų sezone – 1–2. Tikslas: išlaikyti jėgą, ne ją auginti.
Pirmadienis: greitis + technika (40–60 m starto pratimai).
Antradienis: jėgos salė (pritūpimai, pasilenkimai iš klubų, korpuso stabilumas).
Trečiadienis: poilsis arba kryžminė treniruotė.
Ketvirtadienis: pasipriešinimo bėgimai + pliometriniai šuoliai.
Penktadienis: jėgos salė (stūmimas, įtūpstai, sukamieji judesiai).
Rugpjūčio mėnesį vyksiantis Europos čempionatas Birmingame, Tokijo pasaulio čempionatas ir vasaros pikinis maratonų grafikas Pietų Europoje vėl iškelia į pirmą planą klausimą, kurį dauguma mėgėjų treniruotės plane praleidžia: kaip paruošti organizmą sportuoti karštyje. 2026 m. balandžio mėn. Mineapolio mieste vykusio Amerikos fiziologų suvažiavimo (ang. American Physiology Summit) metu pristatyti nauji tyrimų rezultatai patvirtina: net trijų savaičių struktūrinis karščio aklimatizacijos protokolas iš esmės pakeičia, kaip organizmas tvarko vandenį, druskas ir „mūšio tempą“ sudėtingomis sąlygomis.
Bėgimas karštyje
Naujasis tyrimas: 23 bėgikės, 3 savaitės, palaipsninis kaitinimas
Naujajame tyrime dalyvavo 23 gerai parengtos ištvermės bėgikės. Jos buvo padalintos į grupes: vienos treniravosi neutraliomis sąlygomis, kitos – pagal palaipsninio kaitinimo protokolą: pirmąją savaitę treniruotės vykdavo per 100 °F (~38 °C), antrąją – 104 °F (~40 °C), trečiąją – beveik 108 °F (~42 °C). Trukmė – du užsiėmimai per savaitę po 30 minučių. Rezultatas – moterys, treniravusios karštyje, geriau toleravo aukštą temperatūrą ir rodė savybes, kurias šiuolaikiniai treniruočių mokslo specialistai vadina ištverme išlaikyti tempą be nuovargio (ang. durability).
Tai patvirtina ir kitus pastarųjų metų darbus. Apžvalginiai tyrimai rodo, kad 10–14 dienų karščio treniruočių blokas gali pagerinti laiko trumpinimo testo (ang. time trial) rezultatus 6–8 %. Tačiau svarbu suprasti, kad poveikis nėra nuolatinis – adaptacijos privalumai pasiekia piką maždaug ketvirtąją savaitę po programos pabaigos, o po 3 savaičių, nustojus reguliariai veikti karščiui, prarandama apie 75 % efekto.
Praktiškai trenerio bagaže šią vasarą
Periodizacija: planuokite 2–3 savaičių karščio bloką likus 3–4 savaitėms iki pagrindinių startų. Pavyzdžiui, jei startas Birmingame – rugpjūčio 10 d., karščio blokas turėtų vykti maždaug nuo liepos 15 d. iki liepos 31 d.
Dozavimas: 30–60 min. sesijos 2–4 kartus per savaitę. Vis didinant arba aplinkos temperatūrą, arba treniruotės intensyvumą – bet ne abu vienu metu.
Stebėjimas: matuokite kūno svorį prieš ir po treniruotės (prakaito netekimas), pulsą tomis pačiomis tempo sąlygomis. Adaptacijos rodiklis – mažėjantis pulsas tame pačiame tempe.
Saugumas: niekada neperženkite individualios tolerancijos ribos. Pradedantiesiems ir vaikams protokolas netinkamas; reikia gydytojo konsultacijos.
Hidratacija: 6–8 ml/kg svorio iki treniruotės, 4–6 ml/kg svorio karštos sesijos metu, papildant elektrolitais.
Kodėl tai aktualu Lietuvos treneriams
Pirmiausia – vasaros startai vis dažniau vyksta esant +30 °C ir aukštesnei temperatūrai, o sportininkai, kurie treniruojasi „švelnioje“ Lietuvos vasaroje, atvyksta į Pietų Europą be jokio karščio adaptacijos rezervo. Antra – nauji duomenys leidžia atsisakyti pasenusio „daugiau išgerk vandens – ir bus gerai“ požiūrio. Tai jokia magija – tai konkrečios fiziologinės adaptacijos: didesnis prakaito tūris, mažesnė druskų netektis prakaite, padidėjusi plazmos masė, geresnė šilumos „nutekinimo“ sistema.
Galiausiai – alternatyva, jei nėra galimybės treniruotis lauke karštyje: pasyvi aklimatizacija (pirtis po treniruotės 15–25 min., 2–4 kartus per savaitę) pagal pastarųjų metų tyrimus duoda apie 60–70 % aktyvaus karščio protokolo efekto. Lietuvoje pirtis – beveik nacionalinis paveldas, todėl praktikuoti ją atletiškai treniruočių kontekste – visiškai realu.
